ES direktyvos, reglamentuojančios eksploatuoti netinkamų transporto priemonių utilizavimo procedūras, priimtos dar 2000-aisiais.
Per keletą pastarųjų metų geriau ar prasčiau atlikus namų darbus Lietuvoje buvo sukurtas pasenusių mašinų "eutanazijos" mechanizmas, leidžiantis paskutinį kvapą išleidusiems ratuočiams vėl virsti tiesiog metalo, plastiko, stiklo ir panašia žaliava. Deja, drastiškai kritusios brangiųjų metalų kainos viską pavertė niekais.
Žaliavos iš šiukšlių
Mėgindami spręsti globalinius galvosūkius, susijusius su aplinkos tarša ir gamybos žaliavų taupymu, ES strategai sukūrė gana griežtą eksploatuoti netinkamų transporto priemonių surinkimo, apdorojimo ir naudojimo algoritmą. Direktyvoje sakoma, jog "valstybės narės turėtų užtikrinti, kad paskutinis eksploatuoti netinkamos transporto priemonės turėtojas arba savininkas galėtų pristatyti ją į patvirtintą apdorojimo įmonę nepatirdamas išlaidų, jei transporto priemonė neturi vertės rinkoje arba jos vertė yra neigiama". Direktyva turi būti taikoma transporto priemonėms, taip pat jų dalims, medžiagoms, atsarginėms ir keičiamoms dalims, nepažeidžiant saugos standartų, taršos ir triukšmo kontrolės reikalavimų. Išimtis numatoma tik senovinėms transporto priemonėms, turinčioms istorinę vertę, vertingoms kolekcionieriams arba skirtoms muziejams, tinkamai ir ekologiškai laikomoms, parengtoms naudoti arba išardytoms dalimis.
Dokumente nurodoma, kad senais automobiliais būtų atsikratoma nesukeliant pavojaus aplinkai, turi būti sukurtos atitinkamos jų surinkimo sistemos. Valstybės narės turi imtis būtinų priemonių užtikrinti, kad visos tokios mašinos būtų nugabentos į oficialią apdorojimo įmonę. Be to, turėtų būti nustatyta sunaikinimo pažymėjimo forma kaip būtina automobilio išregistravimo sąlyga.
Apdorojimo įmonėms arba prekybos agentams ar surinkėjams, patvirtintos apdorojimo įmonės vardu išduodantiems sunaikinimo pažymėjimus, nesuteikiama teisė reikalauti piniginės kompensacijos, išskyrus valstybių narių aiškiai nurodytus atvejus. Tarkim, išimtys gali būti daromos tais atvejais, jei ratuotai senienai trūksta pagrindinių dalių: variklio, kėbulo arba jei joje yra nereikalingų atliekų, kurių neturėtų būti. Direktyvoje nurodoma, kad visas arba didžiąją dalį šių priemonių įgyvendinimo išlaidų padengtų automobilių gamintojai.
ES direktyvose nurodoma, kad valstybės narės turi imtis būtinų priemonių ir užtikrinti, kad ne mažiau kaip 85 proc. visų eksploatuoti netinkamų transporto priemonių patektų į utilizavimo įmones. Ne mažiau kaip 80 proc. automobilio detalių turi būti tinkamos dar kartą naudoti ir perdirbti. Be to, valdžia įpareigojama imtis priemonių, skatinančių pakartotinai naudoti dalis, kurias galima taip naudoti (t. y. kai tai nesusiję su automobilio eksploatavimo saugumu).
Bendrovės "EMP recycling" specialistų skaičiavimais, realiai kiekvienas senas automobilis gali virsti maždaug 68 proc. juodųjų metalų, apie 7 proc. spalvotųjų metalų, 9 proc. plastiko, 6 proc. gumos, 3 proc. stiklo ir kitų žaliavų.
Rinkos antausis
Tikslios statistikos, koks procentas nenaudojamų mašinų pastaraisiais metais iš tiesų patekdavo į utilizavimo įmones, Lietuvoje nėra, tačiau šioje srityje dirbantys verslininkai spėjo, kad iki ES reikalaujamos perdirbimo apimties trūko labai daug net pernai vasarą, kai ratuotų senienų surinkimo sistema veikė visu pajėgumu. Tačiau 2008-ųjų rudenį pradėjus drastiškai kristi spalvotųjų metalų kainoms, didesnė perdirbėjų veiklos apimtis tapo didesnių nuostolių sinonimu.
"Mūsų skaičiavimais, šalyje kasmet susikaupia 50 000–60 000 utilizacijai skirtų automobilių. Dar prieš gerą pusmetį už perdirbtas vieno automobilio antrines žaliavas buvo galima gauti iki 1000 litų pajamų. Tačiau pernai spalį pradėjusios neįtikimu tempu kristi spalvotųjų metalų kainos šį verslą pavertė atgrasiu: antrinių žaliavų rinka susitraukė maždaug 50–70 proc., o kai kurių metalų net iki dešimties kartų", – pasakojo "EMP recycling" vadovas Almontas Kybartas.
Jo teigimu, iš rinkos jau pasitraukė gana daug žaidėjų, užsiėmusių atliekų surinkimu ir pristatymu perdirbėjams, nes pastarieji nebegali mokėti tiek pinigų, kad bent jau padengtų išlaidas. Perdirbėjams nugarą atsuko vario, aliuminio, platinos, aukso, paladžio, rodžio, nikelio ir kitų metalų, gaunamų perdirbus automobilį, supirkėjai.
"Tiesa, pastarosiomis savaitėmis kainos vėl pradėjo po truputėlį augti. Kai kurios žaliavos Kinijoje, Malaizijoje, Tailande, Pietų Amerikoje ir kitur pabrango apie 10 ar net 20 proc., tačiau tokio impulso atgaivinti verslą kol kas nepakanka. Sistema tebėra paražyliuota – perdirbti senų automobilių tiesiog neapsimoka, todėl daugelis dalykų keliauja į sąvartynus. Pavyzdžiui, plastikas tapo visiškai niekam neįdomus, nesurenkamas, neperdirbamas ir neparduodamas", – teigė A.Kybartas.
Pašnekovas atkreipė dėmesį į tai, kad kuriant nusenusių automobilių surinkimo ir demontavimo sistemą, daugelis mašinas neutralizuoti leidžiančių įrenginių buvo įsigyti už skolintas lėšas. Kainoms kritus grąžinti kreditų neįmanoma, todėl klausimas, kiek bankams užteks kantrybės ir kada jie pradės inicijuoti bankroto procedūras kaip niekada aktualus. Nemažai smulkiųjų įmonių jau tyliai užsidarė ar bent jau atleido didžiąją dalį žmonių.
Selekcijos grimasos
Aplinkos ministerijos Aplinkos kokybės departamento specialistai atkreipė dėmesį, kad nors ratuotų senienų, kuriomis dar užgriozdinta nemažai pakampių, perdirbimas į antrines žaliavas gerokai sumažėjo, procesas nesustojo.
"Krizė pakoregavo nenaujais automobiliais važinėjančių žmonių elgseną ir jie atsarginių detalių dabar dažniau ieško prekiautojų išardytų mašinų agregatais parduotuvėse. Tokia alternatyva utilizacijai pagal ES direktyvas traktuojama kaip tinkama", – sakė departamento direktorius Arūnas Čepelė.
Ministerijos specialistai teigė, kad svarbi galimybė civilizuotai atsikratyti naudoti netinkamu automobiliu jo savininkui nemokant jokių papildomų mokesčių.
"Kai kuriais atvejais gali kainuoti tik mašinos pristatymas į demontavimo įmonę. Tačiau net ir dabar už ją galima gauti bent 100 ar 200 litų", – tikino Aplinkos kokybės departamento Užterštų teritorijų ir atliekų skyriaus vyriausiasis specialistas Audrius Naktinis.
Tačiau Demontuotojų asociacijos vadovas Vidas Pocius pastebėjo, kad taip supaprastinta seno automobilio ardymo procedūra dažniausiai nesprendžia pagrindinės problemos – pavojingų atliekų neutralizavimo.
"Automobilių laužynai, kuriuose ardomos ir pardavinėjamos šio to vertos detalės, neatlieka sanitaro funkcijos, nes paprastai priima tik tokias mašinas, kurių detales realizavus galima uždirbti. Paprastai demontuojant pirmiausia išsiurbiami automobilyje likę skysčiai, išimamos pavojingos atliekos – tepalų, oro, degalų filtrai ir akumuliatoriai, visa tai perduodama pavojingų atliekų tvarkytojams. Tačiau veikėjai, kuriems rūpi tik bent kiek vertingos dalys, visa kita paprastai siunčia į sąvartyną arba dar blogiau – palaukes ir pamiškes", – akcentavo V.Pocius.
Demontuotojų asociacijos vadovas taip pat pastebėjo, kad visa sistema iš esmės pagrįsta automobilininkų ir verslininkų sąmoningumu, o ne "botago–pyrago" principu. Automobilių gamintojų pinigų šios sistemos žaidėjai kol kas negauna.
Naujausi komentarai