Darbavosi ištisus metus

Minint Šilutės miesto ir „Šilutės baldų“ jubiliejus, seniausia miesto įmonė kartu su vietiniais gyventojais įamžino įvykius ir žmones, savo darbais kūrusius šio krašto istoriją. Vakar menininkai baigė dailinti iš 85 segmentų sudarytą sieną.

Unikalus sumanymas tapo smagia atrakcija, suvienijusia miesto bendruomenę – šilutiškiai džiaugėsi naujai atradę savo gimtąjį kraštą. Mat kiekvienas gyventojas turėjo progą pasireikšti ir bent mažu indėliu prisidėti prie Šilutės ir fabriko istorijos įamžinimo.

Idėjos autoriai – vieni didžiausių darbdavių mieste bendrovė „Šilutės baldai“ suteikė visus reikalingus išteklius. Šilutės Meno mokyklos auklėtiniai ir jos absolventai prisidėjo sukurdami 120 eskizų, o miesto savivaldybė, savo ruožtu, sutvarkė kvartalo infrastruktūrą.

Prisijungė ir vietiniai verslininkai bei profesionalūs gatvės meno dailininkai iš Kauno, surengę gatvės meno dirbtuves. Palikti savo žymę metraštyje buvo kviečiami visi gyventojai.

Sienai išpiešti prireikė net apie 60 litrų dažų, daugiausia juodos ir baltos spalvų.

„Nieko panašaus man nėra tekę daryti. Šiame projekte svarbus ne tik rezultatas, kuris gerokai pranoko mano lūkesčius ir kurį visi matome šiandien, bet ir visas sienos kūrimo procesas. Projektas privertė žmones susitikti, susiburti, vienas kitam padėti ir kartu siekti bendro tikslo. Jis sujungė ir suvienijo žmones. Atrodo, kad padėjo net pati gamta – ant sienos perkeliant eskizus ir spalvinant piešinius oras buvo fantastiškas“, – džiaugėsi menininkas Tadas Šimkus.

Esą smagiausia tai, kad metraštį kūrė toks gausus būrys talkininkų.

„Piešė daug žmonių, todėl sienoje atsirado daug skirtingų stilistikų. Bet jos tik praturtino galutinį rezultatą. Kai viską darai vienas, darbas tampa nuspėjamas, o kai jį atlieka daug žmonių, nežinai, ko tikėtis, ir rezultatas – geresnis“, – įsitikinęs T.Šimkus.

Į ilgiausio Lietuvoje istorijos metraščio ant sienos atidarymą susirinkęs būrys smalsuolių grožėjosi kūriniu.

Pusės tūkstančio kvadratinių metrų ploto fabriko sieną papuošė garbinga, įdomi ir kai kuriems dar mažai žinoma Šilutės istorija.

Ta proga vakar kiekvienas istorinis miesto puslapis buvo verčiamas iš naujo, o susirinkusiuosius pasveikino "atplaukę" du garsieji Šilutės laivai, lydimi ne mažiau garsaus Vokiečių ordino komtūro Michaelio fon Švabeno.

Reprezentuoja miestą

Pirmieji štrichai ant sienos buvo uždėti miestui švenčiant 505 metų jubiliejų.

Bendromis pastangomis viešoje erdvėje buvo sukurtas vizualus metraštis, kuriame atsispindi svarbiausi miesto ir „Šilutės baldų“ istorijos faktai.

Siena, kuri juosia įmonės teritoriją, yra itin judrioje vietoje. Ją mato visi, įvažiuojantys ir išvažiuojantys iš miesto, todėl jau spėjo tapti Šilutę reprezentuojančiu objektu.

Darbai čia virė ištisus metus. Pirmiausia nemenka užduotis teko baldininkams. Jiems reikėjo paruošti vietą piešiniams: išvalyti, nušveisti, užlyginti ištrupėjusias vietas, o kai kurias dalis iš naujo sumūryti, galiausiai – užtepti gruntą.

Rajono savivaldybei šiame projekte kliuvo ūkinės užduotys: buvo įrengtas apšvietimas, kameros, rekonstruota gatvė, atsirado dviračių ir pėsčiųjų juostos, sutvarkyta žalioji zona. Iš viso tam skirta 400 tūkst. eurų. Sienos stogelio dengimo darbų ėmėsi grupelė Šilutės statybos verslininkų.

Galiausiai dailininkai specialia technika perkėlė eskizus ant sienos. Dešimt dienų vykęs procesas sulaukė didžiulio Šilutės gyventojų susidomėjimo – daugiau nei tūkstantis žmonių dalyvavo piešime, kai kurie entuziastai net buvo iš anksto užsiėmę vietas.

Gyventojai ėjo šeimomis ir kolektyvais – piešė įvairių įmonių darbuotojai ir choro dainininkai, į baldų fabriką atvykę „Ikea“ atstovai ir į Šilutę trumpam grįžę čia augę, bet vėliau svetur išvykę, žmonės.

Auksarankiai „Šilutės baldų“ eksperimentinio cecho meistrai pagal menininkų užmačias sukūrė „gyvas“ instaliacijas sienos istorijoms.

„Šiandien galime drąsiai pasakyti, kad mūsų noras miestui ir jo gyventojams įteikti ypatingą dovaną bei suvienyti bendruomenę, paskatinti pilietiškumo ir bendruomeniškumo jausmą, domėjimąsi gimtojo krašto istorija išsipildė šimtu procentų. Skaičiuojame, kad prie „Šilutės sienos“ projekto įgyvendinimo tiesiogiai prisidėjo daugiau nei 3 tūkst. miesto gyventojų, o tai yra net apie 18 proc. visų miesto gyventojų. Be to, siena turi išliekamąją vertę – teigiamų emocijų pliūpsnį gavo ne tik vienaip ar kitaip kūrimo procese dalyvavę žmonės, ji džiugina ir dar ilgus metus džiugins praeinančiųjų ar pravažiuojančiųjų akis“, – džiaugėsi bendrovės „Šilutės baldai“ direktorė Asta Dijokienė.

Metraštyje atsispindi pirmasis miesto paminėjimas, garsieji Šilokarčemos turgūs, potvyniai, kraštą garsinusios iškilios asmenybės bei kiti reikšmingi įvykiai, nutikę per 505 metų miesto ir 125 metų baldų fabriko istoriją. Nebuvo užmirštas faktas, jog lietuvių kilmės filosofo Imanuelio Kanto senelis čia turėjo karčemą.

Mena gaivalingus reiškinius

1511 vasario 22 d. pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Šilokarčemos pavadinimas. Tai padarė Vokiečių ordino komtūras Memelyje Michaelis fon Švabenas, pradėjęs jau pusę tūkstantmečio trunkančią neįtikėtinai spalvingą Šilutės miesto istoriją.

Įdomiausius faktus ir asmenybes, atspindinčius miesto praeitį ir verčiausius atsidurti ant sienos, atrinko istorikai. Vėliau internete įvyko balsavimas.

Bendruomenės nariams reikšmingiausias epizodas pasirodė 2002 m. vėlyvos žiemos potvynis. Nemuno žemupyje įvykusią stichinę nelaimę daugelis iki šiol vadina šimtmečio potvyniu. Mat išsilieję gausūs Nemuno ir Minijos vandenys tuomet ne juokais išgąsdino Šilutės krašto gyventojus ir pridarė daug nuostolių.

Tiesa, miestiečiai yra iškentę ir daugiau stichijų. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad dar 1829 m. žiemą sniego storis čia siekė iki dviejų metrų, o kovą šalo iki 20 laipsnių žemiau nulio. Todėl potvynis buvo ypač baisus: Šilutės senasis turgus net iki gegužės mėnesio buvo po vandeniu.

Potvynis tąkart pridarė milžiniškos žalos: visiškai sugriovė 23 gyvenamuosius namus bei 16 ūkinių pastatų, 122 gyvenamieji namai ir 90 ūkinių pastatų buvo apgadinti.

Dar viena netikėta istorija, atsiradusi ant metraščio sienos – pokario laikotarpis, kai tikrų šilutiškių mieste buvo likę vos keli. 1944 m. rudenį priartėjus karo frontui, vokiečių karinės valdžios įsakymu iš Klaipėdos krašto priverstinai buvo evakuota apie 90 proc. vietinių gyventojų – lietuvininkų ir vokiečių. Pasitraukus frontui Šilutės mieste buvo tik 7 gyventojai.

Tikimasi, jog iniciatyva paskatins šilutiškius dar labiau domėtis ir didžiuotis savo miestu.

Nustebino kūrybingumu

Šiuos ir kitus istorinius momentus atkūrę moksleiviai ir meno mokyklos absolventai savo idėjomis ir kūrybingumu stebino net ir projekto rengėjus.

Pavyzdžiui, dvarininką H.Šojų įamžinančiame epizode būtinai turėjo atsirasti katinas. Vaikai susikaupę piešė šį gyvūną neatsitiktinai. Esą tuo metu buvo baisus badmetis. Nepaisant to, H.Šojus surengė didelę puotą. Tuo nepatenkinti vietiniai gyventojai ant dvaro tvoros pakorė katiną, taip leisdami suprasti dvaro valdytojui, kad ne laikas švęsti.

Prisiminus laikotarpį, kai Šilutę po pirmojo pasaulio karo apie penkmetį valdė prancūzai, vaikai pademonstravo subtilų humoro jausmą – nupiešė žmogų, iš kurio kišenės kyšojo ilgas prancūziškas batonas.

Įamžinimo sulauks ir Šilutės pinigai, kurie sunkmečiu buvo spausdinami tik vienoje pusėje, antroji banknoto dalis buvo paliekama tuščia.

„Asmeniškai man mieliausi ir smagiausi tie epizodai, kuriuose vaizduojami vaikų interpretuoti istorijos įvykiai. Pavyzdžiui, epizode, kuris vaizduoja Šilutės paskelbimą miestu, atsirado užrašas „Mes nebe kaimiečiai“. Tokie šmaikštūs, vaikų sugalvoti elementai pagyvina sausus faktus, įneša į juos gyvybės, pozityvo, o kartais ir nepiktos ironijos“, – įsitikinęs menininkas T.Šimkus.

„Šilutės siena“ ryškiausių krašto kultūros įvykių pagerbimo ceremonijoje 2015 m. pabaigoje buvo pripažinta geriausia rajono metų iniciatyva, sujungusia miesto bendruomenę.