Dainius Martinaitis:“Be mašinos – kaip be rankų”

Spalvingos televizijos laidos “VRS kamera” vedėjas Dainius Martinaitis per savo asmeninę vairavimo istoriją sako patyręs ir šilto, ir šalto: “Skaudžios didelės avarijos neturėjau, bet šonus aplamdęs ir sau, ir aplinkiniams esu. Kiek tik nori, įvairiausių avarijų: ir smulkesnių, ir didesnių”, - neslėpė D. Martinaitis, prisiminęs, kad kurį laiką ne tik realiame gyvenime, bet ir televizijos ekrane VRS kameros autobusu važinėjo.

- Ar seniai vairuoji?

- Niekada neskaičiavau, kaip seniai vairuoju. Žinau tik, kad seniai. Jeigu man trisdešimt penkeri, tai vairuoju panašiai nuo devyniolikos. Sočiai.

- Koks buvo pirmasis tavo automobilis?

- Pirmas automobilis – žiguliukas. Tėvų dovanotas. Tai - viena mėgstamiausių mano mašinų. Mašina, kuri nė karto neapvylė kelyje ir turėjo savo dvasią. “Pirmukas” - geltonas žiguliukas. Galėdavau jo nė nerakinti. Vis tiek niekas nuvaręs nebūtų. “Užsivesdavo” jis tik tada, kai gražiai paprašydavau: “būk geras, nedaryk gėdos, užsivesk”. Po geltonojo žiguliuko buvo pilkos spalvos “lada pirmukas”, po jo “eskortas”, “bemsas trečiukas“, “mersai” ir “opelis”.

- Kokiu automobiliu važinėji šiuo metu?

- Dabar turiu “Mercedes-250”, o visureigį tvarko.

- Kokiais kriterijais vadovaujiesi rinkdamasis naują transporto priemonę?

- Man svarbu, kad mašina būtų didelė. Turiu tilpti aš ir mano šeima. Taip pat žiūriu, koks jos pravažumas blogais keliais. Mėgstu žvejoti, todėl tenka dažnai važinėti įvairiais miškais, keliais, landžioti visur. Visureigis “Toyota” – daugiau miesto mašina. Ji nedidelė, bet pravažumas iš tiesų nemenkas.

- Kaip atrodytų Dainiaus diena be automobilio?

- Sugedo mašina, vieną dieną ar pusdienį aš jau - kaip be rankų. Prie gero greitai priprantama. Gerai tiems, kurių darbas prasideda pusę devynių ir baigiasi pusę šešių, tai aišku, ir į darbą, ir iš jo gali nuvažiuoti ir grįžti troleibusu. Bet kai tenka per dieną aplankyti penkiasdešimt vietų, tai kaip tą padaryti su visuomeniniu transportu, aš neįsivaizduoju. Su taksi tiek nepasivažinėsi, o su viešuoju – laiko gaila.

- Dainius - geras vairuotojas?

- Ne manęs, o ko nors iš šono klausti reikėtų. Sėdžiu laisvai, mašina pasitikiu. Važinėju drąsiai. Taip. Geras.

- Autostopas – išbandytas keliavimo būdas?

- Studijų metais tai būdavo pagrindinis persikėlimo būdas. Tiktai “tranzu”. Aš ir iki šiol nepamirštu tų laikų, žinau, ką reiškia keturias ar penkias valandas stovėti lietuje ir vėjyje. Jeigu matau iškeltą ranką ir leidžia galimybės, pakeleivį stengiuosi paimti visada.

- Ar dažnai stabdo policininkai? Gal yra sėkmingo vairavimo receptas?

- Retai. Aš kultūringas vairuotojas. Būna, kad stabdo, bet paskutinį kartą jau labai seniai su jais bendravau. Recepto nėra. Policininkams sustabdžius, reikia gražiai pasakyti - labas vakaras. Mes randame bendrą kalbą.

- Galėtumei palyginti sostinės ir kitų Lietuvos miestų vairavimo kultūrą?

- Jeigu lygintume Vilniaus vairuotojus su kitų Lietuvos miestų vairuotojais, tai man atrodo, kad visur Lietuvoje tas pats. Tik gal Vilniuje vairuotojai greitesni ir įžūlesni. Čia visai kitas gyvenimo tempas. Visi skuba, neturi laiko, jeigu yra tarpelis, tai būtinai kas nors į jį įlįs. Dar žalia neužsidegė, bet būtinai kas nors pavažiuos. Visai kitu tempu žmonės gyvena ir važinėja. Aišku, kur nors rajone, kur eismas mažesnis, ir to pykčio mažiau. Žmonės prie vairo išsikrauna. Tam, kad namuose būtum geras vyras, turi išsikrauti prie vairo. Tą, kas užlindo, išdedi paskutiniais žodžiais ir palengvėja.

- Sakoma, kad vyrai vienu metu dviejų darbų gerai neatlieka, o kaip tada vairuojant? Juk egzistuoja šalutinė veikla?

- Visi vyrai nemoka gerai atlikti dviejų darbų iš karto. Bet dėl telefono, tai neišvengiamai. Viena ranka vairuoju, kita - laikau jį. O daugiau, tai ir cigaretę surūkau, ir... Viskas priklauso nuo laiko. Stengiuosi neatlikinėti prie vairo pašalinių darbų, nes jie blaško dėmesį. Bet kai vėluoju, pasitaiko visko, kartais ir būsimo renginio scenarijų perskaitau.

- Įsivaizduok, kad nuo rytojaus turi asmeninį vairuotoją. Sutinki naudotis jo teikiamomis paslaugomis ir daugiau nebesėsti prie automobilio vairo?

- Visam laikui? Ne, nesutikčiau. Juk tai - dalis malonumo. Kartais vakare užeina noras sėsti į mašiną ir išvažiuoti į naktinį Vilnių. Dega šviesos, mašinų mažai. Tiesiog prasiblaškyti. Valandą laiko pasivažinėju, kur akys veda. Tam tikro smagumo ir malonumo tame tikrai yra.

- Esi patyręs nesėkmių per savo vairavimo istoriją?

- O, kiek tik nori, įvairiausių: ir smulkesnių, ir didesnių. Skaudžios didelės avarijos neturėjau. Bet esu aplamdęs šonus ir sau, ir kitiems.

- Gal atsimeni įdomią ar neįprastą situaciją, užklupusią kelyje?

- Tam, kas dažniau važinėja, tokių situacijų būna - ir ne viena. Kas čia tokio buvo? Kartą žiemą nuleido ratą, o aš važiavau iš renginio iš Alytaus. Su smokingu. Lauke minus penkiolika, pūga, o aš toks netvarkingas vairuotojas, kad nei rakto, nei atsarginio rato neturiu. Nebuvo galimybės pasikeisti mašinos rato.Dar būdamas renginyje, kalbėjau su to vakaro renginio asistentėmis. Atsimenu, kad man jau reikėjo važiuoti, o jos prašė luktelti. Joms reikėjo dar valandą dirbti. Viena jų sako: aš juk - ragana, gali važiuoti, bet mes vis tiek tave aplenksime ir būsime anksčiau. Ir taip man vidury miškų nuleidžia ratą. Vilkėdamas smokingu ir lakiniais batais, bandau ką nors susistabdyti, bet tas, kas sustoja, neturi rakto. Ir maždaug po pusės valandos važiuoja tos pačios panos. Žiūriu - jų visureigis pralėkė. Paskui jis “ant stabdžių” ir atgal, o jame tos panos iš manęs juokiasi. Jos ne tik raktą turėjo, bet ir padangą pasikeisti padėjo. Tada užleidau jas į priekį, kad anksčiau už mane nuvažiuotų.

- Vyrija žarsto šūsnis kaltinimų: esą moterys prastos vairuotojos. Dainiau, juk jos gali vairuoti gerai?

- Gali, bet viena kita. Vis tiek vyrai vairuoja geriau nei moterys. Tikiu, kad gali net už pačius lenktynininkus geriau vairuoti. Bet tik viena kita. Didžioji dalis kelyje grybauja. Pagal savo natūrą jos atsargesnės, o gyvenant didmiestyje atsargumas yra kliūtis. Būtent dėl jo kyla daug avarijų ir kamščiai didėja. Moterys per atsargios - reikia drąsiau.

- Sostinėje daugeliui vairuotojų juodžiausios - piko valandos. Tikriausiai važinėji tuo metu apsišarvavęs kantrybe?

- Stengiuosi išvengti grūsčių. Jei matau, kad mano darbai jau į pabaigą, pasižiūriu į laikrodį ir orientuojuosi, į kurią pusę važiuoti. Vieną kartą nuo Vingio parko piko metu važiavau dvi valandas keturiasdešimt minučių. Ir nė vieno keliuko, į kurį nusukti galėčiau, todėl nori nenori stovi ir nei pirmyn, nei atgal – neišeina niekur pajudėti.