Žmogus ir automobilis

P. Korsakas nekeliaklupsčiauja prieš automobilius

P.Korsakas pasiilgsta agresyvaus vairavimo. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

Daugelis televizijos žiūrovų, o ne taip jau seniai ir radijo klausytojai Paulių Korsaką pažįsta kaip populiariųjų laidų “Vienam gale kablys”, “Keliam bures” ir dar kelių kitų autorių. “Nesu iš tų, kurie ieškotų žodžio kišenėje. Pauliaus įsitikinimu, bendravimas - vienintelis tiesus kelias į susikalbėjimą. Tačiau ne visur ir ne visada jis įmanomas. Galbūt tokiomis akimirkomis Paulius prisimena savo automobilį, sėda prie jo vairo ir, kaip sako jis pats, “raižo” po uostamiestį, skendintį vakaro ūkanose.

- Pauliau, ar tu iš tų žmonių, kurie, kartą atsisėdę prie automobilio vairo, pamiršta, kad moka vaikščioti?

- Būtent taip ir yra. Neįsivaizduoju, kaip išsiversčiau be automobilio. Jeigu man reikia atiduoti jį techninei apžiūrai, tai prasideda depresija. Po paskutinio įvažiavimo į griovį teko remontuoti savo mašiną visą savaitę. Ėjau iš proto: skolinausi mašinas iš draugų, iš tėvų. Dabartinį automobilį turiu ne taip jau seniai – ketvirti metai. Aš – pradedantis vairuotojas. Kol gyvenau Vilniuje, automobilio lyg ir nereikėjo. Visada būdavo draugų, kurie pavėžėdavo. Jie “užšokdavo” manęs paimti, todėl mašina reikalinga nebuvo. Persikėlus į Klaipėdą, draugų ratas sumažėjo, todėl iš karto teko išsilaikyti teises.

- Kokiu automobiliu važinėji dabar?

- Šiuo metu turiu prabangųjį “Honda civik”. Manau, kad jis dar patemptų su manimi šiek tiek, bet man jau reikėtų pakeisti jį į kitą automobilį. Norėčiau hondos. Kai pirkau “civiką”, įsivaizdavau, kad važinėsiu juo ne ilgiau kaip metus, todėl pavadinau jį pradedančiojo mašina. Mažiukas, visur pralendantis. Pavasarį jis taip gražiai Nemuno šlaitais “laipiojo”. Aplink visa žolė pažliugusi, didžiuliai visureigiai įstrigę, žvejai keikiasi, o mano automobiliukas neklimpsta. Jų mašinos sveria po dvi tonas, o mano tik septynis šimtus kilogramų.

- Ar seniai vairuoji?

- Automobiliais važinėju pakankamai seniai. Vairuoti nebijau nuo penkiolikos metų, kai apverčiau visiškai naują tėvo septintojo modelio žiguliuką. Tėvas pažiūrėjo man į akis ir sako: “Šumacheris būsi?” - atsakiau jam, kad taip. Nuo to laiko vairuoti nebebijau.

- Koks tavo, kaip vairuotojo, santykis su greičiu?

- Nesu ypač didelio greičio šalininkas. Jei viršiju greitį, tai ne daugiau nei dešimčia kilometrų. Jei mieste leidžiama penkiasdešimt, tai važiuoju penkiasdešimt devynis, jei šimtas trisdešimt, tai važiuoju šimtą keturiasdešimt. Man nepatinka lėkti ir skubėti nežinia kur. Bet nepatinka ir lėtai tampytis. Mėgstu agresyvų vairavimo stilių. Greitai keičiu pavarą, greitai spaudžiu “gazą”, atleidžiu sankabą. Tuo labiau kad dabartinis automobilis man tai leidžia - jis greitai įsibėgėja. Būdamas prie upės ar ežero ir žiūrėdamas į plūdę, patiriu ramumą ir meditaciją gaunu pakankamai, todėl grįžęs noriu šiek tiek agresijos.

- Gal yra tokia mašina, kurios visada norėjai?

- Visą gyvenimą norėjau, noriu ir norėsiu “Subaru”, bet kol kas jis man “neįkandamas”. Tai kažkas neįtikėtina. Su ta mašina esu važinėjęs ketverius metus. Tuo metu laidos rėmėjai kiekvienam filmavimui duodavo vis kitokį automobilį. Mačiau, kaip tie automobiliai keturiais ratais į pasaulį kabinasi, koks tai komfortas. “Subaru” - mano svajonių automobilis.

- Ar sustoji, kai stabdo pakelėse?

- Labai dažnai. Iš Palangos į Klaipėdą gana dažnai tenka važiuoti. Visada sustoju. Tik kai dideliu atstumu važiuoju, stengiuosi neimti pakeleivių. Su visai nepažįstamu žmogumi vairuodamas automobilį galiu bendrauti daugiausiai pusvalandį. Važiuojant iš Palangos į Vilnių arba iš Klaipėdos į Vilnių, pasidaro šioks toks “gruzas” - žmogus tyli arba priešingai - kalba neužsičiaupdamas. Nei aš jo pažįstu, nei jis manęs, negaliu pasakyti, kad patylėtų, todėl atsiranda problemų.

- Ar greitai žmonės atpažįsta, kad jiems sustojo populiariosios laidos “Vienam gale kablys” vedėjas? Tikriausiai visą kelionės laiką šnekučiuojatės apie žuvis?

- Visaip būna. Dažniausiai pasako: “Labą dieną. Kaip žuvys kimba” . Bet prie to jau pripratau ir nekreipiu dėmesio. Didžioji dalis pašnekesių būna apie muziką, nes aš klausausi netradicinės muzikos. Pats pradedu žmogaus klausinėti, ką jis klauso. Tada mes vartome mano “kompaktus”, jų klausome. Stengiuosi išsiaiškinti pakeleivio nuomonę.

- Kokios papildomos veiklos atrandi sėdėdamas prie automobilio vairo?

- Klausausi muzikos, rūkau.Vieną kartą taip vos pats savęs nepadegiau. Buvau tik iš Kubos grįžęs. Vilkėjau prabangiais iš ten parsivežtais marškiniais. Atėjau į barą. Visa kompanija pagyrė mano apdarą. Po susitikimo su draugais atsisėdau į mašiną, išmečiau cigaretės nuorūką ir, aišku, dalis jos sugebėjo užkristi už mano prabangiųjų marškinėlių. Baisiausiai keikiausi. Taip ir būna su tomis cigaretėmis, bet, matyt, ne vienas rūkantysis yra patyręs ką nors panašaus.

- Gal yra kelyje nutikę kas nors neįprasto?

- Tikriausiai pats įspūdingiausias nutikimas buvo tada, kai po radijo stoties “Vox Maris” pristatymo pramerkiau akis ir pastebėjau automobilio spidometrą, kuris tuo metu rodė šimtą dešimt. Lėkiau pieva. Galvoje tebuvo viena mintis - reikia laikyti vairą. Bet tada jaučiau, kaip mirtis iš paskos galingais žingsniais risnoja. Akys buvo kvadratinės. Čia iš tokių baisesnių nutikimų.

- Kas labiausiai erzina kalbant apie automobilius?

- Nekenčiu visų tų prabangumų. Nepatinka dideli limuzinai. Esu įsitikinęs, kad automobilis turi būti susisiekimo priemonė, o ne savojo “aš” demonstravimas. Jei nori parodyti save kaip asmenybę, padaryk tą savo darbais.

- Galėtumei savo automobilio vairą patikėti draugams?

- Visada. Jokių problemų. Aš žinau, kad mano automobilis - platus kaip velnias. Su juo negalima padaryti nieko bloga.

- Koks tavo požiūris į vairuojančias moteris?

- Nieko neturiu prieš vairuojančias moteris, bet prieš kvailai vairuojančias – taip, turiu. Jeigu sugeba sankryžoje vilktis trisdešimties kilometrų per valandą greičiu, kai tuo metu mirksi geltonas šviesoforas ir aš važiuoju iš paskos norėdamas prašokti šviesoforą, tai nenorėdamas per kairį petį nusikeikiu: “ai, ir vėl boba prie vairo”.

Nervina mane ir “dieduškos” prie vairo. Man nesvarbu, koks automobilis, neskirstau automobilių į klases. Kai pamatau “bičiuką” dėvintį beretę su tokiu “pypsiku”, savisaugos instinktas natūraliai įsijungia, todėl net nepajuntu, kai pradedu jį lenkti, aišku, ne arčiau kaip per du metrus iš paskos važiuodamas. Iš tokių “dieduškų” visko sulaukti gali, todėl atsargumas nekenkia.

- Kiek kilometrų nuvažiuoji savo automobiliu per metus?

- Per metus išeina panašiai apie keturiasdešimt tūkstančių. Pakankamai daug.

- Ar būna, kad prie automobilio vairo sėdi neblaivus?

- Po to skrydžio nuo kelio, važiavimo ir jausmo, kad mirtis iš paskos joja, po to karto - ne. Po šio pavasario daugiau nė karto neblaivus prie vairo nesėdau, tikiuosi ir ateityje to išvengti. Geriau jau mašiną palikti prie studijos ir, jei iš tiesų labai reikia, nepagailėti dvidešimt penkių litų taksi į Palangą. Taip geriau, nes gali prisivirti košės, kurios neišsrėbsi visą likusį gyvenimą. Aš protingas.

- Galėtumei save vadinti tvarkingu vairuotoju?

- Kai kas nors įlipa į mano automobilį, sako - “bardakas”. Aš sakau - aišku, toks jau mano automobilis, kaip ir mano bičiulių. Vieną kartą su Marijonu sustojome prie šiukšlių konteinerių ir nusprendėme atsikratyti šiukšlių, bet, kaip paaiškėjo, viskas buvo reikalinga. Išmetėme po vieną saldainio popieriuką ir po tuščią pakelį cigarečių. Mano automobilyje pilna visokių “kompaktų”, žurnalų, bagažinėje - žūklės įrankių. Čia - ne vagims, jei ką. Visokių daiktų, dėžučių, senovinių vaistinėlių, kurių galiojimo laikas jau seniai pasibaigęs, bet kažkodėl jos vis dar neišmetamos, o dar nuperkama nauja ir padedama prie senųjų.

- Ar tu techniškas žmogus?

- Ne. Aš net nežinau, kur mano automobilio raktai. Vieną kartą per visą tą laiką, kai vairuoju, buvo prakiurusi padanga, tai aš išardžiau pusę mašinos domkrato ieškodamas, o jis, pasirodo, visą tą laiką man po nosimi gulėjo. Po to dar dvi valandas atsukinėjau varžtus ir tik tada padangą pasikeičiau.

- Kaip supratau - Paulius savo automobilį daug mieliau patiki profesionaliems meistrams, nei pats jį taiso?

- Taip, tegul kiekvienas dirba savo darbą. Aš žvejoju, dirbu radijuje, o servisas tegul aptarnauja automobilius. Atsidaręs mašinos kapotą, matau “tamsų mišką”. Žinau, kur tepalus pasitikrinti ir kur skysčio langams plauti įpilti, bet ir jo pas mane ne per daugiausiai. O ir benzinas visą laiką ant ribos. Bet nuo automobilio stūmimo išsisukti sugebu.

- Kaip sutari su kelių policininkais?

- Policininkai mane visada paleidžia. Ačiū jiems. Mes ju jais visada pakalbame apie žuvis, žvejybą, geras meškeriojimo vietas. Nesu kelių chuliganas. Jie geranoriški, aš taip įsivaizduoju, kad aštuoniasdešimt procentų Klaipėdos policininkų - žvejai.