Žmogus ir automobilis

Dviratininkas Linas Balčiūnas: „Man reikalingas patvarus automobilis“

Uostamiesčio dviratininkas Linas Balčiūnas atklydusią žiemą ir jos speigus išnaudoja besiruošdamas artėjančiam sporto sezonui ir tikina, kad net ir žiemą jis nėra pasyvus: “žaidžiu krepšinį, bėgioju krosus, važinėju kalnų ir miškų dviračiais”. Šnekos apie prastas oro sąlygas šaltuoju metu Linui tik šypseną sukeliančios. Sportininko teigimu, geram dviratininkui blogo oro nėra. Jis ne tik dviračio, bet ir automobilio vairo iš rankų nepaleidžia.

- Ar didelė Lino, kaip vairuotojo, patirtis?

- Vairuoju maždaug nuo šešiolikos metų, o dabar jau dvidešimt šešeri. Tai visi dešimt metų.

- Prisimeni pirmuosius savo vairavimus?

- Pirmą kartą vairavau kokių septynerių metų. Tėvai duodavo savo automobiliu pavažinėti, o vėliau ir be jų leidimo paėmęs mašiną važinėdavau.

- Kokiems automobiliams teiki pirmenybę?

- Kiek automobilių turėjau, tai visi vokiški buvo. Esu išbandęs daug mašinų. Dabartiniu tamsiai mėlynu BMW važinėju pusantrų metų. Gera mašina, bet jei būtų galimybių, rinkčiausi kitokią. Labiau norėčiau sportinės. Man jos daug artimesnės. Teko važinėti įvairiais automobiliais: ir “Audi”, ir folksvagenu. Aišku viena - yra daug geresnių automobilių nei mano. O tobulybei ribų nėra.

- Gal yra mašina, kurios visada norėjai?

- Vienos tokios išskirti negalėčiau. Mašinos nuolat keičiasi. Kaip ir technologijos. Neįmanoma spėti su visomis naujovėmis. Yra daug tokių, kurios man patinka. Važiuoju ir matau, kad ir ta, ir kita nebloga. Bet yra taip, kaip yra. Nesivaikau automobilių madų. Man reikalingas patvarus automobilis. Tenka dažnai važinėti po užsienį, todėl mažas automobilis manęs netenkintų. Reikalinga vieta ir erdvė daiktams susidėti.

- Ar žinai automobilių “ligas”? Ir ar moki juos “gydyti”?

- Žiūrint koks gedimas. Dabartinėse mašinose viską rodo kompiuteriai. Jei kas giliai variklyje, tai aišku, kad nemokėsiu, bet jei smulkmena kokia, tai tikrai įmanoma susitaisyti pačiam. Neseniai teko nakvoti mašinoje Lenkijos pakelėje. Bevažiuojant naktį mašina užgeso. Nutrūko benzino bako laidelis, todėl nebegalėjo benzino į variklį paduoti. Visą naktį praleidau laukdamas pagalbos ir tik rytą sulaukiau.

- Esi važiavęs autostopu?

- “Tranzavęs” nesu, bet teko pavežti “tranzuojančius”. Kartą su dviratininku Tomu Vaitkumi važiavome iš Kauno, kad būtų linksmiau, paėmėme pakeleivių. Mes labai skubėjome, todėl per keturiasdešimt penkias minutes sugebėjome pasiekti Klaipėdą. Kelionės pabaigoje merginos išlipdamos iš mūsų automobilio nesugebėjo pratarti nė žodžio. Tikriausiai joms nepriimtinas toks važiavimas pasirodė. Važiuodamas vienas “tranzuotojams” nestoju dėl labai paprastos priežasties - važinėju labai greitai ir nenoriu rizikuoti kitų žmonių gyvybėmis. Važiuoju vienas ir atsakau tik už save.

- Tai kokia transporto priemonė pačiam artimesnė - dviratis ar automobilis?

- Kadangi dviračiu važinėju nuo dvylikos, o automobiliu tik nuo septynerių, tai dviratininko stažas didesnis. Nors maži pasivažinėjimai mašina prasidėjo nuo septynerių. Dešimties ar dvylikos automobiliu jau ir į miestą išvažiavau. Pakankamai artimas man ir motociklas, ypač sportinis. Vadinamasis “britva”. Teko tokiu važinėti, bet po skaudžios avarijos “britvų” prisibijau.

- Ar suspėtumei su sparčiu gyvenimo tempu be keturių ratų?

- Be automobilio būtų sunkoka. Esu pasirašęs kontraktą su užsieniu, todėl tenka daug ir dažnai važinėti į Prancūziją. Sunku, keblu, bet įmanoma be mašinos būtų. Žmonės gyvena, ir nieko. Prie visko prisitaikoma. Kitų metų pradžioje žadu išvažiuoti, tai ir mašina visus metus Prancūzijoje prabus, gal tik vasarą į Lietuvą sugrįšime. Paskutiniu metu čia tik žiemą būname.

- Minėjai, kad patinka greitis, tai, matyt, ir su kelių eismo darbuotojais tenka dažnai šnektelėti?

- Man patinka greitai važinėti. Policininkų piktinti nesinori, bet greitį viršiju labai dažnai. Esu važiavęs du šimtus šešiasdešimt kilometrų per valandą. Būna ir taip, kad važiuodamas dideliu greičiu nestoju policijos pareigūnams. Juk tikimybė, kad pasivys, labai maža. Gal ir yra kada iš paskos vijęsi, nepastebėjau. Lietuvos autostradoje fotoaparatų dar nėra. Tai ir maksimalus greitis įmanomas. Kad ir į Vilnių važiuojant. Jei mašina gera, greičio nelabai ir pajusi.

- Kaip išsisuki norėdamas išvengti pelnytos baudos?

- Bandau gražiai šnekėti. Yra gerų policininkų, kurie pasižymi humoro jausmu. Mane ne tik Lietuvos, bet ir Prancūzijos policininkai yra nubaudę. Pastarieji į jokias kalbas nesileidžia. Palyginti su prancūzais, mūsiškiai daug humaniškesni.

- Ar esi patyręs nesėkmių kelyje?

- Sėkme tikėti aklai negalima, reikalingi įgūdžiai ir vairavimo praktika. Teko kartą ne tik nuslysti, bet ir apsiversti. Kelyje daug klaidų padaryta. Bet juk iš jų mokomės. Nepatyrimas, prastos oro sąlygos, tamsus paros laikas ir dar daug kas prisideda prie nelaimingų įvykių vairuojant. Dabar, kai automobiliai automatizuoti, daug lengviau nei seniau, kada stiprintuvų nebuvo, o ir stabdžių sistemos daug prastesnės būdavo, didesnį greitį išvysčius mašina vibruoti pradėdavo.

- Kaip manai, ar yra moterų, vertų vairuotojų vardo?

- Yra tokių, kurios vairuoja tikrai labai gerai. Viskas priklauso nuo stažo. Pažįstu keletą moterų, kurios dalyvaudavo ralyje, jos tikrai labai gerai važiuoja, todėl nieko blogo apie jas sakyti nenorėčiau. Bet yra ir žioplų vairuotojų.

- Nesusiduri su įkyriu miego proveržiu?

- Grįžimas iš Prancūzijos būna labai varginantis. Daugiau nei du tūkstančiai kilometrų, o važiuoju tai nemiegodamas - tik benzino užsipildamas. Grįžęs į Lietuvą, būnu labai išvargęs. Kelyje gelbsti tik garsi muzika. Lenkijoje ir posūkiai, ir kelio danga tarsi pritaikyta, kad neužmigtumei, o Vokietijoje važiuoti kiek sudėtingiau. Yra buvę sunkių situacijų, kai vos ne vos galutinį tikslą pasiekiu. Dažniausiai važinėju vienas. Būna, kad su draugu, bet retai.

- Keliais balais vertintumei save kaip vairuotoją?

- Septyniais kokiais. Gal ir daugiau. Žiūrint su kuo lyginsimės, jei su greičiau važinėjančiais žmonėmis - ralistais, tai septyniais balais. Ralistus galima įvertinti dešimčia balų, o aš tai nesu labai geras vairuotojas. Tiesa, orientacija ir mano išlavinta. Prie to nemenka dalimi prisidėjo dviračių sportas. Maži atstumai ir kitos subtilybės, įgytos važiuojant dviračiu, dažnai padeda ir prie automobilio vairo.

- Kaip manai, kas gelbsti vairuotojus kebliose situacijose?

- Važiavimas dviračiu pareikalauja daugiau fizinių jėgų, o važiuoti mašina reikia budrumo. Čia turi mokėti numatyti situaciją, akies krašteliu stebėti šalia važiuojančius. Labai skirtingas žmonių vairavimo stilius, tačiau svarbiausi dalykai - nepasimesti ir išlikti budriam.

- Tiesa, kad daugeliui dviratininkų greitis nesvetimas?

- Draugai dviratininkus vadina mirtininkais. Jie iš tiesų važinėja labai greitai. Tenka ir man po Klaipėdos miestą palenktyniauti. Tik ne dviračiu, o automobiliu. Tikra teisybė - dviratininkams patinka greitis.

- Galėtumei vadinti save tvarkingu vairuotoju?

- Nesu baisus pedantas. Aš panašiai per viduriuką.

- O mašinos komfortiškumas tau svarbus?

- Automobilio salonas turi būti patogus ir komfortiškas, nes kelionės, trunkančios po penkiolika ar dvidešimt valandų, daro savo. Jei mašina prasta, grįžus visus šonus skauda. Bet jei patinka sportinis variantas, ypatingo komforto norėti nereikėtų. Ten jis daug mažesnis bus, ir sėdynės daug kietesnės ir siauresnės nei kitame automobilyje.

- Dėkui už pašnekesį.