Vardija perspektyvas

NZIA įpareigojo ES valstybes iki 2030 m. pasigaminti bent 40 proc. žaliųjų technologijų. Taip siekiama atsiriboti nuo Kinijos ir trečiųjų šalių įtakos, importo iš jų.

Kaip teigia Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidentas dr. Virginijus Radziukynas, Lietuvai šių metų pabaigoje įsigalioti turintis aktas atveria naujų galimybių, kadangi šalies verslas jau turi patirties gaminant saulės elektrinių modulius. Vienas žinomiausių pavyzdžių – pirmaujanti integruotų saulės energijos sprendimų Šiaurės Europoje kūrėja „SoliTek“.

„Su NZIA atsiranda galimybių ir Lietuvos įmonėms, nes didelių saulės modulių kompanijų, gamintojų Europoje, galima sakyti, beveik nėra. Tai Lietuvai yra viena iš galimybių didinti pardavimus, auginti dideles kompanijas ir užimti vietą Europoje“, – sako jis.

„Kalbant apie elektros energijos kaupimo sistemas, baterijas, yra ne viena lietuvių įmonė, kuri bando gaminti tokias sistemas. Yra galvojančių ateiti į rinką, čia vėl Lietuvai atsirastų labai neblogų galimybių būtent gaminti ir parduoti. Yra niuansas, kad talpos elementus, vadinamąsias celes, vis dėlto tektų įsivežti iš Kinijos, bet galbūt ir Europoje atsirastų didelis gamintojas, kurio produkciją naudotų Lietuvos įmonės“, – svarsto dr. V. Radziukynas.

Jis akcentuoja, kad lietuviai turi svaraus potencialo informacinių technologijų (IT) sprendimų dalyje – minėtų sistemų programinė įranga galėtų būti lietuviška. „Visų pirma, tai galėtų būti baterijų stebėsenos sistema arba energijos stebėsenos sistema, kuri stebi viso įrenginio darbą. Čia lietuviai tikrai galėtų puikiai dalyvauti: pradžioje Lietuvos rinkoje, vėliau, esant sėkmės istorijų, išaugus apyvartai, ekonomiškai sustiprėjus, bandyti eiti ir į kitas rinkas, įskaitant Latvijos, Estijos, taip pat ir Lenkijos rinką, galbūt ir Vokietijos, Skandinavijos“, – vardija LPK viceprezidentas.

Jo įsitikinimu, žaliajai energetikai itin svarbios IT sprendimų dalies atžvilgiu Lietuva turi stiprų inžinerinį personalą, taip pat specialistų, veikiančių mokslo, tyrimų sferose: „Čia ir dirbtinio intelekto (DI) sprendimai galėtų būti plačiai taikomi, tikrai atsirastų galimybių Lietuvos įmonėms ir mokslui. Vėliau tikriausiai galėtų ir medžiagų mokslas įsijungti.“

Atsargumas: dr. V. Radziukyno įsitikinimu, ES viduje privalo pasigaminti daugiau technologijų ir dėl kibernetinio, ir energetinio saugumo. / LPK nuotr.

Pirmasis toks lietuviškas robotas

Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius sutinka su dr. V. Radziukynu: šiame etape svarbus gebėjimas panaudoti turimas žinias.

„Nebūtinai reikia gaminti vėjo arba saulės elektrines, kaip kartais galvojama. Pavyzdžiui, yra integravimo sprendimai, Lietuvoje jau dabar gana daug ir netgi nedidelių įmonių dirba tokiose srityse kaip išmaniojo elektros vartojimo, kaupimo baterijų valdymo sistemų kūrimas. Yra daug horizontalių technologijų, kurioms nereikia didelio fabriko, milijonų eurų saulės elektrinėms statyti. Gali užtekti keliolikos gerų inžinierių, kurie sukurtų produktą, kuris tikrai gali rasti gana didelę nišą pasaulyje konkurencingumo prasme“, – neabejoja M. Nagevičius.

Viena iš šioje srityje veikiančių įmonių „Saulės grąža“ atlieka elektrinių įrengimo darbus visoje Lietuvoje. Kaip pasakoja jos vadovas Tomas Šimanauskas, darbų spektras platus – nuo elektrinių ant mažų fizinių asmenų namų stogų iki saulės parkų vystymo ir pardavimo didiesiems verslams, elektromobilių stotelių statybos, plėtros, programinės įrangos derinimo, elektros energijos kaupiklių įrengimo.

T. Šimanausko teigimu, būtent elektros energijos kaupiklių poreikis šiuo metu yra labai didelis, nes artimiausius kelerius metus smarkiai įsibėgės saulės ir vėjo elektrinių plėtra. Kaupikliai leis į tinklą prijungti dar daugiau energijos.

Nepaisant jau įprastų projektų, įmonė šiuo metu ruošiasi lūžio momentui, nes rudenį pristatys rinką pakeisti galinčią inovaciją: „Saulės grąža“ sukūrė pirmą pasaulyje robotą, kuris montuoja milžiniškus saulės parkus. Pirmasis tokio roboto sumontuotas parkas Lietuvoje bus 5 megavatų (MW) galingumo. „Su visa šia technologija mes labai stipriai eisime į pasaulio rinkas, nes tai dešimtimis kartų pagreitina visą montavimą, pigina elektros gavimo iš saulės technologiją ir matome tam milžinišką potencialą. Tai visiškai nauja pasaulyje technologija“, – aiškina T. Šimanauskas.

Šiuolaikinėje energetikoje reikalinga IT ir metalo simbiozė. Būtent IT dalyje galime turėti gerą galimybę.

„Yra tam tikrų robotų, bet jie atlieka tik dalį darbų, pavyzdžiui, uždeda modulį arba kokią nors konstrukciją. Mūsų robotas pastatys visą elektrinę ir žymiai greičiau, nei gali bet kuris kitas robotas šioje rinkoje – ar kuriamas kinų, ar amerikiečių. Tai gali būti stiprus Lietuvos eksporto produktas, jis tikrai bus pasaulinio lygio ir su juo kaip kompanija išeisime į kitas rinkas“, – dalijasi jis.

Kinijos baubas

T. Šimanausko manymu, Lietuva tikrai gali atrasti nišų, kaip efektyviai konkuruoti ES rinkoje, tačiau kaip iš jos išstumti Kiniją – kur kas sunkiau įsivaizduoti.

„Tai būtų labai sudėtinga, nes modulių, saulės parkų gamyboje Kinija praktiškai be konkurencijos yra paėmusi visą rinką. Europa jau pavėlavo, europietiškų saulės modulių kainos yra žymiai didesnės. Net ir pastačius milžiniškas gamyklas, reikia turėti silicio, stiklo ir kitų dalių tiekimą, o Kinija visa tai turi savo šalyje“, – sako T. Šimanauskas.

„Gal su energijos kaupikliais bus galima ką nors padaryti, bet problema, kad europietiškos kaupiklių kompanijos jau bankrutuoja ir Kinija perima šį procesą. ES nieko dėl to nedaro, aš bent jau nematau praktikoje: nėra nei muitų Kinijai, nei intensyvių paskatų“, – teigia jis.

„Elektra yra galutinis poreikis, svarbiausia, kokia bus elektros kaina, – pabrėžia T. Šimanauskas. – Europoje energijos kainos, paskolos, pinigų kaina yra didesnė nei Kinijoje. Vienintelis būdas su ja konkuruoti tikriausiai yra muitais, kurių dabar net nėra.“

M. Nagevičius taip pat mano, kad saulės elektrinių technologijų kova su kinais, jų masto ekonomika veikiausiai jau yra pralaimėta. „Problema didesnė negu Kinijos subsidijos gamintojams, jie tiesiog yra technologiškai per toli nuėję, be to, naudoja kinišką darbo kultūrą ir europiečiams labai sunku konkuruoti. Jie jau pradeda investuoti į robotus, kurie gamina saulės elektrines. Jų mastai labai dideli, mes tokių nelabai galime išvystyti“, – atkreipia dėmesį jis.

Kitokia situacija Europoje, kai kalbama apie vėjo energetiką. Pasak M. Nagevičiaus, ES labai daug daro, kad palaikytų europietiškus vėjo elektrinių technologijų gamintojus. Kad vėjo elektrinių gamybos srityje europiečiai tikrai neblogai atrodo, tikina ir dr. V. Radziukynas. „Turime ne vieną gamintoją – tiek „Siemens“, tiek „Enercon“, „Vestas“. Galime tikrai sėkmingai konkuruoti, šios technologijos yra vienos stipriausių pasaulyje“, – pabrėžia LPK viceprezidentas.

„Inverterių (įtampos keitiklių) gamyba ES irgi dar neprarasta – turime Austrijos „Fronius“, Vokietijos SMA, Ispanijos „Power Electronics“, – ES inverterius gaminančias įmones vardija jis.

M. Nagevičius atkreipia dėmesį, kad arši kova vyksta ir tarp elektromobilių gamintojų. „Pavyzdžiui, vidaus degimo variklius gaminančios Europos įmonės yra sukaupusios praktinės patirties (angl. know-how), europiečiai gamina gana gerus automobilius. Tačiau elektromobilių gamyboje vyrauja visiškai naujos žaidimo taisyklės ir visos žinos vėl renkamos nuo pradžių. Atrodo, kinai know-how renka greičiau nei europiečiai“, – situaciją vertina jis.

„Tikrai galime perimti visus išmaniuosius sprendimus. Šiuolaikinėje energetikoje neužtenka tik pristatyti daug gerų įrenginių, reikia juos integruoti, padaryti, kad jie išmaniai veiktų, kada reikia įsijungtų ir išsijungtų, kauptų energiją, o kada reikia – išsikrautų. Šiuolaikinėje energetikoje reikalinga IT ir metalo simbiozė. Būtent IT dalyje galime turėti gerą galimybę, tik reikia kūrybiško mąstymo, – sako M. Nagevičius.

Vertinimas: M. Nagevičius mano, kad saulės elektrinių technologijų kovą su kinais, jų masto ekonomiką europiečiai veikiausiai jau pralaimėjo. / D. Labučio / ELTA nuotr.

Laikas ne ES pusėje

Iki 2030 m. liko vos daugiau nei ketveri metai, tačiau, remiantis kai kuriais skaičiavimais, ES priklausomybė nuo žaliųjų technologijų importo iš trečiųjų šalių viršija 90 proc. Tikslas iki šio termino bloko viduje pasigaminti bent 40 proc. tokių technologijų atrodo sunkiai pasiekiamas.

LPK viceprezidento teigimu, nepaisant to, ES neturi kito pasirinkimo, kaip tik eiti šiuo keliu, nes pirmiausia reikėtų žvelgti į kibernetinio ir energetinio saugumo dėmenis. „Labai svarbu, kad nepriklausytume nuo nedraugiškų šalių ir kad jos negalėtų manipulioti šiomis technologijomis arba net sukelti problemų.“

„Kitas dalykas, jeigu ilgesnį laiką tęsime iki šiol vyravusią kryptį ir įsileisime trečiųjų šalių įrangą, – mūsų ES gamintojai paprasčiausiai gali neatlaikyti konkurencijos ir mes apskritai galime prarasti savo technologijas ir kompetencijas“, – sako dr. V. Radziukynas.

„Ko gero, su Nulinės emisijos pramonės aktu yra kiek pavėluota, bet geriau dabar negu niekada, – pabrėžia jis. – Suprantu, kad ambicingi tikslai, keleri metai galbūt yra nedaug. Iš pradžių bus sunkiau ir technologijų kainos gali padidėti, bet ilgalaikėje perspektyvoje ES dėl to laimės. Laimės ir įrangos naudotojai, nes išvysčius technologijas, perėjus prie masinės gamybos, vieneto kaina tikrai sumažės, ji bus priimtina žmonėms.“

Yra tam tikrų robotų, bet jie atlieka tik dalį darbų, pavyzdžiui, uždeda modulį arba kokią nors konstrukciją. Mūsų robotas pastatys visą elektrinę.

M. Nagevičius atkreipia dėmesį, kad Europa galėtų pasinaudoti pokyčiais JAV politikoje, mat prezidento Donaldo Trumpo administracija stabdo kai kurias mokestines iniciatyvas, todėl ES atsiveria galimybė susigrąžinti žaliųjų technologijų plėtros lyderystę. „Vyksta technologijų kova, nes daugelis įmonių prie Joe Bideno administracijos investavo į technologijų kūrimą JAV, o ne Europoje, nes anapus Atlanto tuo metu buvo sudaryta labai palanki mokestinė situacija. Dabar D. Trumpo pozicija suteikia galimybę Europai privilioti investicijas atgal“, – sako jis.

„Teko pačiam šiek tiek dirbti su airių investuotojais augalinių baltymų gamyboje. Negalėjo Lietuva, o gal reikėtų sakyti ES, pasiūlyti tiek saldainių, kiek jų pasiūlė Amerika, ir jie nuėjo investuoti JAV. Dabartinėje situacijoje turbūt šie investuotojai nebūtų norėję ten investuoti“, – svarsto M. Nagevičius.