Neringa Čereškevičienė: ,,Vairavimas man nėra įtampa”

Linksmoji vaikų ir jų tėvelių draugė Neringa Čereškevičienė daugeliui mažųjų televizijos žiūrovų geriau pažįstama kaip Neringa iš laidos ,,Tele bim bam”. Linksmoji Neringa vairuoja jau seniai. Ji atsargi ir patyrusi vairuotoja, turinti net dešimties metų vairavimo patirtį.

- Kokiomis aplinkybėmis atsisėdote prie automobilio vairo?

- Taip padiktavo pats gyvenimas. Atsirado pirmas vaikiukas, todėl mašinos jau labai reikėjo. Pirmasis mūsų automobilis buvo žiguliukas. Jauna šeima negalėjo gyventi be automobilio. Antra mašina buvo ,,Mazda 626”. Tais laikais, kai pasirodė importinės mašinos, tai buvo labai gera japoniška mašina. Aišku, ji buvo gal dešimties metų, bet mums tai mažai rūpėjo - mes visi ja labai džiaugėmės. Paskui turėjome didelį šunį rotveilerį, todėl reikėjo didelės mašinos su didele bagažine. Tik ką buvo atsiradusi ,,Reno Cango”. Ji buvo geltonos spalvos. Kiek vėliau mums tą mašiną padovanojo. Tada ant jos atsirado ir ,,Tele bim bam” ženklai. Mašinikė atitiko ,,Tele bim bam” įvaizdį ir buvo labai smagi. Grynai darbinė - be jokių komfortų, bet tuo metu buvo labai smagu. Tada, kai jau galėjome leisti sau šiek tiek komforto, vairavau ,,Honda CRV”. Neseniai nusipirkau naują mašiną - ,,Honda CRV”. Tokią pat, kaip ir prieš tai, tik kad naują. Juodą su šviesiu odiniu salonu.

- Kokius automobilius vertini?

- Vairuoti mėgstu. Vairuoju labai gerai. Man patinka geros mašinos. Man nereikia ,,Mersedeso” ar BMW. Man pakanka mašinos, atitinkančios mano poreikius. Aš mėgstu būti aukštai, todėl niekada nenorėčiau vairuoti sportinio modelio automobilio.

- Ar patinka greitis?

-Ne, nelakstau greitai. Esu tikrai tvarkinga vairuotoja. Vairuoju automobilius, nepasižyminčius dideliais greičiais. Tokio parametro kaip greitis mano mašinų charakteristikoje nėra.

-Dažnai keliaujate mašina?

-Automobiliu nesileidžiame į keliones. Mes važiuojame autobusu arba skrendame. Mašina važiuoti nemėgstame: vyras sunkiai orientuojasi žemėlapiuose. Šiais metais buvo įspūdinga Naujųjų metų sutikimo kelionė. Sėdome į mašiną ir nulėkėme prie jūros, į Palangą, pavakarieniavome, nuėjome ant tilto, ten pakraupome nuo petardų gausos, sutikome Naujuosius metus ir tą pačią naktį grįžome.

- Dažnai kelyje būnate viena?

- Viena? Kur aš viena. Mes juk šeima. Su vyru seniai jau supratome, kad nuo vaikų niekur nepabėgsime. Smagu, kad ir mūsų atžalos šeimos sąvoką taip, kaip ir mes, suvokia. Gal todėl ir mūsų automobiliai šeimyniniai.

- Gal yra kada kelyje sugedęs automobilis?

- Sugedęs nebuvo, bet benzinas pasibaigęs buvo. Čia pat, Vilniuje, man toks “džiaugsmas” nutiko. Kadangi turiu daug draugų, problemų nebuvo ir mane greitai išgelbėjo. Paskambinau savo operatoriui Gintautui, ir jis man pagelbėjo. Atvežė benzino, bet baimės buvo kaip reikiant. Todėl dabar visada patikrinu, kiek kuro liko. Ypatingų avarinių situacijų nebūna, nes abu su vyru važinėjame naujomis mašinomis. Avarinę situaciją esu turėjusi tik vieną kartą, kai dar važinėjau ,,Mazda”. Slidžiame kelyje stabdžiau, apsisukau šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu ir išlėkiau į priešingą eismo pusę - tiesiai į pusnį. Vis dėlto Dievo ranka mane globoja. Atsidūriau lygiai tarp dviejų medžių su mašina. Nieko neatsitiko. Tik sustojau, atsimenu dar, kaip rankos drebėjo. Tada sustojo du vyriškiai ir ištraukė mane iš tos pusnies.

- Prie vairo mieliau sėdite viena?

- Man labai patinka grįžti iš darbo vienai. Mašinoje naudojuosi prabangiomis vienatvės minutėmis. Man jos labai patinka. Lietui lyjant, vakare, kai nėra mašinų. Vairavimas man nėra įtampa. Mašina jau nėra vien komfortas. Tai daugiau gyvenimo būtinybė. Nes be mašinos nespėčiau niekur. Paskutines dvi savaites, kai laukiau automobilio, buvo šeimoje visiškas chaosas. Vieno pasidalinti neišėjo: ir man reikia, ir vyrui reikia, baigdavosi taip, kad kviesdavome taksi. Buvo išėjęs visas gyvenimas iš rikiuotės, kai nebuvo automobilio šalia. Ir kūrybinio, ir organizacinio gyvenimo darbų viešuoju transportu nepatrauksi.

- Ar esate išbandžiusi keliones autostopu?

- Gal kažkada studentavimo metais. Nors tos rūšies kelionių niekada nemėgdavau. Bijodavau. Jei važiuodavau, tai tikrai ne viena, o keliese. Net ir dabar, kai matau stabdančias merginas, pagalvoju: na, rupūže, drąsios.

- Dėkui už pašnekesį.