Daiva Tamošiūnaitė:

“Moterys važiuoja šventu trikampiu”

Daivos Tamošiūnaitės balsą daugelis skaitytojų gerai atmena nuo “Radiocentro” laikų, kai ji dar vedė laidas “Saulės smūgis” ir “Geras”. Penkerius metus dirbusi radijo stotyje šiandien Daiva LNK televizijos laidos “Antra pusė” vedėja – meilės istorijų pasakotoja. Be jau minėtos veiklos, Daiva užsiima filmų garsinimu ir mažosios savo dukrelės Adelės auklėjimu. Prie automobilio vairo D. Tamošiūnaitė sėda mielai ir dažnai. Pašnekovė sutinka, kad automobilis jai jau seniai daugiau nei daiktas. “Jis - būstas ant ratų, draugas kelyje, kartais net atrodo, kad gimiau jame. Su juo viskas kitaip. Toks jausmas, kad nuo gimimo mašiną pažinočiau”, - greitakalbe beria vairuotoja.

- Koks jūsų požiūris apie vairavimo kultūrą Lietuvoje ir ne tik joje?

- Apie vairavimo kultūrą pasakyti labai gerų žodžių tikrai negalėčiau. Kiekviename mieste egzistuoja skirtingos vairavimo manieros. Mano vyras, persikėlęs gyventi iš Klaipėdos į Vilnių, kelias dienas keikėsi. Jis buvo pripratęs prie uostamiesčio važinėjimo ypatumų. Net ir tokiame Paryžiaus ar Madrido žiede persirikiuoti iš trečios juostos į pirmą gali be problemų, o Vilniuje net nesvajok apie tokius dalykus. Neištvėrusi esu ir liežuvį kelis kartus parodžiusi. Tokiais atvejais vairuotojai tiesiog apanka. Yra keletą kartų mane kelyje gąsdinę. Kylant į kalną, buvo pradėję spausti prie šaligatvio. Bet yra ir tolerancijos apraiškų. Važiuodama sutinku kitų vairuotojų akis, nors vieni kitų nepažįstame, nusišypsome.

- Ar atsimenate pirmąjį savo automobilį?

- Pirmasis automobilis, kuriuo važinėjau, buvo “Renault”. Taip pat teko važinėti BMW.

- Kaip seniai Daiva vairuoja?

- Aštuntus metus. Išsilaikyti teises prikalbino draugė. Kai pradėjau važinėti, pagalvojau, Jėzus Marija, kaip aš tiek metų be mašinos gyvenau. Juk važiuoti be galo malonu. Mašiną pajaučiu tik tolimesnėse distancijose, o Vilniuje visi vairuotojai gyvena miestietiško vairavimo subtilumais.

- Kokiu automobiliu važinėjate šiuo metu?

- Jau septintus metus vairuoju “Fiat Brava”. Tai jautri ir švelni mašinėlė. Ja važiuoti labai lengva. Ilgiausia distancija, kurią esu įveikusi, - pietų Ispanija, Paryžius. Vis dėlto parduoti ją jau prieš dvejus metus reikėjo. Kai kiekvieną dieną su ja gyvenu, mašina tampa vos ne gyvenamąja vieta. Sunku bus man be jos. Bet atsisveikinti teks.

- Kokias mašinas vertinate labiausiai?

- Man patinka gražios, įdomaus dizaino mašinos. Gali būti ir retrostiliaus. Labai simpatiški „vabaliukai“ ir sportiniai automobiliai. Visureigis netiktų važinėti miesto centru. Ką vyrai besakytų, automobilio spalva man labai svarbi. Pirmiausiai žiūriu, kad mašina turėtų gražų veidelį, jautrų charakterį, o tik tada klausiu vyro, ar brangios jos detalės. Mano vyras vairuoja, bet šiuo metu nevažinėja. Mūsų šeimoje su mašina aš viena. Juk nepaleisi vyro su krepšiais vieno.

- Kaip charakterizuotumėte save prie vairo?

- Esu pakankamai tvarkinga vairuotoja. Mašina važiuoti neskubu. Į ją įsėdus man laikas sustoja. Niekur neskubu ir dėl greičio nesinervinu. Policija stabdo pakankamai retai. Kada paskutinį kartą mieste stabdė, net neatsimenu. Jei ir viršiju greitį, tai saikingai. Avarijų neturėjau. Mano vairavimo istorijoje išlikę tik pirmieji apsibraižymai. Bet tai vairavimo karjeros pradžioje.

- Kas mokė vairavimo meno?

- Vairuoti mokė tik instruktorius. Atsimenu, kad vairavimo egzaminas buvo per mano gimtadienį.

- Ar teko kada keliauti autostopu?

- Yra tekę studijų metais. Ne tik po Lietuvą, bet ir po Prancūziją. Viskas buvo labai gerai. Dabar pavojinga. “Nebetranzuočiau”. Baisoka.

- Kokia įspūdingiausia kelionė iki šiol išliko Daivos atmintyje?

- Turėjau labai įdomią kelionę. Važiavome į Paryžių per Lenkiją. Tada, kai vyko garsusis žemdirbių streikas. Ant kelių stovėjo akėčios, degė laužai. Mano draugas labai greitai “įsikirto” į sistemą: jei lenkui duodi “ant alaus”, parodo aplinkkelį. Dėl tų žemdirbių streikų teko praleisti ir “Geidžiamiausio radijo liežuvio” apdovanojimą. Ačiū žemdirbiams. Būdama Vokietijoje sužinojau, kad gavau liežuvį. Atsimenu, kad lindau į mašinos bagažinę vyno ieškoti. Taip praleidau pirmąjį savo radijo didžėjos įvertinimą.

- Ar teisinga vyriška pozicija, jog moterys vairuoja prasčiau nei vyrai?

- Gaila, bet teisinga. Tai nepriklauso nuo vyriškumo ar moteriškumo. Moterys dažniausiai važiuoja šventu trikampiu: namai, parduotuvė, darželis. Mano vairavimo praktika kiek kitokia. Moteriškas vairavimas daugeliu atvejų atsargesnis, patikimesnis ir saugesnis nei vyrų. Moterys vairuoja padoriau nei vyrai.

- Ar mokate išsisukti nuo policininkų baudų?

- Dar dirbdama radijo stotyje, esu jiems siuntusi ne vieną sveikinimą radijo bangomis. Buvo kartų, kai pavyko išsisukti, bet yra tekę ir mokėti. Jeigu jaučiu, kad tądien “nekalbadienis” ir liežuvis neveikia, tai geriau jau sumoku baudą. Pasitaiko atvejų, kai pasigailėję policininkai sumažina baudą. Balų neturiu.