Ankstyva stadija

Energetikos ministerija neseniai paskelbė vandenilio sektoriaus plėtros Lietuvoje 2023–2030 m. gairių projektą – tai pirmasis šalyje su šiuo sektoriumi susijęs dokumentas. Tarp įvairių planų numatoma įsteigti ir du žaliojo vandenilio slėnius.

Pasak M. Nagevičiaus, žaliojo vandenilio gamyba yra perspektyvi technologija, todėl ateities planų projektavimas – reikalingas žingsnis. „Šiuo metu atrodo, kad vandenilio technologijos 2030-aisiais ar vėliau turėtų būti populiarios. Natūralu, kad reikia susidėlioti prioritetus, o žaliojo vandenilio gamybos atveju didžiausias prioritetas – iškastinio kuro keitimas, trąšų gamyba, žaliojo amoniako gamyba, kuri vyktų iš žaliojo vandenilio“, – dėsto M. Nagevičius.

Tikslas – sumažinti CO2 išmetimą ir yra pigesnių būdų tai padaryti, negu pirkti vandeniliu varomus autobusus. Pigiausias būdas sumažinti CO2 išmetimą – valstybei pakankamai apmokestinti CO2, kad plėstųsi žaliosios technologijos.

„Plane yra ir smulkesnių projektų, pamatysime, kas pasirodys efektyvu, o kas – ne“, – priduria jis.

Neseniai Briuselyje vyko konferencija, kurios metu ES sprendimų priėmėjai ir verslo atstovai diskutavo apie žaliojo vandenilio plėtrą. Europa tikisi, kad iki 2050 m. vandenilis sudarys apie 15 proc. bloko energijos šaltinių. ES pastaruoju metu buvo užsiėmusi šiam sektoriui vystyti skirtų pagrindinių įstatymų rengimu. Tiek politikai, tiek verslo atstovai sutinka, kad, kol kas trūksta aiškaus reguliavimo, teisinės bazės, investicijos juda vangiai.

Pasak M. Nagevičiaus, visų pirma reikia pabrėžti, kad vandenilio technologijos kol kas dar nėra smarkiai išvystytos, jos yra palyginti brangios ir be valstybės paramos galvoti apie plėtrą vargiai būtų įmanoma. „Galima kalbėti nebent apie valstybės paramos tvarką ir reglamentavimą, kurį galima kaip nors kreipti į vieną ar į kitą pusę“, – sako jis.

„Pagrindinis vandenilio technologijų plėtros stabdys – šios technologijos dar yra per brangios, kad atsipirktų rinkos sąlygomis, – apie valstybės paramos mechanizmus ir visa kita galima kalbėti jau po viso šito. Be to, valstybės paramos mechanizmus kiekviena šalis dėlioja atskirai“, – tęsia M. Nagevičius.

Dėl specialistų nesibaimina

Šiuo metu Energetikos ministerija vysto ir dviejų vėjo parkų Baltijos jūroje projektus, tačiau, anot LAIEK prezidento, žaliojo vandenilio sektoriaus plėtra susijusi ne tik su jūriniu vėju, bet ir su visa atsinaujinančia energetika. Pasak M. Nagevičiaus, visos atsinaujinančios energetikos Lietuvoje grandinėje jūrinis vėjas dar kurį laiką sudarys tik mažą dalį.

Kol kas labai atsargiai žiūriu į vandenilio panaudojimą transporte, nes yra tam tikrų sričių, kur be vandenilio tikrai neapsieisime, pavyzdžiui, trąšos arba metalurgija.

Atėjus laikui, kai vėjo ir saulės elektrinės Lietuvoje pagamins pakankamai elektros energijos pertekliaus, gyventojai išvys žemesnes elektros kainas ir tada bus galima svarstyti apie platesnę žaliojo vandenilio gamybą. „Jeigu elektra labai nedaug kainuoja, galbūt ir apsimoka elektros energijos perteklių panaudoti, pavyzdžiui, vandenilio gamybai“, – teigia M. Nagevičius.

Nors žaliojo vandenilio Lietuvoje dar negaminama, šiame sektoriuje norima sukurti iki 1 200 naujų darbo vietų. Viešojoje erdvėje vis girdima, kad šalis susiduria su aukštos kvalifikacijos specialistų trūkumu, tačiau M. Nagevičius dėl to nė kiek nesibaimina.

„Prieš 10 metų nebuvo saulės elektrinių įrengėjų, dabar jų yra daugybė. Kai atsiranda rinka, atsiranda ir ekonominis motyvas investuoti, statyti, pateikti rinkai pasiūlymų, – sako jis, – Atsiranda motyvas ruošti ir perkvalifikuoti atitinkamų sričių specialistus. Aišku, tokiais atvejais galimas tam tikras atsilikimas, nes specialistus paruošti užtrunka laiko, bet manau, kad, jeigu susiformuos technologijų paklausa, 1 200 žmonių tikrai surasime Lietuvoje, – čia ne problema.“

Abejonės dėl transporto

Tarp Energetikos ministerijos planų numatomas ir žaliojo vandenilio panaudojimas viešajame penkių Lietuvos didžiųjų miestų transporte. Vizijoje yra ir bent vienas vandeniliu varomas traukinys. Tačiau M. Nagevičius pabrėžia – vandenilis sunkiai konkuruoja su kitais atsinaujinančiais ištekliais, pavyzdžiui, elektra arba biometanu varomais automobiliais.

„Jeigu tikslas – sumažinti CO2 išmetimą, yra pigesnių būdų tai padaryti, negu pirkti vandeniliu varomus autobusus. Pats pigiausias būdas sumažinti CO2 išmetimą būtų valstybei apmokestinti CO2, kad plėstųsi žaliosios technologijos“, – sako LAIEK prezidentas.

„Kol kas labai atsargiai žiūriu į vandenilio panaudojimą transporte, nes yra tam tikrų sričių, kur be vandenilio tikrai neapsieisime, pavyzdžiui, trąšos arba metalurgija, kur reikia aukštų temperatūrų, kur reikia naudoti dujas arba kažką kitą, o vandenilis yra tas kažkas kitas, kas gali pakeisti iškastinį kurą“, – neabejoja M. Nagevičius.

„Arba elektros energetikoje, kur reikia pakeisti ilgalaikio saugojimo sprendimus, kad elektros būtų galima sukaupti ne dienai ar dviem, bet savaitei ar dviem ir išspręsti to laikotarpio, kai nėra nei vėjo, nei saulės, trūkumą. Nors ir retai, bet kartais taip pasitaiko. Tokiais atvejais be vandenilio sunkiai ką sugalvosi“, – tęsia jis.

Tačiau transporto sektoriuje yra kitų žalių alternatyvų. „Matydamas, kas yra rinkoje, manau, kad tai daugiau yra inžineriniai žaisliukai, kurie tikrai yra labai brangūs. Įdomu pasižiūrėti, kaip tai veikia, bet komercinio paplitimo nematyti“, – sako M. Nagevičius.

Jis primena, kad dujų ir naftos gavybos bendrovė „Shell“ Jungtinėje Karalystėje prieš penkerius metus buvo paskelbusi, jog vystys vandenilio krovimo tinklą, todėl savo degalinėse investavo į vandenilio krovimo stoteles, kurių galiausiai buvo dešimtys: „Tačiau jie pamatė, kad vandenilio transportas nesiplečia ir, man atrodo, praėjusiais metais uždarė paskutinę savo vandenilio krovimo stotelę.“

M. Nagevičius neatmeta, kad galimi ir technologiniai proveržiai, kurie paskatins atpiginti vandenilio gamybą ir panaudojimo būdus, tačiau greičiausiai tai neįvyks labai staiga. „Elonas Muskas labai skeptiškai žiūri į vandenilį, jis sako, kad gali elektra varomą transportą padaryti konkurencingesnį, negu važiuojantį vandeniliu. Anksčiau vienintelis vandeniliu varomų automobilių privalumas prieš elektromobilius buvo tas, kad elektromobilių nuvažiavimo įkrovus bateriją atstumas buvo daug mažesnis, negu vandeniliu varomų automobilių. Kadangi toje srityje technologijos irgi tobulėja, pasak E. Musko, viską galima išspręsti ir su akumuliatoriais, nereikia vandenilio“, – pasakoja LAIEK prezidentas.

Mes konkuruojame su Balkanų regionu, graikais, bulgarais, Pietų Balkanų šalimis, kur rengiami panašūs projektai, kaip gabenti į Vokietiją. Ten taip pat yra didelis atsinaujinančių išteklių potencialas.

Didelė konkurencija

Energetikos ministras Dainius Kreivys anksčiau yra teigęs, kad Lietuva Baltijos jūroje ateityje gali turėti energetinę salą, kurioje iš jūrinio vėjo pagamintos elektros būtų gaminamas vandenilis, ir Lietuva netgi galėtų tapti eksporto šalimi.

M. Nagevičius sako, kad pirmiausia vertėtų suprasti, jog nebūtina visą žaliąjį vandenilį gaminti jūrinio vėjo elektrinėje, nes lygiai tą patį galima daryti ir sausumoje. „Kalbant apie vandenilio gamybą ir eksportą, reikia pasakyti, kad AB „Amber Grid“, mūsų gamtinių dujų tinklo perdavimo operatorė kartu su Vokietijos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Švedijos ir Suomijos gamtinių dujų tinklo perdavimo operatoriais rengia galimybių studiją. Jie vertina galimybę įdiegti vandenilio gamybos ir transportavimo liniją, kuri praktiškai eitų nuo Švedijos, šiaurės Suomijos ir tęstųsi per visą Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Lenkiją iki Vokietijos“, – dalijasi jis.

„Šiaurės Skandinavijos, Baltijos jūros regionas turi labai didelį elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių potencialą ir pakankamai nedidelį elektros vartojimą. Vokietijoje yra atvirkščiai – labai didelis elektros energijos vartojimas, nes ten sukoncentruota didžioji dalis Europos pramonės“, – teigia M. Nagevičius.

Nors Vokietija turi daug atsinaujinančios energijos išteklių ir vis plečia jų tinklą, yra tam tikros ribos. Be to, šalyje yra ne tik didelė pramonės gamyklų, bet ir gyventojų koncentracija, todėl Vokietijai reikia išskirtinai daug elektros energijos.

„Vokiečiai numato, kad vandenilio poreikis jų pramonei bus didesnis, negu galimybė jo pasigaminti iš vietinės elektros. Dėl to numato galimybę importuoti. Baltijos ir Skandinavijos regionai yra vieni iš potencialių regionų, iš kur būtų galima transportuoti vandenilį. Tik kažin ar tai vyks esamais dujotiekiais, manau, tai bus atskiros tiekimo sistemos“, – sako M. Nagevičius.

„Reikia pasakyti, kad konkuruojame su Balkanų regionu, graikais bulgarais ir pietų Balkanų šalimis, kur rengiami panašūs projektai, kaip gabenti į Vokietiją. Ten taip pat yra didelis atsinaujinančių išteklių potencialas. Netgi skaičiuojamos galimybės vežtis iš Afrikos, Australijos – turbūt amoniaką arba vandenilį gabenti tam pritaikytais laivais“, – pasakoja jis.

M. Nagevičiaus įsitikinimu, Lietuva turi puikias perspektyvas. „Jeigu  saulės, vėjo elektrinių ir sausumoje, ir jūroje turėtume tokį tankį, kokį planuoja Vokietija turėti 2030 m., turėtume pagaminti apie 160 teravatvalandžių (TWh) per metus vien iš vėjo ir saulės elektrinių, o mūsų dabartinis elektros suvartojimas yra 12 TWh per metus. 2030 m. prognozuojamas 18 TWh per metus suvartojimas. Nenoriu sakyti, kad pastatysime tiek elektrinių, kiek vokiečiai, tik noriu pasakyti, kad turime milžinišką potencialą“, – akcentuoja jis.

Nerimas ir konfliktai

Gali būti, kad kai kurie dar prisimena fotografijas su 1937-aisiais virš Čikagos užsiliepsnojusiu ir nukritusiu „Hindenburgo“ dirižabliu. Ši tragedija žymėjo vadinamųjų cepelinų eros pabaigą. „Hindenburgo“ dirižablis vietoj mažiau degių helio dujų skrydžiams naudojo vandenilio dujas, tad aukų pareikalavęs įvykis ilgą laiką asocijavosi su vandenilio pavojingumu.

„Gal ir kyla baimių dėl saugumo, gal šioje vietoje žmones ir galima patikinti, kad yra naujų technologijų, jos yra saugios, nėra sprogimo galimybių. Tačiau, kalbant apie bet kokias naujas technologijas, kurios dar yra nepaplitusios, plačiosios visuomenės žinojimas yra ribotas, išskyrus tuos žmones, kurie domisi naujomis technologijomis. Žaliojo vandenilio gamyba nebus labai smarkiai decentralizuota, kaip saulės elektrinių atveju, kurias gali pasistatyti bet kas. Gal ateityje individualių žaliojo vandenilio gamybos įrenginių turėsime namuose, bet, žiūrėdamas iš šiandienos perspektyvos, nemanau“, – konstatuoja M. Nagevičius.

Perspektyvos: jeigu šalyje būtų išnaudojamas visas atsinaujinančių išteklių energijos potencialas, žymiai kristų ne tik elektros kaina, bet ir žaliojo vandenilio gamybos išlaidos, teigia M. Nagevičius. P. Paleckio / BNS nuotr.

Gal vandenilio įrenginių namuose ir neturėsime, bet saulės elektrines ant namų stogų ir ne tik ant jų lietuviai jau yra pamėgę. Energetikos ministerija sudarė tam palankias sąlygas, tačiau taip nustatytos kvotos didiesiems saulės elektrinių vystytojams, o kartu užvirė ir konfliktas.

Pasak M. Nagevičiaus, 2022-aisiais visiems metams buvo sustabdyta didžiųjų saulės elektrinių plėtra, nors netruko norinčių į jas investuoti. Ministerija baiminosi, kad, padaugėjus didelių saulės parkų, neužteks tinklo pajėgumų mažiesiems gamintojams.

„Žala, kad saulės elektrinių parkai nebuvo pastatyti, yra gana didelė, nes kuo daugiau yra saulės energetikos, nesvarbu, ar mažų, ar didelių gamintojų, tuo elektros energijos kainos pašvietus saulei yra mažesnės, nes padidėja pasiūla. Nuskriausti liko ne investuotojai, o elektros vartotojai, kurie perka elektrą iš savo tiekėjų. Tai yra absoliuti dauguma, tikrai daugiau nei 90 proc. gyventojų, kurie neturi saulės elektrinių ir turbūt niekada jų neturės“, – teigia jis.

„Po kurio laiko rastas kompromisas, sprendimas, padalytos kvotos. Paaiškėjo, kad saulės elektrinių galima pastatyti ir įjungti į tinklą gerokai daugiau, negu buvo deklaruojama. Tačiau investicijų sustabdymas davė neigiamą poveikį – jos ir dabar nelabai vystosi. Elektros perdavimo tinklo operatorė „Litgrid“ tiesiog nebespėja visiems išduoti galutinių sąlygų, nes dabar viską reikia sujungti vienu metu – ir tuos, kurie dabar nori investuoti, ir tuos, kurie laukė jau metus. Taip nuo metų laukimo pereinama ir prie pusantrų metų laukimo“, – detalizuoja M. Nagevičius.

„Dabar turime tokią situaciją, kad didelė dalis tinklo rezervuota tiems, kurie nenori statyti elektrinių, o tie, kurie nori, ne visi gauna leidimus“, – priduria jis.

Tarp optimizmo ir pesimizmo

Grįžtant prie vėjo, iškart po pirmojo 700 MW galios vėjo parko Baltijos jūroje aukciono nugalėtojo („Ignitis grupės“ antrinė įmonė „Ignitis renewables“) paskelbimo D. Kreivys pareiškė, kad pirmąjį konkursą laiko sėkme. M. Nagevičius sako, kad į šį aukcioną galima žiūrėti ir iš optimistinės, ir iš pesimistinės perspektyvos.

„Optimistiniu požiūriu, įvyko aukcionas, atrinktas laimėtojas „Ignitis renewables“ – formaliai dar ne, bet įvardijamas kaip galimas laimėtojas. Procesas juda į priekį ir reikia palinkėti, kad „Igničiui“ viskas pasisektų, laiku įgyvendintų projektą, nes turi stiprius partnerius iš Vokietijos. Geroji naujiena, kad ir valstybės paramos nereikia, jie vėjo parką stato rinkos sąlygomis“, – sako jis.

„Pesimistiškai vertinant, problema buvo ta, kad aukciono realiai nebuvo, nes jame dalyvavo viena įmonė ir imitavo, kad dalyvauja aukcione. Ministerija dabar yra kaltinama, kad aukcionas buvo daromas iš esmės vienai nacionalinei įmonei“, – tęsia M. Nagevičius.

Jis vėl pateikia Vokietijos pavyzdį, kuri taip pat rengė tokios formos aukcioną, tačiau jį organizavo taip, kad jame dalyvautų kuo daugiau rinkos dalyvių, o laimėtojomis tapo užsienio įmonės. „Pas mus viskas buvo daroma, kad laimėtų lietuviai, – pinigų uždirbsime mažiau negu vokiečiai. Šia prasme praradome pinigų, kuriuos galėtume panaudoti, pavyzdžiui, elektros energijos tinklo plėtrai. Tai daryti tikriausiai reikės iš vartotojų pinigų“, – svarsto M. Nagevičius.

Be to, tik paskelbus pirmojo vėjo parko Baltijos jūroje konkursą kiti rinkos dalyviai prabilo apie abejones, kad projektą iš tiesų galima įgyvendinti iki užsibrėžtų 2028-ųjų. Pasak jų, galimybes komplikuoja augantys jūrinių vėjo jėgainių statybų mastai ir kartu didėjanti jų komponentų paklausa, ribota jų gamyba, taip pat su tiekimo grandinėmis susiję iššūkiai.

Pasak M. Nagevičiaus, situacija yra tokia, kad šiuo metu iš tiesų daug kas stato jūrinius parkus, todėl su tiekimu iškyla sunkumų. „Prieš metus situacija buvo viena, dabar palūkanos labai smarkiai išaugusios, skolintas kapitalas darosi brangus. Jeigu projektas prieš metus atrodė ekonomiškai geresnis, dabar jis atrodo šiek tiek prasčiau. Grįžtant prie investicijų atidėjimo saulės energijos atveju, tai gali baigtis ir tuo, kad tie, kurie planavo statyti elektrines, jų nebestatys, nes esant dabartinėms palūkanų normoms gali keistis planai“, – pastebi jis.

„Jūrinio vėjo energetikoje galioja ta pati situacija – projektai nebe tokie ekonomiškai gražūs. Situacija pablogėjusi, palyginti su praėjusiais metais, bet, tikiuosi, ne tiek, kad sustotų investicijos į atsinaujinančią energetiką. Labai tikiuosi, kad jūrinio vėjo parkai Lietuvoje bus įjungti laiku“, – viliasi M. Nagevičius.