Šiuo metu 50 metų veiklos jubiliejų švenčiančios "Achemos" apsisukimų nemažina nei krizė Rytuose, nei augančios konkurentų gretos. Įmonė produkcijos pernai pardavė daugiau nei užpernai, o produkcija jau parduota porai mėnesių į priekį.

"Visur gerai, kur mūsų nėra", – paklaustas apie dabartines verslo sąlygas ir viešumoje vykstančias diskusijas šypsodamasis atsakė "Achemos" generalinis direktorius Ramūnas Miliauskas. Prieš 50 metų dirbti pradėjusiai vienai didžiausių Lietuvos įmonių žemės iš po kojų neišmušė nei prieš 25 metus kardinaliai pasikeitusios rinkos sąlygos, nei kelios praūžusios ekonominės krizės.

– Kuris gamyklos gyvavimo laikotarpis buvo jai pats produktyviausias, geriausias? – dienraštis "Kauno diena" pasiteiravo "Achemos" generalinio direktoriaus R.Miliausko.

– Negalime išskirti vieno laikotarpio. "Achema" kaip gyvas organizmas – ji nuolat keičiasi. Žingsnis po žingsnio plečiamės, investuojame į technologijas, gamybą, rinkų paiešką. Pavyzdžiui, šiemet pradėsime gaminti ir parduoti medicininį deguonį, rudenį planuojame atidaryti naują azoto rūgšties gamybos kombinatą.

– Kaip "Achemos" pardavimus paveikė šiuo metu tvyranti įtampa Rytuose?

– Į Rytus beveik nieko neparduodame. 80 proc. produkcijos iškeliauja į Vakarų Europą, Skandinavijos šalis, JAV. Ten dirba mūsų įkurtos distributorių kompanijos. Daugelis jų veiklą pradėjo 1998–1999 m. Jau tuo metu "Achema" persiorientavo į Vakarų rinkas, nes po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje dujos iškart pabrango, tad konkuruoti su pigesnes dujas gamybai naudojančiomis Rusijos kompanijomis nebuvo galimybės. Todėl ir pradėta ieškoti rinkų Skandinavijoje, Vakarų Europoje. Tai mums leidžia šiandien būti europietiškos rinkos žaidėjais.

– Jūsų pelnas labiausiai priklauso nuo dujų kainos?

– Taip, dujų kaina sudaro 80 proc. trąšų kainos. Dujų kainos šokinėja, iš paskos keičiasi ir trąšų kainos. Pavyzdžiui, pernai produkcijos pardavėme daugiau nei užpernai, bet uždirbome mažiau. Trąšų kainą visame pasaulyje mažino kinai, kurie azoto trąšų gamybai naudoja anglis. Prisidėjo ir gamintojai iš tų šalių, kuriose dujos yra pigios. Pasikeitė ir JAV rinka. Atsiradus skalūninėms dujoms, JAV iš trąšų importuotojos tampa trąšų eksportuotoja. Tarp azotinių trąšų gamybos įmonių konkurentų Lietuvoje ir Baltijos šalyse neturime. O pasaulyje jų yra daug.

– Ar galite su konkurentais varžytis trąšų kokybe?

– Trąšų gamybai naudojamos formulės yra panašios, tačiau kokybė skiriasi. Yra daug kokybės rodiklių, pavyzdžiui: azoto santykis trąšose, granulės atsparumas drėgmei. Mes sugebame gaminti kokybiškas trąšas, dar nesame nuvylę savo klientų. Esame gana lankstūs, galime greitai persiorientuoti. Šiuo metu jau esame pardavę visas trąšas, kurias dar tik pagaminsime per birželį ir dalį liepos.

– Ką darote, kad išlaikytumėte rinkas?

– Investuojame, kad mažintume gamybos savikainą. Kiekvienais metais tai darome. Orientuojamės, kad kasmet reikia investuoti 20–25 mln. eurų. Tai liečia ir investicijas į aplinkos apsaugą, darbų saugą. Investicijas planuojame penkeriems metams į priekį, nes nauji įrenginiai gaminami metus ar net daugiau. "Achemai" – 50 metų. Bendrovė nėra jauna, bet tikrai niekas negali sakyti, kad kartu sensta ir gamykla, jos įranga. Kiekvienais metais vyksta modernizacija, atnaujinimas, o senų, šiuolaikinių standartų neatitinkančių įrenginių galite rasti tik mūsų muziejuje.

– Ar sulaukiate raginimų daugiau investuoti į taršos mažinimą?

– Pirmiausia investuojame į tuos įrenginius, kurie susiję su aplinkosauga. Galiu drąsiai pasakyti, kad gal dvidešimt metų dėl "Achemos" veiklos nebuvo viršytos jokios taršos normos. Mieste yra visiems gyventojams prieinama taršos matavimo stotelė, kurioje matomas oro užterštumas realiu laiku. Jonava yra vienas iš švariausių Lietuvos miestų.

– Ar sunkiai randate reikalingų specialistų?

– Specialistų trūkumą jaučiame visada. Tai yra chemijos pramonė, darbas specifinis, todėl ateinantys specialistai turi daug ką išmokti. Jeigu matome, kad darbuotojas yra perspektyvus, gali užimti aukštas pareigas, bet jam trūksta išsilavinimo ir žinių, pasiūlome siekti mokslo aukštumų, iš dalies ar net visiškai kompensuojame mokymosi išlaidas.

Čia padirbęs žmogus susiduria su įvairiausiomis technologijomis, tokie darbuotojai yra labai vertinami, todėl juos vis kažkas bando vilioti, bet darbuotojų rotacija pas mus nėra didelė. Manau, kad žmonės vertina tai, ką čia gauna. Darbdavio ir darbuotojų santykiai "Achemoje" yra išsivystę per ilgą dešimtmečius. Kolektyvinėje sutartyje parašyta, kad naujoje sutartyje nurodytos sąlygos negali būti blogesnės nei buvusioje. Buvo krizė, bendrovė pusę metų dirbo tik trečdaliu pajėgumo, tačiau niekas nebuvo atleistas, žmonės pasitiki gamykla, todėl joje dirba 40 ir daugiau metų. Vėliau jie buriasi į veteranų klubą. Esame gavę Geidžiamiausio darbdavio apdovanojimą. Pagal atlyginimų vidurkį Jonava yra trečias miestas Lietuvoje, žinoma, kad prie to esme daug prisidėję.

– Visi gamyklos darbuotojai yra Jonavos gyventojai?

– Jonavos rajono gyventojai sudaro apie 85–90 proc. darbuotojų, skaičiuojama, kad kas antra ar trečia šeima yra kažkaip susijusi su "Achema". Likusi dalis darbuotojų gyvena Kaune arba Kauno rajone. Šiuo metu įmonėje dirba 1,4 tūkst. žmonių, dar pora tūkstančių žmonių dirba įmonėse, kurios išsilaiko aptarnaudamos "Achemą".

– Ar gamykla pastatyta tinkamoje vietoje? Neperkeltumėte jos kitur, jei būtų tokia galimybė?

– Vieta vystyti gamybai yra viena tinkamiausių. Kai buvo statoma gamykla, buvo žiūrima kelių aspektų: reikėjo gana švaraus vandens telkinio ir susisiekimui patogios vietos. Šalia yra Neris, o Jonava – Lietuvos vidurys. Čia praeina geležinkelis, netoli ir pagrindiniai keliai. Didžiąją dalį savo produkcijos traukiniais vežame iki Klaipėdos uosto, bet nemažai trąšų iškeliauja ir sunkvežimiais. Pavyzdžiui, čekai ir slovakai skaičiuoja, kad jiems labiau apsimoka trąšas vežti mašinomis.

– O jūsų pramonės šakai Lietuva yra palanki šalis?

– Visur gerai, kur mūsų nėra. Tačiau jaučiame, kad ES labai spaudžia aplinkosaugos reikalavimais. Mus varžo, o tuo metu kituose pasaulio regionuose veikiantys tiesioginiai mūsų konkurentai tokių apribojimų neturi, bet trąšas į ES importuoja. Taip Europos institucijos kartais nepagrįstais reguliavimais veda savo pramonės šakų žlugdymo link. Daug kas pamiršta, kad "Achema" ir visos susijusios įmonės yra lietuviško kapitalo. Visi mokesčiai lieka Lietuvoje, o "Achema" sukuria apie 3 proc. šalies bendrojo vidaus produkto.

– Ar trąšų gamybos pramonės nesužlugdys ekologinių ūkių idėja?

– Ši idėja bus ir ji pamažu vystysis. Tačiau reikia suprasti, kad visiems augalams reikalingas azotas. Pavyzdžiui, skandinavai – ekologinio judėjimo šalininkai – perka trąšas su salietra, nes nustatyta, kad jų dirvožemyje ima trūkti reikalingų medžiagų. Ir skandinavų ūkininkų kooperatyvai mielai renkasi mūsų trąšas. Jei trąšų paklausa pasaulyje auga, vadinasi, trąšos tikrai yra reikalingos.

Produkcijos pardavimas

23 proc. – tiek pagamintos produkcijos "Achema" parduoda Prancūzijoje.
17proc. – Didžiojoje Britanijoje.
15 proc. – Lietuvoje.
8 proc. – Belgijoje.
8 proc. – Vokietijoje.
6 proc. – Lenkijoje.

Šaltinis: "Achema"

Skaičiai

2,2 mln. tonų – tiek trąšų "Achema" pagamina per metus.
440 futbolo aikščių – tokį plotą užima "Achemos" gamyklos.
40 – tiek skirtingų pavadinimų produkcijos gamina "Achema".
34 proc. – tokią dalį visos produkcijos sudaro skystųjų trąšų gamyba.
28 proc. – tokią dalį produkcijos sudaro amonio salietra.
Šaltinis: "Achema"

Komentaras

Jonas Sirvydis
Buvęs "Achemos" generalinis direktorius

Kai atvažiavau į Jonavą, neturėjau nė trisdešimties. Kaip ir mano bendraamžiai, buvau energingas ir smalsus. Tada mus domino viskas – chemija ir įrenginiai, kokių iki tol neteko matyti, remontas. Dirbome negailėdami jėgų, nepaisydami darbo valandų. Dabar gali atrodyti, kad gamyklos pirmieji žingsniai buvo eilinis reiškinys, tačiau mes tai laikėme nepaprastai svarbiu įvykiu – juk sukurtoje gamykloje įsidarbino 1 200 žmonių, veikė penki cechai. Nors tai vyko prieš pusę amžiaus, pirmojo lietuviško amoniako pagaminimas paliko neišdildomų prisiminimų. Nuo 1979 m. Jonavos gamybinio susivienijimo statusą turėjęs "Azotas" tapo to paties pavadinimo Lietuvos valstybine įmone. Siekiant sužlugdyti šį Jonavos gigantą prasidėjo Maskvos blokada. Ėmė stigti dujų, kilo grėsmė, kad teks atleisti visus darbuotojus, todėl įkūrėme bendrovę "Varūnas". Vėliau ją panaikinome, o 1994 m. gamyklai tapus privačiai, pasiūliau ją pavadinti "Achema". Lietuvai tapus ES nare, prisitaikyti prie naujų reikalavimų nebuvo lengva, vieną vasarą net teko sustabdyti gamyklos veiklą. Važinėjome po Europos fabrikus, iš kurių pirkome pigesnius įrenginius. Realiai amoniako cecho statyba kainuoja apie 1,2 mlrd. litų, o mes pastatėme už 0,35 mlrd. Po truputį didinome investicijas ir supirkome įrangą, kuri tarnauja iki šiol.

Gamyklos istorija

Praėjusio šimtmečio šeštajame dešimtmetyje dėl mineralinių trąšų stokos sumažėjus grūdinių kultūrų derliui, Lietuvos mokslo akademija iškėlė idėją – sukurti Lietuvos azoto trąšų gamybos pramonę. Atsižvelgiant į palankią geografinę padėtį (šalia tekėjo Neris, jau tada buvo įrengtas geležinkelis), statybos aikštelei pasirinktas Skarulių k. Jonavos r.

1965 m. vasarį amoniako ceche pagamintos pirmosios tonos lietuviško sintetinio amoniako.

1968 m. čia pirmą kartą pagamintas lietuviškas metanolis.

1971 m. pirmą kartą išgautas karbamidas. Šis produktas priklauso ekologiškai švarių trąšų grupei.

1973 m. pagamintos pirmosios amonio salietros tonos. Tais pačiais metais pirmą kartą pagaminta itin daug naujų produktų.

Šaltinis: "Achema"