Eksperimentas: ar vairavimas tyloje skiriasi nuo važiavimo skambant trankiai muzikai? Rezultatas neginčijamas: pašalinis triukšmas gali būti pražūtingas.

Lyg prie tikro vairo

Žemųjų dažnių dunksėjimas sklinda iš pravažiuojančio automobilio salono. Muzika girdima kelių dešimčių metrų atstumu.

Ką turėtų jausti prie vairo sėdintys tokie melomanai ir kaip tai veikia jų elgseną gatvėse? "Kauno dienos" žurnalistas atsakymo į šiuos klausimus ieškojo dalyvaudamas televizijos laidos "Autopilotas" surengtame eksperimente.

Bandymo sumanytojams patalkinti sutiko Lietuvos ralio profesoriumi tituluojamas treneris Jonas Dereškevičius. Ne vienus metus savajam simuliatoriui pagaminti paaukojęs čempionų ugdytojas pagaliau gali lengviau atsikvėpti: įrenginys funkcionuoja ir sukuria išties tikrovišką jausmą, lyg sėdėtum prie sportinio automobilio vairo ir važiuotum šalia Palangos vykstančių 1000 km lenktynių trasa.

Sumenkino rezultatus

Eksperimentui pasitelkti penki lenktynininkai: Lietuvos ralio čempionas Vytautas Švedas, žiedinių lenktynių patirtį tarptautinėje arenoje kaupiantis Jonas Gelžinis, įspūdingu važiavimu ralio trasose žiūrovus žavėjęs Deividas Jocius ir jo bendražygis Mindaugas Varža bei vienintelė Lietuvoje tarp profesionalų besivaržanti dailiosios lyties atstovė Joana Survilaitė.

Bandymų dalyviams teko užduotis iš pradžių įveikti tris trasos ratus, važiuojant įprastu režimu ir girdint natūralius automobilio garsus, o po to tą patį teko pakartoti užsidėjus ausines. Iš pastarųjų kiekviename rate sklido vis kitokio stiliaus muzika – klasikinė, lietuviška estradinė ir vadinamasis metalas.

Rezultatai buvo iškalbūs. Apsipratę su simuliatoriaus ypatumais, iš pradžių sportininkai demonstravo puikius rezultatus, tačiau ausinėse skambėjusi muzika padarė meškos paslaugą – viena po kitos pasipylė avarijos, automobilis apsisukinėjo trasoje, rėžėsi į stabdymo zonų atitvarus, virto ant stogo, klaidžiojo po pakelės laukymę, braidė po griovius.

Tiesa, variklio riaumojimą pakeitusi muzika ne visus privertė klysti, tačiau smarkiai pablogino kiekvieno sportininko rezultatus.

Negirdi variklio gausmo

"Važiuoti pasikliaujant vien nuojauta ir prietaisų skydeliu, bet negirdint variklio – sudėtinga. Tokiomis sąlygomis siekti aukštų rezultatų tiesiog beviltiška. Man muzika tikrai turėjo neigiamos įtakos. Ji blaško dėmesį. Važiuodamas tokioje triukšmingoje aplinkoje, negali išnaudoti visų savo galimybių. Neišskirčiau nė vieno žanro iš trijų skambėjusiųjų. Nesu nusistatęs nė prieš vieną kūrinį ar jų atlikėją", – įspūdžiais dalijosi J.Gelžinis.

Jis per kvalifikacinius važiavimus avarijų išvengė ir demonstravo aukštą tempą, tačiau, pasigirdus muzikai, sulėtėjo keliomis sekundėmis. Suskambus metalo stiliaus kūriniui, įsirėžė į apsauginį barjerą.

Ne vienus metus profesionaliai lenktyniavęs D.Jocius tikino sugebėjęs atsiriboti nuo garsų, sklindančių iš ausinių, ir susikaupti, bet vis tiek jo laikas buvo keliomis sekundėmis prastesnis: "Jei manęs paklaustų, kokie kūriniai skambėjo, nelabai ir pasakyčiau. Jų tiesiog negirdėjau – buvau susikoncentravęs į važiavimą, moku atsiriboti nuo pašalinių veiksnių. Vis dėlto muzika trukdė važiuoti sportiniu tempu, nors kasdienybėje jos klausausi nuolat. Teko pasikliauti vairo apkrovomis, sėdynės lingavimu ir kitais pojūčiais, nes variklio visiškai negirdėjau."

V.Švedas ėmė agresyviau vairuoti, kai ausinėse pasigirdo sunkusis metalas. Sportininkas pasakojo, kad kartkartėmis prieš startą varžybose klausosi panašaus stiliaus muzikos: "Dažnai ralio lenktynių startai skelbiami anksti rytą, o man tenka startuoti vienam pirmųjų. Norėdamas visiškai išvaikyti miegus, pakeliui į varžybas klausausi aštresnės muzikos, kuri padeda pasikrauti energijos ir įjungia vidinį variklį visai dienai."

Netikėtai galingas trukdys

Eksperimente dalyvavę lenktynininkai pastebėjo, kad važiavimas, kai iš plyštančių garsiakalbių plyšauja muzika, buvo panašus į vairavimą apgraibomis visiškoje tamsoje. Visų pirma vairuotojas negirdi variklio sūkių, stabdžių darbo, nejaučia, kada reikia aukštinti ar žeminti pavarą. Be to, iškilo keblumų ir pasirenkant stabdymo kelią. Tada tekdavo daugiau dėmesio skirti ne keliui, o prietaisų skydeliui.

Bene svarbiausia, kad toks tarsi apkurtęs vairuotojas negali adekvačiai reaguoti į jį supančią aplinką, nes negirdi, kas dedasi už automobilio lango.

"Labai keistas jausmas. Net nebūčiau pagalvojęs, kad išoriniai garsai gali taip trukdyti vairuoti", – pripažino ralyje pirmojo piloto ir šturmano pareigas išmėginęs M.Varža.

Tokias pačias išvadas padarė ir simulatorių išbandę žurnalistai, kuriems suvaldyti virtualų sportinį automobilį klausantis garsiai sklindančios muzikos sekėsi kur kas sunkiau.

Vienintelė eksperimente dalyvavusi mergina J.Survilaitė pastebėjo, kad ją skirtingai veikė ir muzikiniai žanrai: "Klasika mane migdė. Atrodė, kad važiuoju ne lenktynių trasoje, o kažkur mieste, vos neužmiršau pavarų perjunginėti. Ryčio Cicino priedainis šiek tiek pažadindavo, o skambant metalo stiliaus muzikai, visąlaik jautiesi įsitempęs, energingas."

Jonas Dereškevičius

Naudodamiesi šiuo simuliatoriumi galime analizuoti labai platų spektrą savybių. Visų pirma tai – psichomotorika: kaip elgiamasi su vairu, pedalais. Tai neretai būna pagrindinės vairuotojų klaidos. Čia mes galime pademonstruoti, ką gali lemti neatsakingas vairuotojo elgesys, kai didelis greitis – tada prarandama automobilio kontrolė.

Kiekvienas mūsų, važiuodami realiu automobiliu, nepasiekiame tos ribos, kokią galime pasiekti naudodamiesi simuliatoriumi. Kiekvienas turime tam tikrų fantazijų, susijusių su akceleratoriaus naudojimu ar stabdymu, tad čia galima visa tai išbandyti ir pajausti.

Kita vertus, simuliatorius sukuria ir savotišką nemirtingumo iliuziją, nes kad ir ką darysi, realios žalos nepatirsi ir avariją patirsi tik ekrane. Taigi kyla klausimas, kaip tinkamai juo naudotis. Ne vienas sportininkas tikėjosi, kad taip pat galima pasižaisti namuose, bet vėliau pripažindavo, kad tai tapdavo eiliniu žaidimu. Dirbdamas su sportininku, iš anksto parengiu griežtą programą ir kontroliuoju, kad tai nepereitų į malonumų tenkinimus ir pramogą. Laiką reikia išnaudoti, lyg atėjus į sporto salę pakilnoti sunkumų – atėjau ir dirbu, o ne užsiimu niekais.

Dėl muzikos įtakos vairuotojams: dar prieš eksperimentą buvau tikras, kad nė vienas jų tikrai nepradės greičiau važiuoti ir vairuoti geriau. Mūsų smegenys yra labai unikalus kūrinys. Pavyzdžiui, tikriausiai esate mėginę žaisti žaidimą, kai pateikiama žodžio pirma ir paskutinė raidės, o visos, esančios viduje, sukeičiamos vietomis. Paradoksas, bet mes tokį tekstą skaitome kuo lengviausiai. Smegenims reikia tik 50 proc. informacijos, kurią matome. Kitą dalį jos sukuria pačios. Vadinasi, jei klausomės muzikos vairuodami, mūsų dėmesys protarpiais grįžta prie vairavimo, o po to vėl nugrimzta į muzikinius ritmus. Tas dėmesio migravimas ir yra pagrindinė problema.

Šis eksperimentas – tai pavyzdys, leidžiantis suvokti, kad profesionaliems sportininkams, sugebantiems puikiai važiuoti, muzika trukdo. Jei mūsų kelionės tikslas – kartu mėgautis automobilio valdymo malonumais ir muzika, teks pasirinkti atitinkamą – nedidelį – greitį. Tada kyla klausimas, ar taip elgdamiesi kelyje netrukdysime bendram eismo srautui ir ar tai bus etiška kitų vairuotojų atžvilgiu.

Ar klausytume žinių, ar muzikos, visa tai pavergia dalį dėmesio. Kiekvienas papildomas protinis darbas sumažina vairavimo galimybes maždaug 20 proc. Vadinasi, jei norime važiuoti klausydamiesi muzikos, turėtume atsižvelgti į savo galimybių ribas. Šiuo atveju kalbu ne apie greitį, bet apie kiekvieno vairuotojo individualius sugebėjimus vairuojant. Jaunesni vairuotojai (18–24 metų) labai nerealistiškai vertina savo sugebėjimus, todėl klausydamiesi muzikos savo vairuojamo automobilio greitį dažnai gali sulėtinti nepakankamai.

Beje, muzikos klausymasis beveik niekuo nesiskiria nuo kalbėjimo telefonu vairuojant. Tai jau uždrausta, bet matome, kad visi ir toliau kalba. O gatvėse dažnai vyrauja chaosas ir net laisvų rankų įranga čia nepadės. Turime suprasti vieną paprastą dalyką: kiekvienas papildomas protinis darbas atima 20 proc. vairavimo galimybių.