Buvęs „Kauno energijos“ vadovas, „Lietuvos energijos“ generalinis direktorius, iki 2017-ųjų Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komiteto pirmininkas R.Juozaitis sako, kad užimamos aukštos ir svarbios pareigos suteikė progų susipažinti su visomis pasaulinėmis energetikos problemomis ir svarbiausiais jų aspektais Lietuvoje.

– Tokio šilumos kainų smūgio Lietuvos gyventojai ir verslas nuo nepriklausomybės pradžios kažin ar buvo patyrę. Kas nulėmė tokį brangymetį: mūsų institucijų neįžvalgumas dėl ateities ar bendros pasaulinės tendencijos?

Rymantas Juozaitis/Vilmanto Raupelio nuotr.

– Tai pasaulinė tendencija. Dėl išaugusio vartojimo padidėjus išmetamųjų dujų mokesčiui, „Gazprom“ sumažinus tiekimą, dujų kainos, palyginti su praėjusiais metais, pabrango vos ne dešimt kartų. Šalys, neperėjusios prie žaliosios energetikos (biokuro ar kitų alternatyvių šaltinių), kenčia labiausiai. Lietuva taip pat patyrė didelį smūgį, tačiau jis nevienodas skirtinguose miestuose. Ten, kur sukūrenama daug dujų, šilumos kainos žymiai didesnės.

Kaunas išsiskiria kaip teigiamas pavyzdys, nes šilumos jėgainės naudoja itin daug biokuro. Jame šildymo kaina, palyginti su kitais didžiaisiais miestais, yra mažiausia.

Tačiau, panagrinėjus priežastis, kodėl susidarė skirtinga situacija Lietuvoje, reikėtų atkreipti dėmesį į situaciją, kuri susidarė po 2008–2009 m. krizės. 2011-aisiais buvo labai pabrangusios dujos, tada visos valdžios institucijos nusprendė, kad daugiausia investuoti reikia į biokurą, kitus atsinaujinančius energijos šaltinius ir taip stabilizuoti kainų augimą.

Buvo kviečiamas verslas, šilumos tiekimo įmonės investuoti, buvo teikiama ES fondų parama. Todėl iki 2014–2015 m. Lietuva pasiekė milžinišką proveržį, tapo lydere ne tik Europos, bet ir pasaulio mastu. Mūsų aukščiausiosios valdžios atstovai visur važiuodami galėjo girtis, kad pasiekėme 70 proc. šilumos gamybą iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Bet 2014–2015 m. buvo pakeistas kainų reguliavimas, kuris pažemino viršutines kainų ribas ir prioritetas suteiktas naudojantiems dujas, jiems buvo kompensuojamos visos sąnaudos.

Šilumos kainų kilimą nulėmė nemažai faktorių – energetikos politika, kainų reguliavimas, viešųjų pirkimų nuostatos.

Tai sustabdė investicijas į biokuro šildymo sistemą, nes pasidarė nebeaišku, kokia investavimo nauda investuotojams. Kaunas tapo investavimo lyderiu. Tačiau nespėjo visko padaryti, kad visa energija būtų pagaminta iš miško atliekų.

Vilnius nespėjo su investicijomis iki 2015 m. Paskui ši sritis pasidarė nebepatraukli, privatus kapitalas atsitraukė, nebestatė katilinių. Didžioji kogeneracinė jėgainė, kurios statybos konkursą laimėjo generalinis rangovas „Rafako“, sustojo, nes įmonė restruktūrizuojama. Ji, ko gero, bus paleista kitą sezoną vien dėl to, kad blogas Viešųjų pirkimų įstatymas. Šis teisės aktas neleido užsakovui perleisti teisę baigti statyti objektą subrangovams, jie visi buvo Lietuvos, pasirengę projektą pabaigti. Tokiu atveju statybos būtų užbaigtos 2021-aisiais.

Išvada tokia: šilumos kainų kilimą nulėmė nemažai faktorių – energetikos politika, kainų reguliavimas, viešųjų pirkimų nuostatos (jos skausmingiausią situaciją lėmė Vilniuje).

Kaunas – geriausioje situacijoje, galėtų pamokyti mažesnius miestus  investuodamas į juos – net nesiekusius proveržio, padėti jiems. Nes šilumos kainos skirtingose Lietuvos vietose skiriasi net iki trijų kartų.

– Ko išmokome iš Klaipėdos, kurioje buvo pastatyta pirmoji kogeneracinė jėgainė, pritaikyta buitinėms atliekoms deginti? Atrodo, kad šiuo šildymo būdo pavyzdžiu nepavyko užkrėsti kitų miestų, nes kūrenama ir biokuru.

– Taip, kūrenama ir biokuru, nes nepavyko užtikrinti būtino deginti buitinių atliekų kiekio. O štai Kaune jų pakanka, miestiečiai gali džiaugtis pigia šiluma, ypač vasarą, nes miestuose yra trys elektrinės, dirbančios tuo metu. Dvi naudoja biokurą, o viena – atliekų deginimo jėgainė, tad šiltuoju metų laiku energijos gamybos sąnaudos siekia minimumą, į tinklus tiekiama faktiškai dykai.

– Perėjimas vien prie biokuro be alternatyvų, ko gero, taip pat yra pavojingas. Vis daugiau šilumos tiekėjų ėmus naudoti miško atliekas, jų kaina taip pat žymiai šoktelėjo.

– Norėčiau paaiškinti priežastis. Iki 2015 m. faktiškai visą biokurą ruošė Lietuvos gamintojai, paskui leista importuoti pigų biokurą iš Baltarusijos. Ten medienos atliekos buvo ypač pigios 2018–2019 m., nes į miškus įsimetė ligos ir jie buvo masiškai kertami. Tada biokuro kainos krito iki minimumo. Dėl to bankrutavo maždaug pusė Lietuvos gamintojų, kiti nusilpo. Dabar, kai apribotas kuro tiekimas iš Baltarusijos, pakilo ir vietos tiekėjų kainos.

Padaryta klaida, nes išties reikia orientuotis į savą biokuro gamintoją, nes žaliavų čia pilna. Kas lankosi miškuose, puikiausiai mato, kiek nuvirtusių medžių, kiek galimo biokuro pilna ir jis pūva nenaudojamas. Juo savo jėgomis visiškai aprūpinti šilumos gamintojus nebūtų jokių problemų. Reikia tik tinkamo valdžios požiūrio. Yra valstybinė miškų urėdija, jai reikėtų duoti tiekimo užduotį ir galėtume vien iš čia turėti mažiausiai 50 proc. reikalingo biokuro. Sureguliavus sistemą, kurioje kuras ruošiamas Lietuvoje, kūrenamas Lietuvoje, turėtume ilgalaikę stabilią kainų sistemą. Net pasauliniu lygiu galėtume parodyti, kad mes 100 proc. panaudojame žaliąją energiją.

Aišku, jei būtų normalesnis reguliavimas ir gamintojai galėtų uždirbti kažkiek pelno, sistema veiktų normaliai. Pavyzdžiui, praėjusiais metais jie patyrė didžiulių nuostolių. O jei veikla apsimoka, visada žiūrima į žaliosios energetikos plėtrą. Tai padėtų pasiekti, kad šilumos energijos srityje turėtume visišką nepriklausomybę ir nereikėtų gana nemažai mokėti už „Gazprom“ dujas, kurias dar degina Lietuva.

– Buvo pasiūlymas daugiabučių gyventojams dėl dar vienos žaliosios energetinės alternatyvos – įrengti saulės kolektorius kiekviename name ir atsisakyti centrinės šildymo sistemos. Tačiau kalbama, kad įranga susidėvės greičiau, nei atsipirks. Kaip iš tiesų?

– Visaip yra. Investicijos didelės, o atsiperkamumas kol kas mažas. Tačiau reikėtų nagrinėti, kokia nauda kiekvienu konkrečiu atveju. Žymiai patrauklesnės investicijos į šilumos siurblius.

– Kokia rūšiuotų atliekų, skirtų kūrenti, ateitis? Jei deginamos neišskiria pavojingų medžiagų, gal jos – pigiausias kuras? Kita vertus, daug nuogąstavimų, kad šiukšlių kūrenimui neužteks, jas teks importuoti iš šalių, kuriose netrūksta šilumos, kaip Italija, ir tapsime pasaulio sąvartynu. Ar kyla toks pavojus?

– Šiuo metu turime tris kogeneracines jėgaines, deginančias atliekas. Jos visiškai aprūpintos kuru ir nėra jokios problemos. Trūks jų ar pakaks, yra įvairių diskusijų. Daugumos nuomone, šiukšlių daugės, jos bus rūšiuojamos, o netinkamos perdirbti taps kuru. Manau, jų pakaks ir neteks importuoti.

Jei pagal išankstinę sutartį būtų nupirktas tam tikras kiekis dujų, būtų laimėta. Bet kas galėjo žinoti, kad kainos taip kils.

Kalbant apie ekologiją, naujausios technologijos leidžia visiškai išvalyti dūmus ir jokio pavojaus žmonėms bei aplinkai nėra. Visiškai neseniai buvau JAV Niujorko Manhatano rajone, kur yra 3 mln. gyventojų, o miesto viduryje stovi šiukšlių deginimo stotis. Ten jokių problemų nėra. Ir Lietuva turi tik džiaugtis dėl tokio švaraus ir naudingo buitinių atliekų panaudojimo kogeneracinėse jėgainėse. Pigios žaliavos, todėl pigi šiluma, pigi ir elektros energija. Reikia tik džiaugtis.

– Dujų naudojimo Lietuvoje vis dėlto nebus išvengta. Jų kaina pasakiškai šoktelėjo. Gal biržų išankstinės prekybos sesijose kažkas galėjo ar privalėjo įžvelgti tai ir nupirkti pigiau ilgesniam laikotarpiui Lietuvai, kad gyventojai, verslas nepatirtų energetinio šoko?

– Tai laimės dalykas. Jei pagal išankstinę sutartį būtų nupirktas tam tikras kiekis dujų, būtų laimėta. Bet kas galėjo žinoti, kad kainos taip kils. Niekas pasaulyje negalvojo apie tokį drastišką šuolį.

au įgijus tokios istorinės patirties, kaip minėjau, svarbu atlikti tam tikrus namų darbus – pereiti prie savų atsinaujinančių energijos išteklių tiekimo ir tapti visiškai nepriklausomiems nuo pasaulinių tendencijų. Tai garantuotų ir darbo vietas savo gyventojams, ir stabilias energijos kainas, ir nereikėtų importuoti tiek dujų.

Dujų paklausa pasaulyje vis dėlto augs, nes anglimis kūrenamos elektrinės uždaromos. Iškastinio kuro švariausias pakaitalas yra būtent jos. Priminsiu: Vokietija uždaro savo atomines elektrines, greičiausiai statys daug dujų elektrinių, kaip mes turime Elektrėnuose 9-ąjį bloką. Kol kas neįmanoma gyventi naudojant vien žaliąją energetiką. Daug kas keisis, kai atsiras didelės talpos elektros energijos kaupiklių, kuriuose bus galima laikyti gautus išteklius. Tada pavyks padaryti didelę įtaką dujų rinkai. Bet tai tolima perspektyva.

– Bet mes tikriausiai negalime pasikliauti Vokietijos pavyzdžiais, kaip gerais, nes ji turi atskirus ilgalaikius susitarimus su Rusija dujotiekiais „Nord Stream“.

– Rusija nori ilgalaikių sutarčių, žada Vokietijai daugiau dujų už palankesnę kainą, tačiau ši bijo susisieti su viena energijos rūšimi, nes nuolat tobulėja technologijos, laukiama, kad netrukus (iki 2030-ųjų) atsiras žaliasis vandenilis. Ir nenori pasirašyti sutarčių 10–20 metų, ko pageidauja „Gazprom“.

– „Nord Stream“ – ne vienadienis projektas, vis tiek buvo galvojama apie ilgalaikius prekybos santykius. Povandeninis dujotiekis – labai didelė investicija.

– Vokietijai atsisakant ir atominių, ir anglimis kūrenamų elektrinių, dujos labai reikalingos. Gal ir per anksti atsisakoma senų elektrinių, tačiau toks jau jų sprendimas.

– Kaip vertintumėte ar niekaip nevertintumėte Prezidento Gitano Nausėdos pareiškimą, kad Lietuvai vertėtų galvoti apie nedidelių atominių elektrinių statymą, kad pasigamintume sau reikalingos elektros energijos?

– Kai vadovavau „Lietuvos energijai“, buvo minčių apie mažus modulinius branduolinius reaktorius. Amerikiečiai buvo pradėję analizuoti, kokie mums būtų tinkamiausi variantai. Bet mes tuo metu atsisakėme didžiųjų atominių elektrinių, referendume tauta balsavo prieš. Jei būtų atsitikę kitaip, gal ir dabar būtų kitaip. Po referendumo nutrūko didelės atominės energetikos plėtros svarstymai. Tačiau dabar pasaulyje daug dirbama dėl mažųjų branduolinių reaktorių, manau, tai turėtų atsidurti „Ignitis“ ir Lietuvos energetikos instituto dėmesio centre. Reikėtų susieti ateitį su europinėmis ir amerikietiškomis kompanijomis. Tai ir saugu, ir energetiškai patrauklu. Nes dabar daug energijos importuojame iš Rytų valstybių ir esame priklausomi nuo įvairių aplinkybių.

– Maždaug prieš dešimtmetį Seimui buvo pristatyta didelio būrio ekspertų studija, kokiu keliu sukti Lietuvai. Ar buvo pasinaudota tuo?

– Atkreipkime dėmesį, kad Lietuvoje buvo pristatyta didelio būrio ekspertų daugybė studijų ir strategijų, tačiau niekas neįgyvendinta iki galo. Pavyzdžiui, energetikoje buvo ir privatizavimo, ir nacionalizavimo, ir skaidymo, ir jungimo. Buvo tam tikrų sprendimų, kurie dažnai buvo keičiami. Prarastas laikas – dideli nuostoliai.

– Daug kas vyko dėl politinių, o ne ekonominių sumetimų?

– Taip, tikrai. Šalto proto tam tikrais momentais pritrūkdavo. Bet yra, kaip yra. Visi turėtų eiti savo keliu. Verslas dabar yra išgąsdintas, nenori investuoti į žaliąją energetiką, nes kainų reguliavimas išderintas. Vis dėlto gerai, kad Seimas ir Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba reagavo į tai bei rengia strategiją, kaip tai įgyvendinti.

Tikimės, kad Lietuva bus viena iš žaliosios energetikos lyderių.