Atrankų ir karjeros konsultantė, „Gamma WoW“ bendruomenės klubo lektorė Justina Jančiauskaitė drąsina: šiuolaikiniams vadovams darbuotojo metų ar ilgesnė darbo pertrauka nėra neigiamas signalas, o sugrįžus į darbą reikia kalbėtis apie iškylančias problemas.

– Jaunosios mamytės jaudinasi, ar pavyks pritapti darbo rinkoje po metų ar dvejų pertraukos. Ką joms patartumėte?

– Tai priklauso nuo to, kaip save vertini. Pravartu net ir motinystės atostogų metu klausyti tinklalaidžių ar kitos informacijos, susijusios su sritimi, kurioje dirbai, dalyvauti bendruomenėje ir palaikyti ryšį su bendraminčiais. Reikia stengtis, kad tavo temos nebūtų vien apie vaikų auginimą – tai padėtų ateityje lengviau grįžti į darbą, užmegzti su kolegomis ryšį. Žinoma, yra visokių situacijų, bet, jei tik turite galimybę, tai labai sveikintinas dalykas.

Iš savo patirties žinau atvejį, kai kolegė grįžo iš motinystės atostogų, per kurias buvo panirusi į vaikų auginimą. Jai buvo sunku, kadangi tiek įmonė, tiek komanda buvo labai paaugusi – reikėjo daug ką pasivyti. Kitas pavyzdys – kai kolegė grįžo motinystės atostogų metu pabaigusi kursus ir išklausiusi atitinkamų tinklalaidžių. Į save investavusi laiko – nors ir nedaug jo turėjo, grįžusi ji net gavo geresnę poziciją, nei dirbo anksčiau.

– Koks darbdavio požiūris naujai įsidarbinant po vaiko priežiūros atostogų? Anksčiau buvo manoma, kad darbdavys vengia mamų dėl galimų dažnų nedarbingumo pažymėjimų ir kitų problemų.

– Manau, tebėra įmonių, kuriose vyrauja toks požiūris. Bet didesnėse įmonėse to nebelikę. Žmogus vertinamas pagal jo kompetencijas, patirtį, o kad jis kuria šeimą – normalu. Pati su neigiamu vertinimu motinų atžvilgiu nesu susidūrusi. Kai kurios įmonės turi adaptacijos programų ne tik naujiems darbuotojams, bet ir tiems, kurie prisijungė po motinystės ar tėvystės atostogų: kad pradinis laikotarpis būtų truputį lengvesnis, susipažintų su įmonės naujienomis ir pan.

Pokytis: karjeros konsultantė J.Jančiauskaitė džiaugiasi, kad įmonėse mažėja neigiamo požiūrio į mamas dėl galimų dažnų nedarbingumo lapelių ar kitų su vaikais susijusių problemų. / Asmeninio archyvo nuotr.

Yra sukurtas netgi „Praktinis gidas darbdaviams: ryšys su vaiko priežiūros atostogose esančiais darbuotojais“, kurio autorės – Asta Mikalajūnienė, Justina Darulytė ir Miglė Narbutaitė. Gide pateikiama ir įdomių faktų. Pavyzdžiui, 44 proc. apklaustų moterų teigė, kad su jomis motinystės atostogų metu išvis nebuvo palaikomas ryšys, o daugiau nei 50 proc. moterų norėtų, kad darbdavys tą ryšį palaikytų, pakviestų į kokį renginį ar seminarą, atsiųstų naujienlaiškį. Daugelis tyrimo respondenčių minėjo, kad išėjusios atostogų jautėsi nebepriklausančios tai įmonei, kurioje dirbo. Taigi grįžusios startavo kaip nuo nulio. Be to, daugelis moterų teigė, kad pranešus darbdaviui, jog laukiasi, pasikeitė bendravimas. Kai kurie vadovai pradėjo neatsakyti į laiškus, kiti pasiūlė išeiti iš darbo savo noru...

Tų niuansų dar yra, bet, manau, jau judame į geresnę pusę. Kai vedžiau „Gamma WoW“ paskaitą, viena moteris pasakojo, kad potencialus darbdavys teiravosi jos vaikų amžiaus ir ar jie dažnai nesirgs. Tokių klausimų neturėtų būti. Juk žmogiška, kad ir vaikai sirgs, ir tu pats sirgsi, ir darbdavys turėtų tai priimti. Savo CV irgi nereikia nurodyti, ar turi vaikų, ar neturi – tai perteklinė informacija.

– Į kokius klausimus darbo pokalbio metu neprivaloma atsakyti?

– Ar turi vaikų, kaip jau minėjau, ar jie dažnai serga, kokioje vietoje gyveni, ar esi būsto savininkas, ar nuomojiesi... Gaila, kad privačių mažų verslų savininkai ne visada atsižvelgia į šias taisykles. Sulaukus per daug asmeniško klausimo, galima tiesiog pasakyti, kad „nenorėčiau atsakyti į šį klausimą“. Žmonėms reikia drąsos pasakyti – pavyzdžiui: „Aš susirgau ir nereikia daryti iš to tragedijos.“ Tam tikrais atvejais galima kreiptis ir į institucijas, netylėti, stengtis spręsti netenkinančias situacijas. Ypač kai kalbama apie engimą darbe, mobingą ar vadovo kulto iškėlimą. Tam reikia drąsos, bet verta tai daryti.

Kai kurios įmonės turi adaptacijos programų ne tik naujiems darbuotojams, bet ir tiems, kurie prisijungė po motinystės ar tėvystės atostogų.

Yra toks judėjimas „Antiwork“, kilęs iš užsienio. Jis egzistavo jau seniau, bet 2021-aisiais dėl koronaviruso pradėjo veikti aktyviau. Jų šūkis – „Nedarbas yra ne tik turtingiems žmonėms.“ Judėjimas vienija žmones, susidūrusius su prastais darbdaviais, turėjusius neigiamų patirčių ir nusprendusius, kad norėtų mažiau dirbti, daugiau laiko skirti pomėgiams ar šeimai, nebepatirti engimo darbe. Šią grupę galima rasti „Reddit“ kanale, ji turi apie 1,7 mln. narių. Žmonės dalijasi įvairiomis nuotraukomis ir situacijomis, ką darbdaviai daro blogai, kokių nepatogumų jie patiria. Žmonės sąmoningi, nori geresnių darbo sąlygų, nori darbe gerai jaustis emociškai ir žinoti, kad jų uždarbis adekvatus.

– Ar dalijimasis su kolegomis, kiek uždirbi, leistinas?

– Įmonėse negalima dalytis tokia informacija su kolegomis – yra tik tam tikri tavo pareigybių algos rėžiai. Siūlyčiau domėtis atlygio tendencijomis rinkoje, jūsų darbdavio skelbiamu laisvų pozicijų atlygiu. Jeigu turite pažįstamą, kuris kitoje įmonėje dirba panašioje pozicijoje, verta klausti apie jo atlygį. Tai reikalinga, kad orientuotumeisi darbo rinkoje.

– Kaip rasti pusiausvyrą tarp darbdavio ir darbuotojo poreikių? Pavyzdžiui, jei aš pervargstu, ar tai darbdavio kaltė dėl per didelio darbo kiekio, ar mano pačios dėl nemokėjimo planuoti laiko ar asmeninių savybių?

– Tikrai būna atvejų, kai akivaizdi darbdavio kaltė. Pavyzdžiui, žmogus nori pasiimti atostogų, o jam sakoma: „Oi ne, dabar tai tu negausi atostogų, vis tiek reikės dirbti.“ Bet net ir tada nereikia jaustis auka – yra įstatymai, kurie reglamentuoja teisę į poilsį, tuomet tuos įstatymus darbdaviui reikia priminti. Kalbant apie įprastą darbo dieną, pačiam žmogui svarbu tinkamai planuoti savo darbo dieną, nesijausti nuskriaustam, o kalbėtis su darbdaviu apie problemas. Aišku, jeigu vienas darbas netenkina, kitas netenkina, o trečiame vėl tas pats kartojasi ir visur žmogus jaučiasi išnaudojamas darbdavio, tuomet problema jau gali būti pačiame žmoguje. Svarbu dirbti su savimi ir keisti požiūrį. Bandyti taip susidėlioti laiką ir dieną, kad nepervargtum, ieškoti tinkamų sprendimų. Abu – darbdavys ir darbuotojas – turi atsižvelgti į susitarimus.