Kas labiausiai tuština kišenes
Neseniai „Swedbank“ užsakymu atlikta Lietuvos gyventojų apklausa parodė, kad per metus padaugėjo lietuvių, save priskiriančių vidurinei klasei: jai save priskiria 55 proc. respondentų – 4 procentiniais punktais daugiau nei pernai.
Kaip teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto docentas praktikas Evaldas Stankevičius, šis rodiklis rodo augantį ekonominio saugumo jausmą, tačiau giliau pažvelgus matyti, kad vidurinės klasės padėtis tebėra trapi.
„Liepos mėnesį metinė infliacija pagal suderintą vartotojų kainų indeksą siekė apie 3,5 proc. Lietuvos bankas (LB) prognozuoja, kad 2025 m. vidutinė metinė infliacija bus 3,3 proc., o atlyginimai didės net 8,7 proc. Vadinasi, realus darbo užmokestis šiemet išlieka teigiamas ir trumpuoju laikotarpiu perkamoji galia auga“, – situaciją aiškina E. Stankevičius.
„Tačiau infliacijos struktūra yra nepalanki – didžiausią kainų kilimo dalį sudaro paslaugos (6 proc. mėnesinė infliacija), taip pat nuo metų pradžios paspartėję maisto, alkoholio ir tabako kainų pokyčiai“, – LB duomenimis remiasi ekonomistas.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Ekonomikos ir vadybos fakulteto (EVF) partnerystės docentė dr. Viktorija Tauraitė įžvelgia panašių tendencijų. Ji atkreipia dėmesį, kad, remiantis Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2025 m. pirmąjį ketvirtį Lietuvos darbuotojų perkamoji galia sumažėjo duonos, jautienos, pieno, kiaušinių, sviesto, A-95 benzino kategorijose, palyginti su prieš tai buvusiu ketvirčiu.
„Tačiau perkamosios galios padidėjimas fiksuojamas, pavyzdžiui, cukraus kategorijoje. Kitaip sakant, pirmąjį šių metų ketvirtį vidutiniškai galėjome įsigyti 31 kg cukraus daugiau nei paskutinį praėjusių metų ketvirtį“, – pastebi V. Tauraitė.
Nerimą kelia jaunimas
Greta nepalankių ekonominių tendencijų galima pridėti ir jaunimo (15–24 metų amžiaus) nedarbo lygio ūgtelėjimą: birželį jis sudarė 11,1 proc. (atmetus sezoniškumą), nors LB prognozė visam 2025 m. nedarbui – 6,7 proc., rodanti stabilumą, bet ne rekordiškai žemą lygį.
V. Tauraitė sako, kad šiais metais Lietuvoje galėjo sumažėti sezoninių darbų poreikis dėl prastų orų sąlygų įvairiam derliui nuimti, o šį darbą neretai atlieka jaunimas.
E. Stankevičius atkreipia dėmesį, kad nebūtinai visas jaunimas pasirašo oficialias darbo sutartis. „Vasarą yra ne tik ūkio darbų, bet ir statybų sektoriuje – ne visi jaunus žmones įformina, betoną nešioja, ir tiek. Tai yra tik statistika. Manau, jaunas žmogus mielai susirastų mažiau kvalifikuoto darbo, jeigu tik turėtų noro“, – sako ekonomistas.
Yra ir kitokių tendencijų. „Studentai pasakojo, kad jų draugai padirba aštuonis mėnesius, paskui pasiima pašalpas ir išvažiuoja į Tailandą, Vietnamą. Ten esą tokios vietinės kainos, kad visiškai užtenka lietuviškų pašalpų pragyventi, – pasakoja E. Stankevičius. – Visa tai paskalų lygmeniu, bet jaunimas yra gudrus. Jeigu norėtų, tikrai susirastų darbą, tik kai kurie dirba šešėlyje, kai kurie pagudrauja, kai kurie gyvenimu džiaugiasi. Tačiau gal taip turi būti, tokia karta? Lojalumo pas mus tikrai mažėja.“
V. Tauraitė taip pat teigia, kad prie didėjančio jaunimo nedarbo problematikos reikėtų pridėti ir požiūrį į darbą: „Dažnai tai nėra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, nes neretai vienokia ar kitokia forma tėvai jaunuoliams skiria finansinę pagalvę. Tai yra ir savirealizacijos būdas, tad jaunuoliai siekia surasti tokį darbą, kuris patenkintų ne tik jų finansinius lūkesčius, bet ir atitiktų vertybes ir karjeros galimybes.“
Galbūt didesnė problema yra neadekvatūs lūkesčiai. „Jaunuolių pageidaujamas darbo užmokesčio dydis dažnai nesutampa su realia darbo rinkos situacija, – akcentuoja ekonomistė. – Galbūt vienos iš pagrindinių priežasčių, lemiančios neadekvačius atlygio lūkesčius, yra ribotas domėjimasis esama situacija darbo rinkoje, karjeros pradžioje esančių savo gebėjimų ir kompetencijų pervertinimas. Neabejotina, kad šiems aspektams įsivertinti reikalingas bent jau pakankamas finansinio raštingumo lygmuo.“
Koks apibrėžimas?
Neabejotinai jaunas žmogus nori save priskirti vidurinei klasei. Jai priklauso asmenys, kurie gali patenkinti ne tik pagrindinius poreikius, bet turi prieigą ir gali įsigyti vidutinio ar aukšto lygio visuomenės produktų, tokių kaip išsilavinimas, kelionės, technologijos ir pan. Bendrąja prasme vidurinei klasei dažnai priskiriami tie, kurie nepatiria skurdo, bet ir neturi didelio turto pertekliaus, sako V. Tauraitė.
„Pagal Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) apibrėžimą, vidurinei klasei priskiriami gyventojai, kurių pajamos siekia 75–200 proc. šalies atlyginimų medianos. Lietuvos atveju tai būtų asmenys, kurių pajamos per mėnesį patenka į intervalą nuo 1 400 eurų iki 3 720 eurų, neatskaičiavus mokesčių“, – dėsto ekonomistė.
„Vidurinę klasę galima patyrinėti ir platesniu mastu. Pavyzdžiui, Švedijoje asmenys, kurių pajamos per mėnesį patenka į intervalą nuo 2 344 eurų iki 6 020 eurų, atskaičiavus mokesčius, gali būti priskiriami vidurinei klasei. Prancūzijoje vidurinės klasės pajamos per mėnesį svyruoja nuo 2 083 eurų iki 6 000 eurų, atskaičiavus mokesčius“, – lygina V. Tauraitė.
Tačiau nors Lietuvos vidurinė klasė gauna santykinai mažiau pajamų, kainų lygis Švedijoje ar Prancūzijoje vis dar išlieka didesnis. „Remiantis Eurostato statistiniais duomenimis, 2024 m. vidutinė metinė infliacija Švedijoje buvo lygi 2 proc., Prancūzijoje – 2,3 proc., Lietuvoje – 0,9 proc., o ES vidurkis siekė 2,6 proc.“, – teigia ekonomistė.
Vis dėlto V. Tauraitė atkreipia dėmesį, jog EBPO pabrėžia, kad vidutinių pajamų klasė mažėja ir silpnėja su kiekviena karta. Pavyzdžiui, 70 proc. kūdikių bumo kartos atstovų (gimusių 1946–1964 m.), sulaukę dvidešimties metų, priklausė vidurinei klasei, palyginti su 60 proc. tūkstantmečio kartos atstovų (gimusių 1981–1996 m.). Kūdikių bumo kartos atstovai turėjo stabilesnį darbą nei jaunesnės kartos.
Lietuvos vidurinė klasė yra labiau būsto savininkų nei kapitalo pajamų turėtojų sluoksnis. Kapitalo pajamų dalis mūsų šalyje yra vos 4–5 proc., o euro zonoje ji sudaro 11–13 proc.
Kur deda santaupas?
E. Stankevičius į realią vidurinės klasės padėtį siūlo pažvelgti ir kitu kampu. Anot jo, tipinės dviejų suaugusiųjų su mažamečiu vaiku šeimos pajamos Lietuvoje siekia 2 814 eurų per mėnesį, atskaičiavus mokesčius. Iš jų 850–980 eurų (30–35 proc. pajamų) tenka maistui ir būtinosioms prekėms, 420–500 eurų (15–18 proc.) – transportui, 340–420 eurų (12–15 proc.) – komunalinėms paslaugoms ir būstui, panaši dalis skiriama poilsiui, kultūrai ir vaiko poreikiams. Ekonomisto skaičiavimu, mėnesio pabaigoje šeimai turėtų likti 600–700 eurų, kurie galėtų būti skiriami santaupoms ar nenumatytoms išlaidoms. Tačiau ar tikrai pavyksta tiek sutaupyti?
„Sunku pasakyti, kur iš tikrųjų nukeliauja tie pinigai ir labai sunku nupiešti tipinį Lietuvos vidurinės klasės šeimos portretą, – pripažįsta E. Stankevičius. – Žiūriu į tai, kiek žmonių ima trumpalaikes vartojimo paskolas, kurių vidutinė suma yra 300 eurų, todėl manau, kad tikrai ne visiems pavyksta tuos 600–700 eurų sutaupyti. Nors LB skaičiai rodo, kad pagal pajamas aptarta tipinė šeima turėtų tiek sukaupti.“
Daug šeimų taupo būsto pirkimui, LB skelbia, kad šiek tie didėja indėlių, auga ir investavimo lygis. Pasak E. Stankevičiaus, jei jaunas žmogus iš tiesų kas mėnesį tiek sutaupytų, per trejus metus jau turėtų turėti pakankamai pinigų pradiniam būsto paskolos įnašui.
„Pradinis įnašas yra jautrus klausimas, bet jis rodo ir finansų discipliną. Dažnai jaunimo, antro trečio kurso studentų, pradėjus klausinėti, kaip įsivaizduoja pirmąjį būstą, jie sako, kad nori pirkti būstą nuo 120–150 tūkst. eurų. Klausiu, kodėl taip brangiai, o atsakymas būna: „Kad normaliai atrodytų.“ Pas mus labai iškreipta sąvoka, kas yra normalus ar nenormalus būstas, nes iš tikrųjų pirmasis būstas turėtų būti nebrangus, bet su visais patogumais“, – dalijasi ekonomistas.
„Palyginau: pats pradėjau dirbti 1996 m., gaudavau vidutinį 100 dolerių vadybininko atlyginimą, o vieno kambario butas tada kainavo 5 tūkst. dolerių, todėl man reikėjo 50 atlyginimų, kad galėčiau jį įsigyti. Jeigu dabar paimu 50 vidutinių atlyginimų, lygiai taip pat nusiperku tokį patį būstą. Kitaip sakant, prieš 30 metų buvo lygiai taip pat sunku kaip ir dabar. Mūsų gyvenimas nepablogėjo, tik gal mes norime šiek tiek geriau gyventi“, – svarsto E. Stankevičius.
Kitokia vidurinė klasė
Lietuvos vidurinė klasė yra labiau būsto savininkų nei kapitalo pajamų turėtojų sluoksnis, pabrėžia E. Stankevičius. Šiuo požiūriu labai skiriamės nuo Vakarų Europos ar Skandinavijos.
„Finansiniai aktyvai Lietuvoje sudaro tik apie 20 proc. turto, o euro zonoje jų dalis siekia apie 45 proc. Kapitalo pajamų dalis mūsų šalyje yra vos 4–5 proc., euro zonoje ji sudaro 11–13 proc., Vokietijoje – 10–12 proc. Tai konvertuojasi į didesnį priklausymą nuo darbo pajamų ir menkesnį pasyvių pajamų buferį“, – aiškina ekonomistas.
„Naujausi Europos Centrinio Banko (ECB) Namų ūkių finansų ir vartojimo tyrimo bei LB duomenys rodo, kad finansinių aktyvų turėjimas Lietuvoje auga, bet kredito apribojimai ir turto koncentracija būste išlieka, todėl namų ūkiai išlieka jautresni palūkanų ir energijos kainų šokams“, – akcentuoja jis.
Taupymo rodikliai patvirtina šią priklausomybę. „Remiantis Eurostato duomenimis, 2025 m. pirmąjį ketvirtį euro zonoje namų ūkių santaupų norma siekė 15,4 proc., o Lietuvoje 2023 m. ji buvo tik 6,8 proc. Nors po 2022 m. ši norma ūgtelėjo nuo 4,75 proc. iki 6,82 proc., atotrūkis nuo euro zonos vidurkio išlieka didelis“, – teiga E. Stankevičius.
Skandinavijos šalių palyginimas atskleidžia dar didesnių skirtumų. „Pavyzdžiui, Eurostato ir ECB duomenimis, Danijoje kapitalo pajamų dalis disponuojamose pajamose siekia 8–10 proc., Suomijoje – 9–11 proc., Švedijoje – 11–12 proc., Norvegijoje – 7–9 proc., o Lietuvoje – vos 4–5 proc.“, – sako jis.
Ekonomisto aiškinimu, Skandinavijoje šią dalį palaiko platus pensijų ir investicinių fondų paplitimas, didesnė akcijų ir fondų nuosavybė, o Norvegijoje kapitalo pajamas mažina itin didelės būsto paskolų palūkanos. Vakaruose vidurinės klasės perkamąją galią reikšmingai papildo kapitalo srautai: dividendai, palūkanos, fondų pajamos, o štai Lietuvoje ši klasė labiau primena vartotojų nei kapitalo savininkų sluoksnį.
Norime pensijų, socialinių garantijų kaip Vokietijoje, bet ką darome, kad sukurtume tokį bendrąjį vidaus produktą (BVP), kokį sukuria Vokietija? Koks mūsų produktyvumas?
Būstas lygu saugumas
Tradicinis lietuvio noras investuoti į nuosavą būstą yra paprastai paaiškinamas: visoms posovietinėms šalims: Latvijai, Lenkijai, Vokietijai ar kitoms – būsto klausimai lygiai taip pat svarbūs. „Ten, kur būstas kažkada buvo dalijamas pagal eiles ir panašius kriterijus, visi norėjo turėti savo būstą, nes tai buvo tolygu saugumui, – sako E. Stankevičius. – Tačiau šiandien turbūt tai yra teisinės bazės problema, nes socialinis būstas Lietuvoje duodamas tiems, kurie neturi pinigų. Iš tikrųjų, jei valstybė turėtų būsto fondą kaip, pavyzdžiui, yra Vokietijoje, pasirašęs nuomos sutartį su savininku 15–20 metų žmogus nebebūtų toks priklausomas nuo savininko savivalės ir situacija keistųsi.“
„Mūsų jaunimui vis skiepijama ir bankai dažnai skelbia tokią informaciją, kad būstas brangsta, grąža didėja ir tai iš tiesų yra gera investicija, tai nėra blogai. Tik gal nereikėtų pirkti tokio prabangaus būsto, kad dar liktų pinigų investuoti ir taip būtų gaunama pajamų iš kapitalo. Turtas ir kapitalas nėra visiškai tas pats – iš turto dar reikia atimti, kiek esi skolingas bankui“, – primena ekonomistas.
Problema, kad Lietuvoje yra labai stiprus, nors ir mažas, turtingų žmonių sluoksnis, o tai nepuošia visuomenės. „Indijoje gal 1 proc. žmonių valdo 90 proc. turto, o pas mus gal 5 proc. turtingiausių valdo 80 proc. viso kapitalo“, – sako E. Stankevičius.
„Tačiau iš kitos pusės, tai yra normalus dėsningumas, nes vyko privatizacija – kai kam daugiau, kai kam mažiau pasisekė, o užsidirbti ir sukurti didelį verslą nelabai lengva. Juo labiau kad bankai mus moko, kad reikia vartoti, turėti, mes iš tikrųjų ir stengiamės vartoti, turėti, mokėti palūkanas“, – konstatuoja jis.
„Faktas, kad dalyvaujame kapitalo rinkoje, bet investuojame į savo būstą. Saugumas yra gerai, bet iš mūsų atimama galimybė būti versliems“, – pabrėžia ekonomistas.
„Norime pensijų, socialinių garantijų kaip Vokietijoje, bet ką darome, kad sukurtume tokį bendrąjį vidaus produktą (BVP), kokį sukuria Vokietija? Koks mūsų produktyvumas? Neturime daug pajamų iš kapitalo ir, jei pradėsime dirbti tik keturias dienas per savaitę, produktyvumas nuo to tikrai nepadidės, dar mažiau uždirbsime. Be to, ir taip turime nemažai laisvų dienų“, – į dabar viešojoje erdvėje verdančias diskusijas reaguoja E. Stankevičius.
„Galima būtų palinkėti dirbti ir investuoti. Pavyzdžiui, nepirkti kokakolos, bet investuoti į ją. Bendrovės „Coca-Cola“ akcijos pastaruosius 50 metų kasmet auga po 6 proc. ir prognozuojama, kad dar 50 metų augs panašiai – nedaug, bet stabiliai“, – sako asmeninių finansų valdymo ekspertas.
Mažinti skirtumus
Kalbant apie vidurinę klasę, ne mažiau svarbūs regioniniai skirtumai. „Sodros“ duomenimis, 2025 m. vidutinės darbo pajamos Vilniuje siekė 1 675 eurų, atskaičiavus mokesčius, o mažiausias pajamas gaunančiose savivaldybėse – vos 1 288 eurų.
„Skirtumas tarp sostinės ir likusios Lietuvos išaugo iki 387 eurų, o atotrūkis tarp dešimties turtingiausių ir dešimties skurdžiausių savivaldybių pajamų, neatskaičiavus mokesčių, pasiekė 39 proc. 2021 m. buvo 37 proc.“ – sako E. Stankevičius.
„Stiprios vidurinės klasės formavimasis priklausys ne tik nuo to, kaip sparčiai augs atlyginimai, bet ir nuo to, kiek sėkmingai bus mažinamos socialinės ir regioninės disproporcijos“, – pabrėžia jis.
„Kartais darosi graudu kalbant apie regionus. Pavyzdžiui, socialdemokratai džiaugiasi, jog jų švietimo ministrė pasirūpino, kad nebūtų uždaromos gimnazijos regionuose. Tačiau paskui kalbama, kad vieną klasę mokiniai pabaigia vienoje mokykloje, o kitais metais juos jau kelia į kitą regiono mokyklą, nes nebesusidaro reikiamas skaičius pirmojoje. Ko galime tikėtis iš tokių mokinių rezultatų?“ – retoriškai klausia ekonomistas.
„Išlaikyti tokias mokyklas yra gerai mokyklos vadovybei, ūkvedžiams, kai jie gauna normalų atlyginimą. Tačiau sulaikyti išteklius, šildyti mokyklas, turėti klases, kuriose dvylika mokinių…“ – tęsia jis.
Naujausi komentarai