Be darbo, be gyvenamosios vietos ir pinigų – į tokią padėtį svetimoje šalyje vis dažniau pakliūva įdarbinimo agentūrų paslaugomis pasinaudoję tautiečiai. Noras dirbti užsienyje gali virsti ilgu teisybės paieškų maratonu.

Sutartis įtarimų nesukėlė

Apie skelbimą, siūlantį už nemažą atlygį padirbėti Prancūzijoje, praėjusių metų pradžioje Gintautas ir Silvinija Urbeliai išgirdo iš savo pažįstamo. Susiradę ir perskaitę jį patys, sutuoktiniai nusprendė nuvykti į agentūrą "Baltijos kiras", siūliusią įdarbinti svečioje šalyje.

Agentūroje juos pasitiko bendrovės direktorė Renata Kudrik. Ji papasakojo apie darbo pobūdį ir būsimą uždarbį. R.Kudrik taip pat žadėjo, kad Urbeliai Prancūzijoje galės pradėti dirbti artimiausiu metu, o visais būtinais formalumais esą pasirūpins įdarbinimo agentūra.

"Direktorė sakė, kad darbas legalus, su visomis garantijomis, pati agentūra pasirūpins įdarbinti, apgyvendinti, atidarys sąskaitą banke, o po savaitės jau pradėsime gauti pinigus", – R.Kudrik viliones prisiminė S.Urbelienė.

Už kone motinišką rūpestį R.Kudrik iš Urbelių paprašė nemažos sumos pinigų. Sutuoktiniai iš viso turėjo sumokėti po 2,2 tūkst. litų – 1,2 tūkst. litų iš karto, o likusią dalį nuvykę į Prancūziją.

Tuo metu nuolatinio darbo neturėjusiai porai galimybė už kelių šimtų eurų per savaitę atlygį padirbėti svečioje šalyje pasirodė viliojanti. Sutartyje išdėstyti abstraktūs agentūros įsipareigojimai suteikti visą reikiamą informaciją dėl darbo, o ne jį surasti, įtarimų Urbeliams nesukėlė.

2009 m. vasario 10 d. pasirašę sutartį ir sumokėję dalį pinigų, po penkių dienų jie jau buvo pakeliui į Prancūziją. Su jais į tą pačią vietą dirbti keliavo dar du lietuviai. Jų įdarbinimu taip pat rūpinosi "Baltijos kiras". Beje, iš agentūros jų įdarbinimą Prancūzijoje patvirtinančių dokumentų nė vienas iš lietuvių nebuvo gavęs. Jiems žadėta, kad viską sutvarkys Prancūzijoje juos pasitiksiantis agentūros atstovas.

Užsidirbo kelionei atgal

Po daugiau kaip parą trukusios kelionės Urbeliai pasiekė kelionės tikslą Prancūzijos pietuose. Juos iš tiesų pasitiko agentūros atstovas, su kuriuo lietuviai nuvyko į laikiną apgyvendinimo vietą. Vis dėlto jau kitos dienos ryte paaiškėjo, kad nei žadėto darbo, nei nuolatinės gyvenamosios vietos jie negaus. Lietuvių darbdaviais turėję tapti prancūzai tik skėsčiojo rankomis.

"Jokio darbo nebuvo, patys savo iniciatyva prašėm prancūzų, kad padėtų. Agentūros atstovas daugiau nepasirodė ir mus paliko likimo valiai", – pasakojo apgauta lietuvė.

Be darbo, be gyvenamosios vietos ir pinigų. Taip atrodė pirmosios tautiečių dienos vyno ir sūrių šalyje. Ši avantiūra galėjo baigtis kur kas liūdniau, jei ne supratingi prancūzai, nelaimėliams iš Lietuvos suradę laikino darbo ir parūpinę vasarnamį apsistoti. Lietuviams pasisekė dar ir dėl to, kad prancūzai buvo šiek tiek pramokę rusiškai. Nė vienas iš atvykėlių prancūziškai nekalbėjo.

"Prancūzai mums padėjo vien dėl to, kad turėtume už ką grįžti namo, tačiau nuolatinio darbo duoti negalėjo. Kelias savaites teko užsiimti dažymu, gavome už tai pinigų ir grįžome į Lietuvą", – pasakojo S.Urbelienė.

Naujos taisyklės, sena tvarka

Panašių istorijų Lietuvoje galima rasti ir daugiau. Pusantrų metų besitęsiantis ekonomikos sunkmetis ir prie 300 tūkst. ribos grėsmingai artėjantis bedarbių skaičius verčia vis daugiau tautiečių darbo dairytis kitose šalyse. Nesnaudžia ir jais pasinaudoti siekiantys sukčiai.

Vis dėlto Lietuvos darbo biržos atstovė spaudai Birutė Balynienė teigė, kad į pelningą darbą užsienyje siūlančių aferistų pinkles dažniausiai pakliūva tie, kurie lengva ranka pasirašo dokumentus ir nesigilina, už kokias paslaugas sumoka pinigus. Pasak jos, nereikia turėti iliuzijų, kad užtenka sumokėti pinigus ir viskuo kas nors pasirūpins už tave. Tad jeigu įdarbinimo agentūros pasiūlymas atrodo per daug gerai, kad būtų tiesa, veikiausiai tai yra apgavystė.

Nuo šių metų pradžios įdarbinimu užsiimančios agentūros nebegali imti mokesčio už įdarbinimą užsienyje. Be to, nuo šiol tokioms įmonėms iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nebereikia gauti licencijos, leidžiančios verstis įdarbinimo tarpininkavimo paslaugomis, tačiau jos privalės apie savo veiklą teikti informaciją Darbo biržai.

B.Balynienės manymu, vargu ar pasikeitusi tvarka turės didelės įtakos įdarbinimo agentūrų ir jų vardu prisidengusių tokių kontorų kaip "Baltijos kiras" veiklai. "Juk visada galima rasti, už ką paimti pinigus, ar tai būtų pagalba rengiant CV, ar dokumentų į užsienį išsiuntimas", – sakė ji.

Gražiuoju susitarti nepavyko

Grįžę į Lietuvą Urbeliai nusprendė nenuleisti rankų ir atsiimti "Baltijos kirui" sumokėtą dalį pinigų. Kaip pasakojo S.Urbelienė, iš pradžių agentūros direktorė R.Kudrik į tai reagavo geranoriškai ir pinigus žadėjo sugrąžinti artimiausiu metu. Tačiau pažadas neištesėtas iki šiol.

Dienraščio žurnalistams susisiekus su R.Kudrik ir paklausus, kada ruošiamasi grąžinti pinigus Urbeliams, ji nedaugiažodžiavo. "Konfliktas sprendžiamas bendrovės viduje, tai bendrovės reikalas ir aš daugiau jums nieko nekomentuosiu", – nukirto agentūros vadovė ir baigė pokalbį telefonu.

Tačiau remiantis S.Urbelienės liudijimu, konfliktas iš vietos nejuda jau gana ilgai: R.Kudrik į sutuoktinių skambučius neatsako nuo praėjusių metų vidurio. Įspūdžio "Baltijos kiro" direktorei, matyt, nepadarė ir tai, kad sutuoktiniai bendrovę apskundė Vartotojų teisių apsaugos tarnybai, ši "Baltijos kirui" nurodė grąžinti pinigus, bei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai.

Praėjusią savaitę Urbeliai kreipėsi ir į teismą. Sutuoktiniai įtaria, kad jie nėra vieninteliai nukentėję nuo "Baltijos kiro", o R.Kudrik gali siekti savo vadovaujamos įmonės bankroto ir taip išvengti visų įsipareigojimų.

"Norime atgauti bent sumokėtus pinigus, jau neskaičiuojame visų išlaidų, kiek patyrėme, ir sugaišto laiko. Mums tai nemaži pinigai", – kalbėjo S.Urbelienė. Du vaikus auginantys sutuoktiniai šiuo metu verčiasi uždarbiaudami pas vietos ūkininkus.

Pataria susisiekti su darbdaviu

Paklausta, ar bandytų laimę užsienyje dar kartą, S.Urbelienė teigė, kad karti patirtis nuo galimybės padirbėti svečioje šalyje visiškai neatgrasė. "Lietuvoje pragyventi sunku. Ieškodama darbo užsienyje, dabar atidžiau skaityčiau sutartį, visas pastraipas, pasidomėčiau pačia firma", – kalbėjo moteris.

Kaip dienraščiui teigė informaciją apie darbą ir gyvenimą ES šalyse teikiančio Vilniaus "Eures" biuro konsultantė Ginta Ališevičiūtė, darbo užsienyje pasiūlymų netrūksta, tačiau dažniausiai ieškoma žmonių sezoniniams darbams, kurie trunka 3–5 mėnesius. "Pasiūlymų gauname iš Anglijos, Norvegijos, Italijos. Šiuo metu siūloma renginių organizatoriams dirbti Disneilando parke Prancūzijoje", – teigė G.Ališevičiūtė.

Pasako jos, vienas pagrindinių reikalavimų važiuojantiems dirbti į užsienį yra anglų kalba, o kartais reikia mokėti dar ir šalies, į kurią vykstama, kalbą. Užsienio kalbos nemokėjimas dažnai tampa pagrindine kliūtimi, užkertančia kelią padirbėti svečioje šalyje.

Į "Eures" biurą kreipiasi ir žmonių, ketinančių į užsienį vykti per vieną ar kitą įdarbinimo agentūrą. G.Ališevičiūtė teigė, kad biuras gali suteikti informacijos apie darbo ir gyvenimo sąlygas kitoje ES šalyje, tačiau dėl įdarbinimo agentūrų paslaugų jie mažai ką gali patarti.

"Perspėjame žmones, kad žiūrėtų, ką agentūra įsipareigoja įvykdyti. Aišku, su darbuotoju niekas nepasirašo sutarties Lietuvoje, tai daroma jau nuvykus į vietą. Tačiau prieš vykstant į užsienį, reikėtų žinoti darbdavio pavadinimą ir tikslius jo kontaktus, gauti jo patvirtinimą, kad darbuotojo tikrai laukiama", – patarė G.Ališevičiūtė.