M. Mikutavičius: “Vairuodamas aš atsipalaiduoju“

Pramoginės TV laidos “Vakaras su Marijonu” vedėjas Marijonas Mikutavičius nebijo pripažinti, kad yra automobilių, kurių jis neįperka: ”Tai tos vadinamosios klišės – norėčiau turėti greičiausią “Mercedes”, “Ferrari”, “Lomborgini”. Bet žinau, kad dabar tai neįmanoma. Mano gyvenime nėra taip, kad rinkdamasis automobilį galėčiau jam kelti didelius reikalavimus, ieškoti aksesuarų ir taip toliau. Man reikia praktiškos mašinos, kuri būtų pakankamai galinga. Nesu toks pižonas, kad galėčiau turėti stebuklingą automobilį. Dėl jo turėčiau atsisakyti daugybės kitų malonumų. Nesu iš tų vyrų, kurie perka žurnalus ar žiūri laidas apie automobilius. Aš iš tų, kurie kartais abejingai į tai žiūri. Negalėčiau įvardyti modelių ir pasakyti, kuo jie skiriasi”.

- Kaip seniai vairuoji?

- Vairuoju nuo aštuoniolikos metų.

- Kokią mašiną turi šiuo metu?

- Dabar vairuoju “Nissan”. Greitai bus jau pusantrų metų.

- Kokias mašinas teko vairuoti iki dabartinės?

- Žigulius, “BMW” trečios klasės, “Mazda RX-7”, “Mazda – 626”, “Opel Senator”.

- Turi svajonių automobilį?

- Ne, niekada nesvajojau apie automobilius: tų, kurių norėčiau, įpirkti negaliu, o kiti – atsitiktiniai. Priklausomai nuo pajamų. Lyg ir visureigio norėjau. Pirmą kartą jį pamatęs ir juo pavažiavęs labai jo užsimaniau. Patiko, tačiau tik po kurio laiko Kaune radau vaikiną, kuris jį pardavinėjo.

- Mieliau važiuoji vienas ar su pakeleiviais?

- Tai priklauso nuo nuotaikos ir nuo aplinkybių. Ar nori su kuo nors pliaukšti važiuodamas, ar skubi. Taip pat ir nuo to, ar automobilis tvarkingas. Įsodinti žmogų į šiukšlinę nesinori.

- Esi tvarkos šalininkas?

- Dažniausiai važinėju vienas, viskas, kas po ranka pakliūna, viskas, ką suvalgau, patenka į antrą automobilio pusę. Ir tik tada, kai neapsikenčiu ir trūksta kantrybė, susitvarkau. Mano mašinoje visada gali rasti mėnesio senumo laikraščių ir žurnalų krūvą.

- Ar Marijonui patinka vairuoti?

- Man labai patinka vairuoti. Vairuodamas atsipalaiduoju. Jeigu reikia važiuoti po kokio trijų parų „baliavojimo“ iš Nidos ar jei tamsus paros metas ir dar žvėriškai pusto, o tu turi važiuoti penkiasdešimt kilometrų per valandą greičiu, tada tai kančia ir įtampa. Bet jei esu gerai pailsėjęs, paros laikas neturi jokios įtakos.

- Ar teko patirti nelaimingų akimirkų prie vairo?

- Taip, esu girtas įvažiavęs į medį. Taip vos neužmušiau draugo. Buvo ir techninių avarijų. Visko pasitaiko: tai aš kažkam įvažiuoju, tai - į mane. Buvo ir taip, kad užmigęs nuvažiavau nuo kelio, o paskui dėkojau Dievui, kad ten ne miškas. Yra tekę žiemą apsisukti ir išvažiuoti į priešingą autostrados juostą.

- Ar galima lyginti vyrų ir moterų vairavimo manierą?

- Sakyčiau, kad vyras vairuoja geriau nei moteris. Tačiau negalėčiau pasakyti, ar jis atsargiau vairuoja. Vyras labiau prognozuojamas. Jis gali būti judresnis, įžūlesnis, chuliganiškas. Tačiau jis prognozuojamas ir nuspėjamas – žinai, ką jis darys. Galiu pripažinti, kad net tarp draugų turime tokių vyrų, kurie vairuoja klaikiai. Jiems tai tiesiog neduota. Nuo ko tai priklauso? Nuo orientavimosi erdvėje, nuo reakcijos. Turiu kelias drauges, kurios važiuoja kaip vyrai – žvėriškai. Viena mėgsta lakstyti. Ji važiuoja įžūliai, bet labai gerai.

- Ką veiki prie mašinos vairo be jos vairavimo?

- Aš darau viską: valgau, rūkau, kalbu telefonu, dairausi - vienu metu atlieku daugybę veiksmų. Gal tai priklauso nuo charakterio - aš ir gyvenime, t. y. ne tik automobilyje, vienu metu atlieku kelis veiksmus: kalbu telefonu, darausi sumuštinį, valgau, skaitau ir dar žiūriu televizorių ir klausau radijo imtuvo. Man įdomu absorbuoti, jei aš būčiau aštuonkojis, būčiau nepasiekiamas.

- Kaip dažnai keiti automobilius?

- Dažnai jų nekeičiu. Aš juos pribaigiu. Nebūdavo taip, kad vieną parduodu ir ieškau geresnio. Paprastai tai būdavo modeliai, kurių niekas nerekomenduodavo. Protingi žmonės sakydavo: tu jų nepirk. Aš visada juos pribaigdavau: “BMW”- į medį, “RX – 7” su rotoriniu varikliu pats “užkalė” ir niekas nenorėjo jo taisyti - viso gero, “Opel Senator” – beviltiškai surūdijo, aš pats jį atidaviau, bet šiandien labai gailiuosi. Tuo metu labai neturėjau laiko taisymams. Tai buvo mėgstamiausias mano automobilis. Autostrada galėdavau važiuoti šimtą aštuoniasdešimt penkis kilometrus per valandą. Buvo nerealus. Jis pats geriausias. Buvo bjaurusis ančiukas, kuriuo galėjai „daryti“ sidabrinius “mersus”. Nerealu – aš jį atsiimsiu. Dabar jį turi mano draugas. Niekada automobiliais labai nesirūpinau, nesu iš tų, kurie aplink juos tūpčioja ir krapšto, taiso.

- Esi techniškas žmogus? Pažįsti automobilių „ligas“?

- Galėčiau paspardyti jų ratus, užminti ant buferio. Na, dar galiu įsivaizduoti, kad nusėdo akumuliatorius arba kad nekrauna koks generatorius, bet ką aš žinau, ko jis neužsiveda. Galiu krapštytis suraukęs veidą, bet tai ir visos žinios.

- Ar kultūringi Lietuvos vairuotojai?

- Man tai jie kultūringi. Neturiu priekaištų. Vilniuje situacija pasitaisė tik pastaruoju metu. Dėl pėsčiųjų buvo didelis vajus. Jei vairuotojai nepraleisdavo pėsčiojo, juos stipriai bausdavo. Kita vertus, turi atsirasti tam tikra kultūra. Negalima Vilniaus lyginti su pasauliniais didmiesčiais, bet ir mūsų mieste spūstys pakankamai didelės, o tai erzina. Vairuotojai tampa geranoriškesni. Vadovaujasi principu – vieną kartą praleidai tu, kitą kartą praleis tave. Labai smagu, kai padėkojama avariniais ženklais. Ir tada gali to paties tikėtis iš kito vairuotojo. Niekada nesu atsidūręs tokioje situacijoje, kad reikėtų ant vairuotojo rėkti. Manęs neerzina ir tie, kurie kelyje nesąmones daro, gal todėl, kad ir aš pats jas darau. Jei ir pats darai klaidas, neturi teisės rėkti ant kitų.

- Kas kelia didžiausią susierzinimą vairuojant?

- Mane erzina lėtesni vairuotojai. Kelyje judu dinamiškai, greitai priimu sprendimus. Pavargstu važiuoti lėtai. Palyginti su italais ar ispanais, mūsų vairuotojai normalūs.

- Dėkui už pašnekesį.