"Apie ką kalbėsimės, žurnaliste? Apie mašinas? Gerai, kad ne apie krepšinį, nes apie tai nieko neišmanau. O automobiliai – mano arkliukas", – su jam būdingu humoru sveikinasi V.Čeponis.

Nors vairuotojo pažymėjimą turi beveik du dešimtmečius, Vaidas savęs nevadina patyrusiu kelių eismo dalyviu. Amžinai perspektyvus – toks apibūdinimas vyrui arčiau širdies.

Žinomas televizijos komentatorius pokalbyje su mūsų dienraščiu atvirai ir šmaikščiai papasakojo savo linksmas ir liūdnas patirtis prie vairo.

– Ką jums reiškia automobilis: susisiekimo priemonė, prestižo dalykas ar kažkas kita?

– Ne tik susisiekimo. Neslėpsiu – mašinoje neretai ir nusnaudžiu ar net pamiegu. Ypač dažnai tai darydavau prieš keletą metų, kai vienoje televizijų per dieną komentuodavau po dvejas krepšinio rungtynes, o tarp jų būdavo kelių valandų pertrauka. Be to, automobilyje, kai važiuoju komentuoti rungtynių į kitą miestą, nevengiu ir pavalgyti. Žmona kartais įdeda ir savo keptų kotletų, kad nevalgyčiau šlamšto iš degalinių.

Automobilis, be abejonės, yra ir prestižo reikalas. Juk jeigu važinėčiau nenauja mašina, mano vertė krepšinio aistruolių akyse būtų artima nuliui. Kaip aš galėčiau žmonėms į akis pažiūrėti?! Dėl šios priežasties dabar intensyviai storinu piniginę – išsijuosęs renku butelius miškuose ir parkuose, nuolat vaikštau į taromatą ir ruošiuosi pirkti kokią "Bugatti" arba "Aston Martin". O gal ir "Lamborghini", jei konkurencija renkant tuščią tarą nepadidės.

– Kokia jūsų vairavimo patirtis? Gal vairuojate ne tik automobilį, bet ir motociklą?

– Esu labai gabus ir universalus žmogus, todėl moku važiuoti ne tik mašina, bet ir dviračiu. Motociklo kol kas neįvaldžiau. Kita vertus, esu dar jaunas ir perspektyvus, todėl išmoksiu. Dabar tiesiog neturiu laiko. Kada turėsiu? Kaip ten sakoma: kai išeisiu į pensiją arba kitame gyvenime. Beje, žurnaliste, lietuviškai reikia sakyti "klynabirbis", o ne "motociklas".

Vaidas Čeponis (dešinėje) prie pulto erelis, bet kelyje kažkodėl suskleidžia sparnus. Evaldo Šemioto nuotr.

– Ar iš karto išlaikėte egzaminus B kategorijos pažymėjimui gauti?

– Kiek pamenu, per egzaminus slėgė, sporto terminais kalbant, startinis jaudulys, todėl išlaikiau neiškart. Juk buvau dar visiškas jauniklis – tada man sukako vos 30 metų. Teorijos egzaminą išlaikiau trečiuoju mėginimu, o praktikos – antruoju. Fūros, autobuso ar traktoriaus vairavimo pažymėjimą siekčiau gauti nebent tokiu atveju, jei už nesąmonių kalbėjimą būčiau atleistas iš krepšinio komentatoriaus darbo.

– Kiek per mėnesį susukate kilometrų? Kokia buvo tolimiausia jūsų kelionė?

– Per mėnesį išeina maždaug 2 tūkst. km. Vasarą, kai nekomentuoju rungtynių, nuvažiuoju gerokai mažiau. Gal 500. Automobiliu, būdamas prie vairo, toliausiai buvau nuvykęs į Estijai priklausančią Saremo salą. Ketinau važiuoti toliau, bet prasidėjo jūra. Be to, baigėsi degalai.

Man svarbiau išvaizda, nes apie automobilio vidų išmanau ne ką daugiau nei apie baletą ar žemės ūkį.

– Koks automobilio parametras jums svarbiausias vairuojant (komfortas, variklio galingumas, manevringumas, degalų sąnaudos)?

– Visi šie išvardyti dalykai yra labai svarbūs, negaliu išskirti nė vieno. Man dar velniškai aktualu, kad mašina būtų erdvi, kad joje būtų daug vietos. Ne tik dėl to, kad esu riebus komentatorius, bet ir todėl, kad… Ai, gal nesakysiu, nes paskui žmonės sakys, kad esu ištvirkęs.

– Renkantis automobilį esate reiklesnis mašinos išvaizdai ar techninėms charakteristikoms?

– Man svarbiau išvaizda, nes apie automobilio vidų išmanau ne ką daugiau nei apie baletą ar žemės ūkį. Atsidaręs kapotą, gal ir rasčiau, kur yra variklis. Aišku, ne pirmuoju bandymu. Kita vertus, nemažai ir žinau – parodyčiau, kur yra mašinos vairas, ratai, valytuvai, sėdynės, numeris, stiklai, žibintai, radijas.

Vežant aktorę I.Stasiulytę Vaidui buvo sunku sukaupti dėmesį į kelią, bet jis liko profesionalas. Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokius automobilius esate turėjęs? Kuris labiausiai patiko ar nepatiko?

– Pirmoji mano mašina buvo maždaug dešimties metų senumo "Renault Clio". Tuomet uždirbdavau gerokai mažiau, todėl buvau daug lieknesnis. Taigi pavykdavo šiaip ne taip tilpti į šią skardinę. Ypač trūko vietos kojoms. Aš tą automobilį sugadinau, kai beveik 30 km atstumą įveikiau su įjungtu rankiniu stabdžiu. Tada pradėjo bėgti tepalas iš variklio. Mašiną remontavo keletą kartų, bet ji vis tiek iškeliavo anapilin. Tai buvo pats prasčiausias mano pirkinys.

Paskui priaugau svorio, todėl nusipirkau didesnę transporto priemonę – "Mitsubishi Galant", kuriai tada buvo penkeri metai. Jos variklis buvo gerokai galingesnis nei "Renault Clio". Smagiai važiuodavo.

Aš tą automobilį sugadinau, kai beveik 30 km atstumą įveikiau su įjungtu rankiniu stabdžiu. Tada pradėjo bėgti tepalas iš variklio.

Trečioji mano gelda buvo vienatūris – "Ford S-MAX". Šis automobilis nėra manevringas, bet talpus. Jame galėjo važiuoti septyni žmonės. Vienatūrį pirkau tam, kad kartu galėtų važiuoti ne tik žmona ir trys vaikai, bet ir tėvai. Žinoma, ši mašina praversdavo ir tada, kai į varžybas vykdavau vienas, o kelyje tranzuodavo žavios ir nelabai krepšinio sirgalės.

Vėliau, kai vėl numečiau svorio, persėdau į kur kas mažesnį automobilį – "Hyundai i30". Po to sukiojau "Toyota Auris Hybrid" vairą. Na, o dabar vairuoju naują "Kia Sportage", kurį išsinuomojau iš "Kia Vilnius" salono. Tai pats geriausias automobilis iš visų mano turėtų. Variklis dyzelinis, bet veikia labai tyliai. Tai ekonomiška, manevringa, erdvi, puikaus dizaino mašina. Toks jausmas, kad ji ne važiuoja, o tiesiog elegantiškai plaukia. Ir svarbiausia, kad rankinis stabdys išsijungia automatiškai.

Jeigu kelionėje prakiurtų padanga, toliau važiuočiau trimis ratais. Nebent šalia būtų kokia moteris, kuri padėtų pakeisti ratą.

– Neabejoju, kad esate patyręs ir nuožmesnių nuotykių kelyje. Turbūt neišvengėte avarijų?

– Esu padaręs vieną rimtesnę avariją. Tai nutiko maždaug prieš dešimt metų. Labai skubėjau į oro uostą pakalbinti kažkokio grįžtančio krepšininko ir per vėlai pamačiau, kad priešais mane staigiai stabtelėjo kitas automobilis, kuris nutarė sukti į kairę. Spėjau kiek pristabdyti, bet rėžiausi į tą mašiną. Abu automobiliai buvo gerokai apgadinti. Laimei, žmonės nenukentėjo, tik pats truputį susižeidžiau pėdą. Na, o nedidelių nubrozdinimų ar nubraukimų nestigo. Mano "Mitsubishi Galant" buvo labai ilgas, todėl natūralu, kad ne visada sekėsi parkuotis. Kartą mano mašina buvo rimtai sugedusi magistralėje Panevėžys–Vilnius. Teko kviestis pagalbos automobilį, kuris nugabeno į autoservisą. Gerai, kad pats nebandžiau sutaisyti, nes "galantas" būtų tapęs nebepataisomas.

– Vadinasi, remontuoti mašinos nemokate. Bet gal sugebėtumėte atlikti bent smulkesnius darbus: pasikeisti žvakes, nuleistą padangą ir t.t.?

– Šiaip jau moku išties daug ką – įpilti degalų, langų skysčio, nugrandyti ledą nuo stiklų, nuvalyti sniegą. Sugebu uždegti žvakes ant gimtadienio torto, bet jas pakeisti mašinoje – nelabai. Na, o jeigu kelionėje prakiurtų padanga, toliau važiuočiau trimis ratais. Nebent šalia būtų kokia moteris, kuri padėtų pakeisti ratą. Jei automobilis visai nebevažiuotų, o telefonas būtų išsikrovęs, eičiau pėsčias. Juk ir mūsų legendinis istorikas, švietėjas Simonas Daukantas kažkada pėsčiomis iš Skuodo į Vilnių yra nukulniavęs.

– Jei būtumėte pleibojus prie vairo, kokį automobilį vairuotumėte?

– Tai aš ir esu lovelasas, bet niekam nepasakokit – nenoriu, kad žmonės sužinotų. Juk pripažinkime: esu gražiausias krepšinio komentatorius Lietuvoje. Vairuočiau "Kia Sportage", nes geresniu automobiliu iki šiol nesu važiavęs.

V.Čeponio humoro jausmą vertina ir kolegos, ir krepšininkai. Evaldo Šemioto nuotr.

– Šiemet jums teko padirbėti pavežėju. Kuris darbas malonesnis: komentatoriaus / žurnalisto ar taksisto?

– Pavežėju dirbau tris mėnesius. Labai patiko. Tai buvo visiškai nauja patirtis. Jokio panašaus darbo anksčiau nebuvau išbandęs. Sutikau ir bendravau su daug įdomių, įvairių profesijų žmonių. Tarkim, teko vežti aktorę Inetą Stasiulytę, astrologę Palmirą Kelertienę. Kartą vežiau dvi romes. Jos buvo labai mandagios, susimokėjo. Mitas, kad visi romai yra vagys. Sykį buvau pasiklydęs miške prie Trakų, blaškiausi gal 15 minučių, kol radau kelią. Dirbdamas pavežėju, galėjau pakeisti aplinką, pailsinti galvą po ilgo sėdėjimo prie kompiuterio. Vėliau, kai gražesnes merginas ir moteris pradėjau vežioti į mišką, buvau atleistas. Žurnalisto ir pavežėjo darbas panašus tuo, kad reikia bendrauti su žmonėmis. Todėl, kai baigsiu komentatoriaus karjerą, gal vėl tapsiu pavežėju.

Žurnalisto ir pavežėjo darbas panašus tuo, kad reikia bendrauti su žmonėmis. Todėl, kai baigsiu komentatoriaus karjerą, gal vėl tapsiu pavežėju.

– Kur uždarbis didesnis? Ar daug "arbatos" už vardą primokėdavo klientai?

– Kaip komentatorius, uždirbu daugiau, bet nesiskundžiau ir atlygiu už pavežėjo darbą. Taip, dalis klientų, kurie mane pažindavo, duodavo "arbatos". Kurie neturėdavo, liepdavau palikti bent "kavos".

– Kokie jūsų santykiai su kelių policija? Gal esate piktybinis pažeidėjas, greičio mėgėjas?

– Deja, bet nuo policijos nesu bėgęs, bet gal dar teks, nes labai mėgstu nuotykius (šypsosi). Esu keletą kartų baustas už greičio viršijimą, bet tikrai nesu piktybinis pažeidėjas. Nei kelių erelis, nei gaidelis, tik Vaidelis. Dirbdamas pavežėju Kelių eismo taisyklių nepažeidžiau nė karto. Ir šiaip visada rodau posūkius, kai lenkiu kitus automobilius ar persirikiuoju į kitą eismo juostą. Labai nervina tie vairuotojai, kurie to nedaro.

– Kotletų gurmaną Čeponį sunku įsivaizduoti prie vegetarinio maisto lėkštės. O ar persėstumėte prie elektromobilio vairo?

– Aš – mielai, bet nežinau, ar elektromobilis turėtų tiek galios, kad mane pavežtų. Juk sveriu apie 120 kg. Žinoma, ir baterijas įkrauti pamirščiau, todėl tokį žirgą tektų nuolat stumti.

– Artėja gražiausios metų šventės. Ko palinkėtumėte vairuotojams?

– Trumpai ir aiškiai: nepaslysti nei ant ledo, nei ant kamščio.