Ką rodo perlipta 2 tūkst. eurų riba ir kodėl viešasis sektorius vidutinę algą moka dosnesnę, plačiau papasakojo „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.

– Turbūt pati suma psichologiškai svarbi gyventojams. Atlyginimų augimo tendencijos buvo palankios dirbantiems gyventojams jau paskutinius penkerius metus, kuomet vidutiniškai per metus darbo užmokestis padidėjo 10 proc. Tie 2 tūkst. eurų atrodo didelė suma, tačiau po mokesčių ji būna žymiai kuklesnė. Turint omenyje, kad Lietuvoje visus mokesčius, kuriuos anksčiau mokėdavo darbdavys, dabar sumoka darbuotojas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar darbdaviai kėlė algas, nes biudžetas pagerėjo? O gal jie kėlė iš reikalo, bijodami, kad nepakėlus užmokesčio, nebus, kam dirbti?

– Priežasčių buvo daug. Pastaraisiais metais gana sparčiai didėja minimalus mėnesinis atlyginimas, apie 15 proc. per metus. Tai liečia ne tik mažiausiai uždirbančius darbuotojus. Daugelis įmonių turi išsaugoti diferenciaciją. Pakilus mažiausiam atlyginimui, panašiais tempais jis turi didėti visiems, bent iki vidutinio darbo užmokesčio uždirbantiems darbuotojams. Šiemet išryškėjo kita tendencija. Privatus sektorius susiduria su problemomis. Pajamos nebeauga, eksportas mažėja, prekyba mažėja. Atlyginimų kėlimas lėtėja ypač tuose labiausiai pažeistuose sektoriuose. Tuo tarpu viešajame sektoriuje pinigų vis dar yra, todėl kartais prasilenkia su ekonomikos tendencijomis.

– Kas nutiko viešajame sektoriuje, kad tie vidutiniai atlyginimai paaugo labiau nei privačiame? Jau seniai buvo kalbama, kad viešajame sektoriuje trūksta darbuotojų, nes nemokami konkurencingi atlyginimai.

– Čia nieko blogo, kad atlyginimai sparčiau didėja viešajame sektoriuje. Viešasis sektorius turi konkuruoti atlyginimais su privačiu sektoriumi. Atlyginimų augimų skirtumas labai simbolinis, nėra nieko dramatiško. Būtų keista, jei privačiame sektoriuje būtų nuosmukis, krizė, atlyginimai nedidėtų iš viso, o viešajame sektoriuje atlyginimai būtų didinami po 15 proc. Taip, buvo darbuotojų trūkumas ir didino atlyginimus ne iš reikalo. Reikia turėti omenyje, kad praeitų metų infliacija nors ir buvo nemaloni gyventojams, bet tai buvo įmonių pajamos. Įmonių pajamos augo sparčiau nei didėjo sąnaudos ir tame kontekste nebuvo sudėtinga didinti atlyginimus.

– Gal ilgainiui viešasis sektorius taps nors šiek tiek patrauklesnis darbuotojams?

– Šiemet priimta reforma padeda labiau diferencijuoti atlyginimus viešajame sektoriuje. Tikiu, kad nėra tokios stigmos, kad viešajame sektoriuje dirba tie, kad negali įsidarbinti privačiame. Jau dabar kai kuriose valstybės institucijoje atlyginimai yra patrauklūs. Tačiau vis dar išlieka problemų. Ateinančiais metais sveikatos sistemoje labiausiai truks darbuotojų ir reikės labai didinti atlyginimus, kad nesitęstų specialistų emigracija.

Tie 2 tūkst. eurų atrodo didelė suma, tačiau po mokesčių ji būna žymiai kuklesnė.

– Gauname daugiau pinigų, tačiau realusis darbo užmokestis rodo, kad turime mažiau. Ar dėl to kalta tik infliacija?

– Daugiausiai infliacija. Šiais metais buvo pirmas kartas nuo 2008 m. krizės, kai gyventojų perkamoji galia sumažėjo. Kainų šuolis buvo milžiniškas. Dabar metinė infliacija siekia 6 proc., o vidutinio užmokesčio augimas apie 12 proc. Atlyginimai auga dvigubai sparčiau nei kainos. Tam, kad gyventojų perkamoji galia sugrįžtų, reikės dar palaukti ik 2024 m. pavasario.

– Pavasarį daug ekonomistų prognozavo, kad laukia niūrus ruduo ekonomine prasme. Kokios jūsų prognozės?

– Apdirbamosios gamybos, baldų, medienos, metalo, nekilnojamo turto sektoriuose ta krizė tęsiasi daugiau nei pusmetį. Šiuose sektoriuose darbuotojų skaičius sumažėjęs, o atlyginimų augimas nesiekia net 10 proc. Kol kas nematome visuotinio ekonomikos nuosmukio. Kai kurių sektorių pajamos didėja. Žiūrint į ateitį, sunku tikėtis tokio klestėjimo, kokį matėme paskutinius metus. Reikia suvokti krizės apibrėžimą. Taip buvo 2008 m., kai nedarbo lygis pasiekė 20 proc., bankrotų banga, BVP sumažėjo 15 proc. Tokių sukrėtimų tikimybė išlieka labai maža.