Henrikas Vaitiekūnas: ,,Vairuoju kaip lakstūnas”

Žurnalistą Henriką Vaitiekūną myli ne tik ištikimiausi BTV televizijos ir jo laidos ,,Geriau nebūna” žiūrovai, bet ir kelių eismo patruliai. Stabdo jie poną Henriką kas savaitę už greičio viršijimą.

,,Bet keturis kartus iš penkių paleidžia. Tiesa, vieną susimoku, - prisipažino žurnalistas. – Mašinoje labai didelis spidometras. Policininkai taip ir sako: ,,Ponas Henrikai, toks didelis spidometras, ar nematote jo?”. „Atsiprašau“, - sakau jiems. Tačiau greitai, neatsargiai ir rizikingai H. Vaitiekūnas važiuoja tik tada, kai mašinoje lieka vienas. ,,Jeigu vežu ką nors, važiuoju kitaip”, - tikino pašnekovas.

- Jūs pirmą kartą sėdote prie automobilio vairo. Kokie buvo įspūdžiai? Ar atsimenate tą momentą?

- Buvo pikas. Penkta valanda. Penktadienis. Snigo. Aš vairavau visas šlapias. Šalia instruktorius su atsarginiais stabdžiais sėdėjo.

- Kaip seniai vairuojate?

- Nuo aštuoniasdešimt penktųjų. Po tėvo mirties ,,žiguliukas” garaže prastovėjo visus metus. Tėvas man siūlė mokytis vairuoti, bet visiškai tuo nesidomėjau. O paskui tų pačių metų žiemą į galvą šovė mintis, kad reikia žiemą ten kažkokį vandenį iš automobilio išleisti, o tai užšals ir susprogs. Susirūpinau, nes jau aš buvau jo šeimininkas – mama nevairavo. Tada paskambinau kaimynui ir pasakiau, kad parūpo, kaip ten tas automobilis. Jis mane nuramino, kad nesijaudinčiau, ir patikino, kad yra viską sutvarkęs. Taip ir pasakė: nesijaudink, Henrikai, aš jau viską sutvarkiau. Kaimynas buvo mano tėvo draugas. Tada aš pagalvojau, kodėl čia stovi tas ,,žigulis”? Prieš tai daug metų važinėjo tėvas ,,Pobeda”. Aš net žinojau, kaip jos bėgius perjungti reikia. Paskui nutariau baigti vairavimo kursus Vilniuje.

- Ar sunku buvo mokytis?

- Buvo labai smagu. Kursai vykdavo vakarais. Į juos ateidavo daug gražių panelių. Buvau bene vienintelis tuose kursuose, kuris ateidavo į juos be automobilio. Kiti jau atvažiuodavo su automobiliais neturėdami teisių. Kadangi nesu technokratas – tikrai humanitaras – tai bijojau, kad reikės narplioti vidaus degimo variklio sandarą, bet to daryti nereikėjo.

- Kokia buvo pirma kelionė automobiliu?

- Grįžęs į Klaipėdą nuėjau aplankyti tėvo kapo. Žiūriu - naujas kapas šalia. Klausiu, kas čia. Man paaiškino, kad tai tėvas su sūnumi, kurie su dukra važiavo iš Klaipėdos į Vilnių. Po to grįžęs žmonai pasakiau, kad gal jūs važiuokite autobusu ar traukiniu, o aš grįšiu mašina, bet jos didvyriškai sutiko važiuoti su manimi. Iš tos pirmos kelionės atsimenu priešais mane įsitaisiusį didžiulį sunkvežimį, paskui kurį aš gal kokius keturiasdešimt kilometrų vilkausi, nežinodamas, ar suspėsiu aplenkti jį, ar ne. Tokia buvo smagi vairavimo pamokėlė, o paskui Vilnius. Didelis miestas. Viskas labai greitai užsimiršo.

- Kaip manote, ar yra skirtumas, kur mokaisi vairavimo meno?

- Jei pradėsi mokytis mažame miestelyje, tai visą laiką ir norėsis po jį važinėtis. Man juokingas Klaipėdos eismas, palyginti su Vilniumi ir jo piko valandomis. Bet taip pat juokingas Vilnius, palyginti su kokiu nors didmiesčiu. Vėlgi keista, bet turiu paripažinti, kad yra kažkoks psichologinis barjeras. Niekada nebuvau išvažiavęs automobiliu už Lietuvos ribų. Latvija, Estija – taip, bet į rimtą užsienį – ne. Sako, kad ten labai lengva ir gera važinėti. Gal tai susiję su tuo, kad anksčiau neturėdavau naujo ir gero automobilio. Bijodavau, kad suges. Mažos vietos sindromas. Lietuvos vairuotojui išvažiuoti į Europos greitkelį baisoka. Prašokęs pro šalį, automagistralėje važiuoji šimtus kilometrų vien tam, kad sugrįžtumei į tą pačią vietą. Vairuoti reikia pradėti nuo ekstremalių sąlygų.

- Kokias mašinas vairavote iki dabartinės?

- Pirmasis buvo ,,žigulis”. Ant kiekvieno jo sraigtelio buvo užrašyta ,,Fiat”, dėl to visi sakė, kad jis ne rusiškas, o itališkas. Antrą automobilį ,,Seat Malaga” sugalvojau įsigyti Palangoje. Vienas labai patyręs ir profesionalus vairuotojas man patarė jį nusipirkti. Nežinau, kodėl tuo žmogumi patikėjau. Tai buvo ne automobilis, o tragedija. Vieną kartą per savaitę jis būdavo pas meistrą. Žiemą tekdavo viena ranka vairuoti jį, o kita – prilaikyti dureles, nes šios neužsidarydavo. Kankinausi su juo trejus metus. Sumokėjęs tris tūkstančius dolerių, per tuos kelerius metus jo remontui paskyriau dar tiek pat. Labai problemiška buvo jį parduoti. Atsisveikinau vos už kelis šimtus. Visada sakiau, kad neturėsiu automobilio dvejomis durimis ir neturėsiu opelio, o nusipirkau dvejų durų ketverių metų senumo ,,Opel Astrą”. Nuo tada savo nuomonę apie opelius pakeičiau.

- Kokiu automobiliu važinėjate šiuo metu?

-,,Mini Kuper”. Turiu jį jau dvejus su puse metų. Per tą laiką nebuvo sugedęs. Manau, kad tai gera, maža ir nevagiama mašina. Kai moterys man pasako: ,,Ką, jau negalėjai geresnės ar didesnės nusipirkti?”, pasiūlau ją išbandyti. Kartais pasiskundžia, kad nėra jame vietos pasimylėti, bet aš atsakau, kas turi tokį automobilį, turi ir gerą viešbutį. Toks pajuokavimas būna, o šiaip neturiu apie jį nė vieno blogo žodžio. Gal jis kiek per kietas, bet juk sportinis. Tai ne ,,Mercedes”, kuriame linguoji, ir net ne ,,Rover”. Jis labai greitas.

- Esate greičio mėgėjas?

- Esu lakstūnas. Šimtas aštuoniasdešimt man labai normalus greitis, ypač šitai mašinytei. Iš Vilniaus į Klaipėdą esu atvažiavęs per dvi valandas aštuonias minutes. Benzino sunaudojimas keistas. Mieste jis sunaudoja dešimt litrų. Važiuojant šimtu keturiasdešimt – šešis litrus. Jei nori sunaudoti mažai benzino, tai pinigai išeina už greitį - baudoms.

- Kaip vertintumėte save kaip vairuotoją?

- Prieš porą dienų nutiko šis tas. Vyrai visada žino, kad moterys vairuoja blogai. Galvoju, kokia beprotė trukdo man pravažiuoti. Aš jai papypinau, užkišau automobilį - negražiai pasielgiau. Po to žiūriu - man skambina Premjero atstovė spaudai Nemira Pumprickaitė. Galvoju, gal į darbą kvies, o ji – jei tu ir toliau taip važinėsi, Vaitiekūnai... Esame su ja pažįstami. Aš jos atsiprašiau, bet ji sakė, kad negalima taip važinėti.

- Sakėte, kad moterys nemoka vairuoti. Nesate matęs išimčių?

- Pažįstu vieną moterį, labai gerai vairuojančią, – tai mano dukra. Ji vairuoja drąsiai didelį BMW. Aš visada linkęs jos negirti. Nežinau iš kur, bet ji vairuoja gerai.

- Kaip apibūdintumėte vairavimo kultūrą Lietuvoje?

- Per dvidešimt savo vairavimo metų pastebėjau nepaprastai išaugusią mūsų vairavimo kultūrą. Jau visada gali tikėtis, kad tave praleis ir kad tu praleisi. Vairuotojai vienas kitam padėkoja. Aš nežinau, kas čia darosi, viskas Lietuvoje blogėja, o eismo kultūra tik gerėja.

- Ar bandėte kada keliauti autostopu?

- Ne. Bet, manau, reikėtų jį sugrąžinti. Dauguma galvoja, kad tai sovietinis reliktas, bet taip tikrai nėra: jis atėjęs iš Vakarų. Aš pats stoju retai. Kartais pavežu močiutes, kartą pavežiau jauną mamytę su vaiku, tai vaikas prikakojo mano ,,Opel Astra”.

- Į ką vairuojant verta atkreipti didžiausią dėmesį?

- Nepaisant to, kad eismo kultūra gerėja, tokių lakstūnų kaip aš, chuliganiškai vairuojančių, vis dėlto dar labai daug. Nepakanka vien gerai vairuoti, labai svarbu žiūrėti, kas darosi šalia tavęs. Prieš tave važiuojantis gali padaryti ką nors keista. Svarbi ir muzika. Automobilyje radijas turi girdėtis vos vos. Kai pasižiūriu į jaunus vairuotojus, kurių automobiliuose plyšauja muzika, manau, kad tai trukdo eismui. Taip pat svarbu, kad šalia sėdinti draugė nebūtų su trumpu sijonu. Pavasarį, sako, padaugėja avarijų, kada gatvėse pasirodo mergaitės ilgakojės. Žiemą jų nesimato.

- Ar daug laiko praleidžiate kelyje?

- Dabar grįžtu kiekvieną savaitgalį. Bet autostradoje vairuoju ne aš, o kolega. Kelias Vilnius-Klaipėda man labiausiai žinomas. Kituose kraštuose tokių interesų neturiu. Jūrą aš myliu ir šitą kraštą mėgstu. Į kitas komandiruotes mane veža, o į Klaipėdą važiuoju pats.

- Esate prie vairo sėdęs neblaivus?

- Esu važiavęs ir išgėręs. Vienu gyvenimo tarpsniu pajutau, kad negalima taip, todėl dabar taip nebebūna. Net penkiasdešimt gramų išgėręs darbe su draugais sėdu į maršrutinį taksi ir grįžtu už du litus. Gali būti visiškai nekaltas, bet jeigu būsi išgėręs ir kas nors atsitiks, būsi kaltas. Yra mane įsilinksminusį prieš kokius dešimt metų sustabdę. Baudos mokėti nereikėjo, bet tai buvo lūžis, po kurio ištariau sau - ne.

- Kaip prisidedate prie vairavimo kultūros Lietuvoje?

- Vakar Palangoje žiūrėjome, kaip gerai pritraukęs pilietis bandė sėsti ant motociklo. Bet paskui kažkas pamatė, kad šalia sėdime mes su operatoriumi ir turime filmavimo kamerą, tai paskambino ir motociklininką nusivežė. Mes vien savo sėdėjimu šalia padarėme gerą darbą. Jei jis būtų važiavęs, neaišku, kuo tai būtų pasibaigę, o dabar - pamatė kamerą ir susidrausmino.

- Dėkui už pašnekesį.