Kokį ekonominį efektą pakėlus minimalią algą prognozuoja Lietuvos akademinė verslo bendruomenė? Kokios grąžos tikėtis valstybei, kurios sprendimu itin mažai uždirbantys darbuotojai gali tikėtis daugiau kaip 400 litų didesnių metinių pajamų? Ar pakėlus algą gyvenimas bent minimaliai pagerės? Apie tai – pokalbis su Kauno kolegijos lektoriumi, verslininku Giedriumi Romeika.

– Spalio 1 d. įsigaliojo sprendimas padidinti minimalią mėnesinę algą iki 1035 litų, tad, anot Vyriausybės, biudžetinės organizacijos turi padidinti asignavimus išmokant darbo užmokestį darbuotojams. Ir tai jos turi padaryti iš vidinių rezervų. Kaip manote, ar iš tiesų yra tų rezervų, pavyzdžiui, mokyklose, darželiuose, ligoninėse? Kitaip tariant, iš ko organizacijos mokės?

– Sunku pasakyti. Bet kokiu atveju tokių organizacijų biudžetai formuojami iš mūsų surenkamų mokesčių. Plačiąja prasme, aišku, kad tų pinigų bus, tačiau jie bus paimti iš kitur. Tiesiog biudžetas nėra begalinis maišas. Jei kažkam pridedi, tai iš kažko turi paimti. Pinigai bus paprasčiausiai perskirstyti, jų nepadaugės ir neatsiras daugiau.

– O kaip darys verslas?

– Versle sprendžiama dar paprasčiau. Čia darbuotojų darbo užmokestis yra įskaičiuojamas į gaminamo produkto ar teikiamos paslaugos savikainą. Jeigu atsirado prievolė mokėti didesnį darbo užmokestį, pagal teorinius verslo modelius iš to gali atsirasti vienas pagrindinis padarinys – padidėjusi galutinė produkto ar paslaugos kaina. Štai čia atsiranda užburtas ratas: viena vertus, darbuotojai uždirbs daugiau pinigų, bet jie turės įsigyti brangesnes prekes ar paslaugas, nes jų kolegos irgi turi uždirbti daugiau. Galiausiai atsitiks tai, kuo nuolat gąsdinama visuomenė, – tai paskatins infliaciją.

– O verslo sektorius negali to spręsti kitaip? Pavyzdžiui, tiesiog pamažinti pelno maržą? Ar kainos pakėlimas – vienintelė išeitis?

– Mes vis dar susiduriame su tuo mąstymo stereotipu Lietuvoje, kad verslininkai – kažkokie godūs blogiukai, aptekę pinigais. Tarsi mes, visuomenė, tiesiog privalome išplėšti iš jų nagų tą perteklinį kąsnį. Vėlgi ta pati ekonomikos teorija sako, kad vadinamasis viršpelnis egzistuoja labai retai, o suplanuotas pelnas – atlygis už riziką ir realizuojamą veiklą. Galbūt verslas, gaudamas mažesnį, nei prognozavo, atlygį, nemato prasmės dirbti tokiomis sąlygomis? Atimti kąsnį – ir nesąžininga, ir neetiška. Galų gale visada verslininkui lieka kelias pasitraukti iš verslo ar ieškoti alternatyvų: pavyzdžiui, iškelti verslą į kitą valstybę, įsidarbinti samdomu darbuotoju pas kitą verslininką arba net pasukti į tą pačią valstybės tarnybą. O tada padariniai aiškūs: prarandamos darbo vietos, rinkoje išnyksta produktų įvairovė. Tokie dalykai sukuria idealias sąlygas monopolijai, o Lietuvai tai labai būdinga. Mes monopoliškai permokame už kurą, už maistą, už šilumą – už daugelį dalykų, už kuriuos galėtume tiek nemokėti. Na, nebent mobiliojo ryšio rinka kitokia. Mes gyvename tokioje šalyje, kurioje už tokius pažabojimus, už dirbtinius užmokesčio pakėlimus mes labai brangiai sumokame kitaip.

– Jeigu šis sprendimas yra našta tam tikrai visuomenės daliai, tai kas, jūsų manymu, labiausiai nukentės pakėlus minimalią algą?

– Pirmiausia turbūt kentės tie, kurie turi santaupų. Dėl paskatintos infliacijos už sutaupytą sumą ateityje bus galima įsigyti mažiau prekių ir paslaugų. Žmonėms tiesiog nebeapsimokės taupyti. Bet bus ir laimėtojų. Laimės tie, kurie turi pasiėmę paskolas. Pasiskolinta suma sudarys santykinai mažesnę atlyginimo dalį, kuri buvo anksčiau. Didžiausius praradimus patirs tie, kurių verslas orientuotas į eksportą. Kainos pakėlimas mažina produkto patrauklumą, o dėl to smuks pardavimas. Žinome, kad užsienio rinkos – vienas pagrindinių valstybės gerovės šaltinių.

– O kaip visa tai paveiks įvedus eurą?

– Įvedus eurą bus nebeįmanoma griebtis žinomo ginklo – lito devalvavimo. Kas tada? Ogi lietuviška prekė brangs ir nieko nebebus galima padaryti. O štai Lenkijoje, Vokietijoje nebrangs, klientai dairysis ten. Lietuviai verslininkai praras konkurencinį pranašumą. Ką jie darys? Darbdaviai gali stengtis trumpinti darbo dieną, siekdami mokėti mažesnį atlygį, darbuotojai nuspręs, kad dirbti tiesiog nebeverta. Kas belieka? Emigracija. Taip mūsų ekonomika grims ir grims į sąstingį. Dirbtinis algos didinimas – ne išeitis.

– O koks sprendimas būtų išeitis?

– Išeitis – pridėtinės vertės didinimas. Turime sukurti tokias sąlygas, kad tas pats darbuotojas, gaudamas tą pačią algą, pagamintų ne 10, o 20 tokios pačios kokybės gaminių; kad IT specialistas sukurtų tokį produktą, kuris tenkina ne minimalius reikalavimus, tačiau yra aiškiai kokybiškesnis už konkurentų. Tada užsienietis užsakovas pirks ne juodą darbą, pirks inovacijas, pripažins produkto vertingumą. Galima pajuokauti, kad lietuviškų prekių pirkėjai turi įsigyti ne dėl to, kad jos pagamintos "mažojoje Kinijoje", o dėl to, kad jos geriausios, neturinčios analogų ir tiksliausiai atitinkančios pirkėjų poreikius.

– Tai ką valdžia turėtų daryti, kad paskatintų pridėtinės vertės kūrimo mechanizmą?

– Pridėtinės vertės per inovacijas kūrimas nėra išsprendžiamas vienu mostu. Tai tarsi augalo auginimas. O augalą pirmiausia reikia sodinti, jau nekalbant, kad jam augti būtinas laikas, kantrybė, tinkamos sąlygos, nuolatinė priežiūra. Visuomenėje būtina skatinti netradicinį mąstymą, naujoves, kūrybiškumą. Gera pradžia – jei tai daroma vidurinėse, aukštosiose mokyklose. Valstybė turi ypač pasistengti ne žodžiais, o realiais veiksmais skatinti verslo ir mokslo bendradarbiavimą. Kol kas Lietuvos verslo investicijos į mokslo tyrimus – labai menkos, mes dar smarkiai atsiliekame nuo Europos vidurkio, jau nekalbant apie Japoniją ar JAV. Verslas realiomis priemonėmis turi būti paskatintas ir įtikintas, kad Lietuvos mokslininkai – ne tik senais kostiumais ar baltais chalatais apsirengę tipai, kurie geria kavą ir kalba nesuprantama kalba. Verslas turi patikėti, kad tie mokslininkai gali jiems sukurti kažką naudingo. Ir ne pigiau nei kažkas, o geriau nei kažkas. Va, štai čia jau galėtume kalbėti apie tikrą proveržį.