– Nuo kada dalyvauji automobilių sporte?
– Jeigu kalbėtume apie aktyvesnį veikimą, nuo 2002–ųjų. Nusipirkau "BMW 325", išsiardžiau saloną ir ėmiau "smagintis": traukos lenktynės Marijampolėje, vėliau bandžiau imituoti ralį. Pasiruošiau automobilį ir kaip mėgėjas dalyvavau ralyje. 2003–iasiais prasidėjo pažintis su LASF. Kastyčio Torrau tėvas Evaldas Torrau turi sodybą Prienuose, o mes netoliese rengėme ralį. Tai jis kartą stabtelėjo šalikelėje su savo "CR-V", priėjo prie mūsų automobilių ir padėjo vizitines korteles. Tokia buvo pirmoji pažintis su Lietuvos automobilių sporto federacija. Iš pradžių daug važiavau pats, tačiau, kai mūsų organizuojamame ralyje pradėjo rinktis ekipažų iki pusšimčio, tada atsirado daug organizacinių rūpesčių. Be to, važiuoti ralyje, kurį pats organizuoji, – neteisinga. Pastačiau automobilį ir ėmiausi tik organizacinių reikalų.
– Dabar E.Janavičių visi sieja su tinkamu automobilių techniniu paruošimu sportui. Kaip atsirado ši sritis?
– Būdamas trejų metų, seneliui paduodavau raktus, kai taisydavo traktorius ar savo žigulį. Apvažinėjau Lietuvą su gazais, mazais... Kaip remontuoti mašinas, žinojau dar būdamas mažas. Saugumo suvokimas atsirado palaipsniui. Kai ėmiau vairuoti, saugumo subtilybių nežinojau, tačiau organizuojant ralį, ruošiant automobilius jam, šita domėjimosi sritis vis stiprėjo. Su Dariumi Biesevičiumi kaip mechanikas į ralį nuvažiavau pirmą kartą 2003 –iaisiais. Mechaniku dirbau ir Pasaulio ralio čempionato etapuose su skirtingais sportininkais ir skirtingose šalyse. 2009 m. ėmiau darbuotis su Vytautu Švedu Kauno autosporto klube "Juta Racing" ir iki 2016-ųjų buvau klubo pirmininkas. Baigęs karjerą klube, pradėjau dirbti mechaniku Dakare, iš pradžių su Benediktu Vanagu, o dabar jau trečius metus dirbu su Vaidotu Žala.
– Ralio pavadinimas nuskambėjo ne viename paties atsakyme. Ar nėra taip, kad LASF ir Lietuvos autosporte viskas sukasi apie ralį?
– Asfaltinis ralis man imponavo labiausiai. Kaip palyginti tas autosporto disciplinas – sunkus klausimas. Manau, kad žinomumas tolygus pasiekimams. Ralyje turime didžiausių pasiekimų – dalyvavome WRC, Europos čempionato etapuose. Sportininkai rūpinasi įvaizdžiu ir tai duoda rezultatų. Nori nenori jie tą sportą daro matomesnį. Jei kalbėsime apie žiedines lenktynes, tai Andžejus Dzikevičius, tada lygiagrečiai Gelžinių era, kuriuos reikėtų išskirti. Dabar išvažiuoja lietuviai į TCR. Žiedininkų pasirodymas ir jų iškovotos pozicijos nebuvo tokios reikšmingos. Gal Joną Gelžinį reikėtų išskirti, kai jis tapo vicečempionu "Porsche Carera Cup".
– LASF turėtų padėti iškomunikuoti svarbias pergales, jeigu sportininkai to nepadaro patys?
– Vienareikšmiškai federacija turi padėti iškomunikuoti. Jeigu nepavyksta tam tikri dalykai, LASF ir turi padėti sportininkams išaiškinti. Yra daug dokumentų, į kuriuos reikia sportininkams ar organizatoriams gilintis, kuriuos turi prižiūrėti LASF, bet yra procesų, kuriuos galime supaprastinti ir jėgas perskirstyti komunikacijai. Gal net viena iš LASF misijų turėtų būti sportininkų edukavimas, kaip dera rūpintis savo komunikacija.
Gal net viena iš LASF misijų turėtų būti sportininkų edukavimas, kaip dera rūpintis savo komunikacija.
– Kokios yra Lietuvos automobilių sporto stiprybės? Silpnybės?
– Pradėkime nuo stiprybių. Esame labai stiprūs. Yra daugybė sportuojančių žmonių – užsiimančių slalomu, dalyvaujančių žiedinėse lenktynėse, ralyje, šonalsydyje, visureigių sporte. Kiekvienas atranda savo nišą. Ko aš pasigedau iš federacijos – kur mes einame, kaip mes pozicionuojame nederinamas su federacija varžybas – koks jų statusas, kokie reikalavimai taikomi, kokie reikalavimai taikomi mūsų organizatoriams, kurie rengia varžybas. Atsiranda susipriešinimas, nes LASF toleruoja paprastesnio meistriškumo automobilių sporto varžybas, kur organizuoja ne su LASF vėliava esantys organizatoriai, tačiau LASF priklausantys organizatoriai kelia klausimą dėl jiems priskiriamų atsakomybių, kai varžybose važiuoja vos ne tie patys sportininkai, kurie dalyvauja ir anksčiau minėtose varžybose. Ar turime turėti draudžiamų varžybų statusą, kur sportininkai, turintys LASF licenciją negali dalyvauti ir už dalyvavimą sulauktų sankcijų? Klausimas. Tuomet sutikti sportininkai klausia, ar dalyvavę kažkuriose varžybose nepraras licencijos. Reikia daugiau apibrėžtumo LASF veikloje.
– Kokią LASF misiją matote?
– Po rinkimų susipažinęs su LASF veikla supratau, kad dažnas esantis LASF organizacijoje, dirbantis atlygintinai ar neatlygintinai, galvoja, kad sportininkai negali išsiversti be federacijos, tačiau yra priešingai – federacijai reikia sportininkų. Būdami federacija turime persigrupuoti ir atsistoti į kitą poziciją ir neretu atveju padėkoti sportininkams, kad jie yra, kad jie mumis pasitiki.
– Kiek atvira organizacija turi būti LASF?
– Tikrai pasitaiko atvejų, kai sportininkų elgesį reikia svarstyti tam tikroms LASF veikiančioms institucijoms, tačiau už tai, kad sportininkas kelia problemas viešumoje, kad jam kyla abejonių LASF veikla, mes negalime bausti. Aš pasisakau už organizacijos atvirumą. Visą laiką maniau, kad dėl savo atvirumo nukentėsiu, bet rinkimai parodė, kad mano pasirinktas kelias teisingas. Aš kalbu su visais ir nieko nelaikau užantyje ir žodžių per daug nešvelninu. Bijau, kad kada nors nusvilsiu, bet toks jau aš esu.
Aš kalbu su visais ir nieko nelaikau užantyje ir žodžių per daug nešvelninu. Bijau, kad kada nors nusvilsiu, bet toks jau aš esu.
– Prieš pusantrų metų, kai vyko LASF prezidento rinkimai, kur varžėsi S.Girdauskas ir R.Austinskas, su kitais komitetų pirmininkais pasisakėte už pastarojo kandidatūrą ir darbų tęstinumą. Todėl ne vienas brėžia sąsajas su R.Austinsku.
– Girdžiu tas mintis. Buvo kalbama ne tik apie R.Austinską, bet ir Roką Lipeikį. Tai labiausiai susiję su mano teisiniu pagrindu parengtais klausimais LASF. Su R.Austinsku mes bendravome ir jis labai domėjosi šia S.Girdausko istorija nuo pat pradžių, bet tai laikau, kaip žmogaus didelę dalį gyvenimo atidavusio autosportui domėjimusi. Be to, su R.Austinsku turėjome daug karštų diskusijų dėl LASF kaip organizacijos veiklos, tiek ir su sportu susijusiais klausimais. Tikiu, kad jų gali būti ir ateityje.
– Apskritai, ar turite autoritetų Lietuvos automobilių sporte, kurių nuomonė ir argumentai galėtų pakeisti nuomonę?
– Tikrai yra žmonių, kuriais aš galiu pasitikėti ir kuriais galėjau pasitikėti ir, žinoma, kuriais galėsiu pasitikėti ateityje. Yra žmogus, su kuriuo man labai pakeliui, bet nenoriu jo kol kas įvardyti. Yra žmonių, kuriuos matau, kaip savo bendražygius, bet yra tam tikrų sąsajų, dėl ko jų negali būti taryboje. Tikrai vengsiu organizatoriaus atstovų taryboje. Atrodo, kad būtų logiška, jog jie dalyvautų, bet organizatorius turi konkrečių interesų, tai neturėtų kenkti priimant visiems teisingai lygius sprendimus. Žinoma, organizatoriai labiausiai saugotini automobilių sporte. Tad visus organizatorius labai gerbiu, nes ne vienas jų dirba iš idėjos, nesusikraudamas besaikių pelnų. Lygiai taip pat galvoju, kad bloga praktika, kai komitetų veikloje darbuojasi su vienu ar kitu automobilių sporto renginių organizatoriumi siejami asmenys.
– Mažesnius biudžetus turintys sportininkai (prisiminkime ralio sprinto ginčą su komitetu) dažniausiai lieka šešėlyje, kai kalba vadinamasis pirmasis ešalonas. Ne kartą teko girdėti, kad jų interesai paminami dėl grietinėlės. Kaip rasti pusiausvyrą?
– Labai paprasta – pirmiausia reikia išgirsti, ko nori kiekvienas sportininkas. Reikia stengtis bendrauti su kiekvienu iš jų ir girdėti jų norus. Tokia mūsų, kaip administracijos, vienijančios visus sportininkus, misija.
– Autosportas šį pusmetį išgyvena įvaizdžio krizę – istorija su neblaiviu prie vairo S.Girdausku. Sulaikytas dėl įtarimų finansinėmis machinacijomis Ernestas Staponkus, vienas tarybos narių. Kaip LASF susitvarkyti savo įvaizdį?
– Žmonių, kurie man kelia įtarimų dėl neskaidrios veiklos, savo komandoje nenorėsiu matyti. Tačiau neatmetu tikimybės, kad LASF atsiras įvairių istorijų, nes čia yra įvairių žmonių, užsiimančių įvairiomis veiklomis. Aš galiu atsakyti už tuos, kurie yra taryboje. Skaidrumas man svarbus dalykas.
Trys kandidatai
Neeiliniame suvažiavime atleistas iš pareigų nušalintasis prezidentas Saulius Girdauskas ir išrinktas naujasis – Egidijus Janavičius. Priminsime, kad "Kauno diena" kovo pradžioje pranešė, jog tuometis LASF prezidentas S.Girdauskas buvo sustabdytas neblaivus prie vairo. Alkotesteris tuomet rodė 1,07 promilės girtumą.
Nuo LASF bendruomenės šį faktą S.Girdauskas slėpė ir tik "Kauno dienai" pranešus apie jį, buvęs Susisiekimo viceministras pareiškė, kad pasielgė neapgalvotai, o tokį promilių skaičių lėmė per pietus pakelta taurė vyno. Neeilinio suvažiavimo metu susirinkusiems LASF nariams S.Girdauskas tvirtino, kad šiuo metu nėra nei nubaustas, nei išteisintas. "Visomis teisinėmis priemonėmis stengsiuosi apginti savo nekaltumą", – susirinkusiesiems kalbėjo S.Girdauskas.
Tačiau panašu, kad nušalintojo prezidento įtikinėjimai LASF bendruomenės nepaveikė ir 41 iš 52 suvažiavimo delegatų balsavo, kad S.Girdauskas būtų atstatydintas. Dešimt balsavo prieš ir vienas susilaikė.
Norinčiųjų užimti atsilaisvinusį postą buvo trys – laikinasis LASF prezidentas Kastytis Torrau, Techninių reikalavimų komiteto pirmininkas Egidijus Janavičius ir buvusi LASF generalinė sekretorė, teisėja Rasa Jakienė. Nuo pat pradžių, kai buvo paskelbta apie neblaivų S.Girdauską, daug sporto bendruomenės narių išreiškė norą ir palaikymą E.Janavičiui ir siūlė jam kandidatuoti į šį postą.
"Pamatęs tokį bendruomenės palaikymą negalėjau nesutikti. Dabar belieka pateisinti jų lūkesčius", – sako E.Janavičius. Už jo kandidatūrą balsavo 36 iš 52 suvažiavimo delegatų. R.Jakienę ir K.Torrau palaikė po aštuonis narius.
Naujausi komentarai