Eglė Jackaitė: „Dievinu greitį ir nesu drausminga vairuotoja”

E.Jackaitė: “Vairuojančių moterų bijoti nereikia”. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Klaipėdos dramos teatro aktorė Eglė Jackaitė net ir vairuodama nepraranda moteriško žavesio. Tryliktus metus vairuojanti Eglė pasakoja, kad prie automobilio vairo ji nuveikia išties daug.

“Suskambinu ten, kur reikia, sutvarkau visus telefoninius reikalus, na, ir į veidrodėlį pasižiūriu. Aš gi moteris”, - šelmiškai šypsodamasi pasakoja pašnekovė.

- Ar vairavimas tam nekliudo?

- Visiškai ne. Juk rankos sąlyginai laisvos – automatinė pavarų dėžė.

- Kas išmokė važiuoti automobiliu?

- Tėtis buvo pirmasis mano mokytojas. Gal keturiolikos penkiolikos metų, bet ant kelių pasisodinęs vežiodavo dar anksčiau. Tokie tikri pirmieji pasivažinėjimai buvo panašiai nuo penkiolikos, kai aš jau parvažiuodavau namo, tarkim, iš Vilniaus į Palangą, aišku, ne viena. Labai patikdavo važiuoti autostrada – bėgių perjungti nereikėdavo.

- Ar seniai vairuoji?

- Aštuoniolikos metų išsilaikiau teises ir iš karto pradėjau vairuoti. Tai jau dvylika metų.

- Kokiu automobiliu važinėji dabar?

- “Mercedes CLK” - kabrioletas. Puiki mašina. Nusipirkau ją vasaros pabaigoje, tai dar nusiėmusi stogą važinėdavau. Man ji labai patinka. Visa sidabrinė, o stogas juodas.

- Šis kabrioletas – ta mašina, kurios norėjai seniai?

- Jaunesnis brolis Deividas pasiūlė pirkti naują automobilį. Taip ir pasakė: „Egle, perkame tau mašiną“. Aš tada važinėjau su savo koltuku – “Mitsubisi Kolt”. Japoniška mašinėlė - ji labai smagi, labai „faina“, raudona, mažutė. Tikrai miela tokia. Bet jis sako: „Tau jau trisdešimt, tu - aktorė, Egle, gyvename vieną kartą, perkame“. Tuo labiau kad galimybės leido. Dabar važiuoti daug smagiau. Dėmesio ir anksčiau netrūko, bet dabar jo dar daugiau. Ko tik nepasitaiko, vairuotojai ir arbatos kviečia, komplimentų prisako. Nesigailiu, kad brolis įkalbėjo kabrioletą pirkti. Ji komfortiška, sėdynės šildomos, o ir stogas nusiima. Labai smagu.

- Koks buvo pirmasis tavo automobilis?

- Pirmoji mano mašina buvo “Opel Ascona”. Atsimenu su drauge dar „tranzais“ važiavome iš Klaipėdos į Marijampolę pirkti automobilio. Ten buvome susiskambinusios su draugais. Tai buvo atrakcija, nes buvome nusprendusios grįžti su naująja mašina. Tada opeliai buvo gana brangūs. Ir važinėjau juo kokius penkerius metus. Paskui koltukas atsirado, o dabartinę turiu jau pusę metų.

- Minėjai, kad vairuoti pačiai tau daug maloniau, nei sėdėti šalia to, kuris vairuoja.

- Kiek save atsimenu, vairuoti man visada patiko. Tik vaikystėje, važiuojant automobiliu, širdelę pykindavo. Kiek važiuodavome, tai ir aš, ir vyresnis brolis Žilvinas su maišeliais nesiskirdavome. Būdavo, koks kalniukas ar ką, visai nesvarbu, kokia prabangi mašina bebūtų, bloguodavome.

- Esi aistringa vairuotoja, nebijanti lėkti pašėlusiu greičiu?

- Dievinu greitį ir esu nedrausminga vairuotoja. Bet avarinių situacijų nesukeliu. Savimi pasitikiu. Nesivelku pati ir man nepatinka, kai kiti velkasi. Net jei ir daugiau laiko turiu, man nėra malonu vilktis.

- Galėtumei save, kaip vairuotoją, įvertinti dešimtbalėje sistemoje?

- Labai sunku save vertinti. Esu moteris, esu emocinga ir mano vairavimas labai priklauso nuo nuotaikos. Pasitikėjimas, aišku, išlieka visada, bet būna situacijų, kai negaliu susikaupti. Manau, geras vairuotojas tas, kuris sąžiningas, pasitikintis savimi ir segintis saugos diržą. Aš tokia nesu. Diržo nesisegu niekada. Jis man trukdo, net erzina. Man nepatinka, kai jis glaudžiasi prie manęs ir varžo judesius. Policininkams taip ir sakau: diržas mane dirgina, tai kaip aš normaliai vairuočiau? Pati save vertinčiau kokiais aštuoniais, bet jeigu būtų žmogus, kuris mane pažįsta, manau vertintų dešimčia. Nėra buvę, kad prie vairo manimi nepasitikėtų, aišku, dabartinė mašinos būklė to nesako, nes trinktelėjau, bet per tiek metų, kiek vairuoju, avarinės situacijos sukėlusi nesu.

- Ar pavyksta ištrūkti iš policininkų rankų?

- Tokių dalykų pasakoti nereikėtų. Tai visiškai neprotinga. Tas pats žmogus, kuris mane kartą kitą paleido, gali perskaityti. Nemanau, kad visoms moterims yra lengviau. Ne visiems vyrams patinka verkšlenančios. Anksčiau, prieš kokius aštuonerius metus, kai mane sustabdydavo, būdavau labai įsitempusi. Jausdavausi panašiai kaip mokinė, pagauta per pamoką nusirašinėjant. Kitaip sakant – prisidirbusi. Mane išpildavo šaltas prakaitas. Aišku, mokėti baudą būtų labai gaila. Juokaudama sakau: savų nebauskit. Aš filmavausi seriale ir vaidinau prokurorę. Bet jei mane ir sustabdo, tai pareigūnai piktybiški nebūna. Kartais skubu, diržo neprisisegu - čia jau mano bėdos. Kelių policininkai visada labai tolerantiški ir geranoriški. Jei būčiau blogiukė, tai, manau, jie mane ir nubaustų, bet kadangi esu moteris normali, jie supratingi.

- Ko reikia, kad važiuotumei be rūpesčių?

- Techniškai tvarkingo automobilio, pakankamai benzino arba šiek tiek pinigėlių, kad galėtumei jo įsipilti.

- Gal yra buvę neplanuotų nuotykių kelyje?

- Prieš tris dienas labai neplanuotai pasibaigė benzinas. Labai ne kas. Liko panašiai du šimtai metrų iki degalinės, mano ankstesnė mašina rezerve turėdavo apie šimtą kilometrų, nors jau ir raudona lemputė degdavo. O dabartinė buvo neištirta iki galo, tai ir surizikavau. Buvo gal kokie penkiasdešimt penki kilometrai pravažiuoti su lempute, ir aš užgesau. Vaizdelis, aišku, nekoks. Prabangi mašina ir prabangi moteris, stovinti su įjungtu avariniu. Paskambinau broliui Deividui, jis atvažiavo, sėdome į jo automobilį, palikome ant viaduko mano mašiną visiškai nevietoje. Brolis klausė, ką aš sau galvoju ir kodėl rizikuoju, bet aš nebijau rizikuoti. Man patinka. Giliai širdyje žinau, kad viskas bus gerai. Jeigu taip negalvočiau, tai, matyt, labiau save saugočiau ir nepakliūčiau į tokias situacijas. O dabar žvelgiu optimistiškai.

- Egle, ko griebtumeisi sugedus automobiliui?

- Priklausomai nuo situacijos, nuo susiklosčiusių aplinkybių. Yra buvę, kad važiavau į Melnragės pliažą ir nuleido padangą. Tai einantiems pro šalį vyrams ir pasakiau: matot, vyrukai, ir ką man dabar daryti? Kam skambinti kam kitam, jeigu jie yra šalia ir gali pagelbėti. Pati nepuolu keisti padangos. Rankeles į tepalus kišti būtų nekas. Manau, kad tam ir esi moteris, tam ir turi liežuvį, tam ir duota kalbos dovana. Žinoma, jei būtų ekstremali situacija, tarkim, aš vienui viena lauke ar miške, tada, žinoma, mobilusis telefonas būtų pirmoji pagalba skęstančiajam. Yra taip buvę. Tada teko skambinti artimiausiems žmonėms.

- Vyrai vairuoja geriau nei moterys. Kiek šiame teiginyje tiesos?

- Žiūrint statistiškai, moterys - geresnės vairuotojos. Jos saugiau važinėja, jų ir reakcija geresnė. Mes nesame prastesnės vairuotojos už vyrus. Turiu labai daug artimų draugių, kurioms galima tik pavydėti - kaip jos vairuoja ir kaip pasitiki savimi. Aišku, tos emocijos niekur nedingsta. Čia, kaip ir spektaklio metu, jeigu turi vaidinti komediją, o tavo vaikelis ligoninėje, aišku, ir suvaidinsi, ir padarysi viską gerai, bet kas tavo dūšelėje dedasi, tai tik tau žinoti. Taip ir kelyje, bet kokiu atveju važiuosi ir važiuosi gerai. Na, nebent miego nori, bet tada sustok ir pamiegok.

- Galėtumei save vadinti tvarkinga vairuotoja?

- Man patinka, kai mašina kvepia, kai sutvarkytas jos salonas. Bet nesu pedantė, kad dėl netvarkingo automobilio negalėčiau užmigti. Smagu, kai nereikia atsiprašinėti už netvarką mašinoje. Bet pasitaiko visko.