Tikras ar tik "popierinis" pelnas, verslo nesėkmė ar tyčiniai nuostoliai? Atsakymus į šiuos klausimus bene geriausiai žino įmonių finansines ataskaitas tikrinantys ir įvairias machinacijas atskleidžiantys auditoriai.

Apie 60–80 proc. audituojamų įmonių siekia pagerinti savo finansines ataskaitas, kad iš bankų gautų, pratęstų kreditus, kad išvengtų bankroto. Tačiau nurašyti beviltiškas skolas, sugedusią produkciją, nuvertinti per brangiai pirktas ir rinkoje jau atpigusias atsargas nėra taip paprasta.

"Įmonėse trūksta vidaus kontrolės, nes iš šiandienos bylų teismuose susidarome įspūdį, kad tik verslininkai vagia iš valstybės, iš akcininkų, nebesimato tų atvejų, kai darbuotojai vagia iš savo įmonės. Buhalteris direktoriaus paliepimu kartais gali būti priverstas dangstyti nešvarius įmonės darbus", – tikino audito bendrovės "Moore Stephens Vilnius" direktorė 50-metė Danguolė Pranckėnienė, pastaruosius penkerius metus vadovaujanti Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijai.

– Ar įdomus auditoriaus darbas?

– Man pasisekė – radau tokį darbą, kuris man tinka. Auditoriaus darbas yra įdomus, reikalaujantis daug supratimo ne tik apie verslą, bet ir apie gyvenimą. Auditoriai privalo žinoti labai daug dalykų: reikia išmanyti kone apie visas šalyje parduodamas prekes ir paslaugas, pradedant cemento ypatybėmis ir baigiant aukso prabomis bei kainomis. Auditoriai turi žinoti net krištolinių taurių ypatybes, mokėti krištolą atskirti nuo stiklo. Tenka tikrinti pačias įvairiausias bendroves, o finansiniai reikalai glaudžiai susiję su įmonės veikla. Išmokau net apskaičiuoti, kiek dažų reikia mašinai ar tvorai nudažyti.

– Ar tiesa, kad auditoriai tikrina įmonių buhalterių darbą?

– Daugelis klaidingai suvokia nepriklausomo auditoriaus darbą kaip prievolę patikrinti buhalterijos darbą.

Auditoriaus darbas sudėtingas tuo, kad įmonės samdo auditorius patikrinti finansinių ataskaitų auditui, jos ir moka už darbą, o auditorius turi savo darbą atlikti taip, kad jis atstovautų ir akcininkų, ir kreditorių, darbuotojų, pirkėjų interesams, t. y. tiems, kuriems svarbūs finansiniai duomenys. Tokia situacija reikalauja ypatingo atsidavimo ir etiško elgesio, nes įmonė, samdydama nepriklausomą auditorių, jam daro didelę įtaką per mokamus pinigus, tačiau jis turi tinkamai atlikti savo darbą, skirtą pirmiausia ne įmonei, o didelei visuomenės daliai, tų ataskaitų vartotojams.

– Ar nesunku susigaudyti skaičiuose, kai taip dažnai keičiasi mokesčiai, jų tarifai, vis pildomi teisės aktai?

– Mums susigaudyti nesunku, deja, kartais vienaip būna parašyta, o kitaip taikoma. Arba neparašyta, o taikoma, nes yra tokios sąvokos, kurias valdžios atstovai tampo kaip gumą: turinys svarbiau už formą.

– Kaip vertinate dabartinę Lietuvos mokesčių sistemą?

– Sistemos nėra. Jeigu ji būtų, pinigų taip netrūktų. Nors iš tiesų pinigų yra, jų turime tiek, kiek reikia, surenkama nemažai, mokesčiai pas mus – visai normalūs. Klausimas tik, kaip tie pinigai išleidžiami. Valstybė – kaip ūkis. Pavyzdžiui, pas mus, Sudervėje, kur yra senas remontuotinas vandentiekis, diegia nuotekų sistemą.

Taigi kasant griovius nuotekų sistemai, galima iš karto į seną vandentiekio vamzdį įkišti naują. Vienu šūviu būtų nušauti du zuikiai. Tačiau tai nedaroma, nes projektas vykdomas už ES lėšas. Už milijonus litų įrengiama nuotekų sistema.

Vandentiekio sistema – jau kitas projektas, tada vėl teks viską kasti iš naujo. Tačiau ar taip bus sutaupyta biudžeto lėšų? Tas pats ir su valstybe. Jei žmonės sumoka mokesčius, tai reikia tinkamai tuos pinigus paskirstyti.

O pas mus daugelyje sričių biudžeto lėšos leidžiamos neracionaliai, nes gyventojai nesupranta, kad jiems paslaugas teikia, pašalpas moka ne valstybė, o kaimynai, bendradarbiai, kurie sumoka visus mokesčius į vieną katilą, iš kurio valstybė visiems paskirsto.

– Ar tiesa, kad mokesčių sistema neva pilna skylių, iš kurių "galima pasidaryti pinigų" (vienas žinomas verslininkas yra sakęs: atneškite man bet kurį su verslu susijusį įstatymą ir aš parodysiu, kur galima pasidaryti pinigų)?

– Skylių gal ir yra, bet jas valdžia galėtų puikiai sutvarkyti, jei tik norėtų. Kaip ir sakiau, yra tokios sąvokos, kurias valdžios atstovai tampo kaip gumą. Tarkime, kilo didelis triukšmas dėl pajamų natūra. Tačiau priėmus šiuos sprendimus išvengiama ilgų mokestinių ginčų ir vieną kartą aiškiai buvo pasakyta, kad valstybė į bendrą katilą nori gauti tam tikrą sumą už kiekvieną automobilį, nes kitaip atėjus tikrintojui, įmonei bus sunku įrodyti, kad automobilio nenaudoja darbuotojų reikmėms.

Visų mokesčių taikymo problema ta, kad šito sutvarkyti nenorima, yra priimamos įstatymų pataisos, kurios naudingos tik vienai verslo grupei, visur kyšo interesų ausys. Mokesčių sistema turėtų būti aiškus susitarimas, kiek ir iš ko valstybė paima ir kam duoda.

Reikia daugiau gyventojų supratimo, kad jie yra visų pašalpų ir pensijų mokėtojai, jų pinigais grįstos gatvės, keliai, išlaikoma sveikatos apsaugos sistema ir visi valdininkai. Tada gal žmonės susiprastų netoleruoti tų, kurie nemoka mokesčių ir dar tuo didžiuojasi.

– Buhalteriai dažnai yra nepastebimi, o kartais ir neįvertinti, nors būtent jie žino visas įmonių paslaptis. Tikriausiai ir jums yra žinoma įvairių finansinių gudrybių?

– (Juokiasi.) Būna ir piktnaudžiavimo, ir neišmanymo. Neseniai skaičiau apie apgaules kitose šalyse ir pradėjome su kolegomis kolekcionuoti apgaules Lietuvoje. Išradingų atvejų būna. Įmonėse trūksta vidaus kontrolės, nes iš šiandienos bylų teismuose susidarome įspūdį, kad tik verslininkai vagia iš valstybės, iš akcininkų, nebesimato tų atvejų, kai darbuotojai vagia iš savo įmonės. Buhalteris direktoriaus paliepimu kartais gali būti priverstas dangstyti nešvarius įmonės darbus. Bet tai dažnai vyksta dėl žemos buhalterio savivertės, ateities įvykių nenumatymo ir nesupratimo, kokią žalą jis savo veiksmais daro įmonei, darbuotojams.

Beje, buhalterius reikėtų sertifikuoti, nes dabar buhalteriją gali vesti visi, kas tik netingi, tam jokio dokumento nereikia. Universitetai buhalterių neruošia, yra tik verslo administravimo arba apskaitos ir audito studijos. O jas baigę studentai buhalterio amato mokosi smulkiose įmonėse. Dėl to šis verslas taip kenčia. Dėl naujokų padarytų klaidų metų gale dažnai pasirodo, kad nesueina galai – kažko trūksta, kažko per daug, nesumokėti mokesčiai ir dirbta nuostolingai. Buhalteris turi ne tik mokėti suskaičiuoti įmonės finansus, bet ir turėti ekonominių žinių, kad galėtų patarti vadovui, kaip elgtis tam tikromis aplinkybėmis.

– O kaip dažniausiai sukčiauja įmonės ar jų darbuotojai?

– Sukčiavimo būdų yra daug ir jie vis keičiasi, bet kai kurie taikomi jau daug metų. Kartą atlikome auditą vienoje gamykloje. Auditoriai užlipo ant siloso ir pamatavo, kiek jame likę cemento. Iš pradžių pasirodė, kad viskas lyg ir gerai. Tačiau kai pradėjome kubinius metrus versti į tonas, paaiškėjo, kad trūksta 50 t cemento.

Daugeliu atveju faktiniai duomenys, gauti inventorizuojant, per perskaičiavimo koeficientus verčiami į tonas ir dėl to gali atsirasti reikšmingų paklaidų. Jei ne "bjaurūs" auditoriai, trūkumo niekas nebūtų pastebėjęs, pamažu būtų "išlyginę". O iš kur tas trūkumas susidarė – ar dėl vagystės, ar netikslumų išduodant prekes, ar gautas ne toks kiekis, o gal talpyklos metrologinė patikra neatlikta?

Galima ilgai svarstyti. Tačiau ar sukčiauja įmonė, ar darbuotojas, jau nesvarbu, nes įmonės reikalas užtikrinti tokią vidaus kontrolę, kad būtų galima išsiaiškinti kaltininkus.

Yra buvę atvejų, kad įmonės atlieka inventorizaciją gruodį, o mus atlikti audito pasamdo tik sausį. Viskas tam, kad nesuskaičiuotume neegzistuojančių atsargų, kurios dažnai būna įkeistos bankui. Auditoriui kyla didelė apgaulės rizika, nes laikas praėjęs ir jis nebegali įrodyti, kad tos atsargos neegzistavo. Įmonė rodo dokumentus, kad prekės parduotos, pirkėjas skolą patvirtina. Auditoriai draudžia savo riziką, nes tokiais atvejais galima neišvengti klaidų.

– Kokia dalis tikrinamų įmonių bando apgauti auditorius?

– Gal nereikėtų sakyti "apgauti" – įmonės siekia pagerinti savo finansines ataskaitas, kad gautų, pratęstų kreditus, kad nebūtų paskelbtas bankrotas. Ir tokių yra, ko gero, apie 60–80 proc. Niekas nenori nurašyti beviltiškų skolų, sugedusios produkcijos, nuvertinti per brangiai pirktų ir rinkoje jau atpigusių atsargų ir t. t. Visiems reikia gerų išvadų, kurias galėtų parodyti bankui ir gauti paskolą.

– Ar būna atvejų, kai verslininkai už gerą ataskaitą siūlo kyšių?

– Ne, pinigų už tokius dalykus man dar niekada nesiūlė.

– Esate užsiminusi, kad neretai vagiama ir iš "Sodros".

– Prieš keletą metų mūsų auditoriai mąstė, kokie galėtų būti "Sodros" vidaus kontrolės trūkumai, kitaip sakant, kaip galima vogti "Sodros" sistemoje. Sugalvojome net septynis būdus.

Vėliau iš laikraščių sužinojome, kad beveik visi tie būdai buvo įgyvendinti. Vienas garsiausiai nuskambėjusių apgavystės būdų – motinystės pašalpų didinimas. Moterys prieš gimdymą neretai fiktyviai įsidarbindavo ir gaudavo didžiulius atlyginimus, kad išėjusios motinystės atostogų iš "Sodros" gautų didesnes pašalpas.

Visi dirbantys asmenys ir ne tik moka į bendrą fondą vadinamuosius motinystės mokesčius, net jeigu nebeturi galimybės tapti motinomis ar tėvais, o valstybė numato surinktų pinigų skirstymo būdus. Išėjo taip, kad pagal esamą paskirstymo būdą reikia išmokėti daugiau negu surinkta. Ir tas "daugiau" atsirado iš to, kad kai kurie pašalpų gavėjai pradėjo jas gauti nesąžiningai.

Įrodyti tuos atvejus sunku, ir tam vėl išleidžiama daug mokesčių mokėtojų pinigų. Pavyzdžiui, moteris turguje prekiaudavo saulėgrąžų sėklomis ir jos mėnesinis atlyginimas buvo 6 tūkst. litų. Ją įdarbinusios individualiosios įmonės metinė apyvarta – apie 10 tūkst. litų.

Savininkas įnešdavo į kasą nuosavus pinigus, kad darbuotojai išmokėtų atlyginimą ir sumokėtų už tą atlyginimą mokesčius. Kai moteris išėjo gimdymo ir vaiko auginimo atostogų, ji iš "Sodros" gavo dideles išmokas, kurios gerokai viršija buvusias "investicijas". Tai paprastas atvejis. Būna tikrai sudėtingų, rimtų machinacijų.

– Pavyzdžiui, kokių?

– Stambias apgaules būtų labai sunku paaiškinti. Bet dažnai klesti smulkūs, paprasti būdai, dingsta nedidelės pinigų sumos, jos vis tiek daro didelę žalą įmonei. Dažnai mažose įmonėse vadovai patiki savo elektroninės bankininkystės kodus ir generatorius kam nors kitam, buhalterės, išeidamos atostogauti, perduoda kitiems asmenims savo kodus prisijungti prie ataskaitų perdavimo tiek Valstybinei mokesčių inspekcijai, tiek Socialinio draudimo fondui.

Kai padaroma žala, nieko neįmanoma įrodyti, nes kodai ir generatoriai perduodami iš rankų į rankas be jokio raštiško įrodymo. Nedidelės įmonės dažnai veikia tarpusavio pasitikėjimo principu, nėra jokios vidaus kontrolės, net manoma, kad jeigu kontroliuoja, tai nebepasitiki – o tai jau beveik asmeninis įžeidimas.

Tokiu atveju gana nesunkiai gali dingti netgi pinigai iš banko. Sakykim, pavedimus atliekantis asmuo gavėjo pavadinime įrašo tiekėjo pavadinimą, sąskaitos laukelyje – savo draugo sąskaitos numerį ir tokią sumą, kuri buvo paskutinėje sąskaitoje.

Direktorius dažniausiai tokį pavedimą patvirtina savo elektroniniu parašu. Tada sugalvojama, kaip tuos sumokėtus pinigus nurašyti. Esu susidūrusi, kai taip sumokėtos sumos buvo nurašytos kaip valiutų skirtumas, įvesta du kartus apmokama sąskaita, įskaityta su kitos įmonės kreditorine skola.

– Koks ūkio sektorius Lietuvoje gyvena geriausiai? Ar tiesa, kad tai – prekyba?

– Pagal ankstesnius finansinių ataskaitų rinkinius tai tikrai buvo prekyba. Anksčiau didžiųjų šalies prekybos įmonių grynojo pelno marža siekė apie 32 proc. Tai reiškia, kad nuo kiekvieno lito jiems likdavo apie 32 centus grynojo pelno. Tiesa, šis pelnas būdavo gautas ne tik iš prekybos, nes prekybininkai vykdė ir kitą veiklą: pardavinėjo akcijas, nekilnojamąjį turtą, įmonės verslą ir pan.

Aišku, mažieji prekybininkai merdi, o tai tiek darbo vietų! Nereikia manyti, kad tai tik Lietuvos fenomenas – globalizacija juntama visose šalyse. Mažieji prekybininkai negali sau leisti nei tokių skambių reklamos akcijų, nei išsireikalauti didelių nuolaidų iš gamintojų. Gamintojai irgi užspeisti į kampą, nes praktiškai yra vienas du dideli pirkėjai – vadinasi, pardavimo kainos yra labai mažos. Maži gamintojai nyksta, tada stambėja gamyba. Vienas sektorius lemia kitą. Tik rezultatai išryškėja ne per vienus metus.