Žmogus ir automobilis

Raimundas Palaitis: “Dabar važinėju vienas”

Palangiškis politikas, parlamentaras Raimundas Palaitis, vairuodamas automobilį, laikosi vidinių taisyklių, o tai, kad važiuoja keliais kilometrais greičiau nei leistina, anot jo, nėra didelė nuodėmė. “Svarbiausia jausti vidinius stabdžius ir mokėti laiku sustoti”, - įsitikinęs R.Palaitis.

- Kada pirmą kartą atsisėdote prie automobilio vairo?

- Važiuoti mašina mane pradėjo mokyti tėvas. Tada mokiausi važiuoti “žiguliuku”. Jei aš gerai prisimenu, tai buvo 1978-ieji. Aš buvau jau studentas, nes moksleiviu būnant niekas į rankas man mašinos vairo nedavė. Vairuoti išmokau nesunkiai, bet zaporožietį mudu su žmona pirkome iš šeimos santaupų. Už pusantro tūkstančio rublių kokiais 1981 m.

Zaporožietis buvo tokia mašina, prie kurios daugiau laiko praleisdavau ją remontuodamas nei važinėdamas. Blogą savybę turėjo ta mašina.

- Kada įsigijote teises?

-Jau buvau dvidešimt kelerių metų. Tikrai ne aštuoniolikos.

- Kiek automobilių esate pakeitęs nuo tada, kai vairuojate?

-O, dabar suskaičiuok visus. Zaporožietis, po to labai trumpą laiką vairavau volgą, vėliau “žiguliuką” septintuką, po jo ėjo “Ford Siera”, “Opel Kadet”, “Opel Senator”. Trumpą laiką buvo golfas. Po mažo opelio pamėgau didelius, nes jie santykinai nebrangūs, lengvai remontuojami ir pakankamai komfortiški. Šiuo metu vairuoju “Omega Opel”. Man neturi reikšmės automobilio spalva, į mašiną žiūriu pragmatiškai ir net ją pirkdamas laikausi tokio kriterijaus - mašina turi būti tokia, kad nenorėtų jos vogti.

-Ar esate patenkintas dabartine mašina?

-“Opel Omega” variklis geras, pakaba gera, komforto užtenka, netgi kondicionieriaus nereikia, bet važiuojant autostrada Vilnius - Klaipėda toje mašinoje trūksta greičio fiksatoriaus, dar vadinamo “autopilotu”, kad nereikėtų visą laiką kojos ant akceleratoriaus laikyti. Paspaudi mygtuką, ir greitis palaikomas automatiškai. Bet tada koja nepavargsta.To man labiausiai ir trūksta. Kai kitą mašiną turėsiu, tai privalomas dalykas joje bus automatinis greičio fiksatorius.

-Ar yra toks automobilis, kurio visada norėjote?

- Ne, tokio automobilio, kurio būčiau norėjęs visada, nebuvo. Kaip kad muziką mėgstu visokią, taip ir mašinas įvairias. Mašina man – visų pirma susisiekimo priemonė. Svarbiausia, kad ji atitiktų mano standartus ir nebūtų patraukli vagims. Nenoriu jos gailėti, kai kas nors šoną nubrauks. Papildomas stresas nereikalingas. Norėtųsi, kad ir komforto automobilyje būtų pakankamai.

- Ar esate nukentėjęs nuo ilgapirščių?

- Esu. Tuo metu gyvenau Palangoje. Kieme stovėjo “senatorius”, buvo žiema. Išėjau vieną rytą pasivaikščioti, lyg ir mačiau, kad kieme kažko trūksta, bet taip ir pamačiau ko. Grįžęs po kokios valandos pamačiau, kad mašinos nebėra. Niekaip negalėjau tuo patikėti. Puoliau skambinti į policiją. Ji ir rado automobilį už penkių kilometrų miške. Išardytas detalėmis buvo. Tai ir buvo mano mašina. Kainavo nemažus pinigus, bet pavyko ją sukomplektuoti. Po to laiko pasitaikydavo smulkių vagysčių: tai langą išdaužia, tai magnetofoną ar kompaktinį grotuvą išima, bet ne daugiau.

- Ar jus lydi sėkmė kelyje?

- Buvo kelyje visokių atvejų, bet jie baigėsi sėkmingai. Vienas jų buvo su žiguliuku slidžiame kelyje. Važiavau į kalną, o kelias slidus ir snieguotas buvo. Paspaudžiau akceleratorių. Mašiną sumėtė, ant plento apsisukęs tris ar keturis kartus trenkiausi į pusnį. Aplink jokių mašinų nebuvo, todėl viskas baigėsi sėkmingai. Bagažinėje turėjau kastuvą, išsikasiau iš pusnies ir išvažiavau sėkmingai. O kitas atvejis buvo kiek rimtesnis. Čia ne taip jau ir seniai - prieš kokius ketverius metus. Su “senatoriumi” tada dar važiavau. Autostrada vienas paskui kitą bėgo du briedžiai. Patelė su jaunikliu. Aš juos pamačiau iš gana toli. Jie buvo labai dideli ir užtvėrė mums kelią. Aš nesupratau, stabdyti ar nestabdyti. Nebuvo ryžtingo stabdymo, todėl nukirtau briedę, bet negreit važiuodamas. Ji krito ant mašinos kapoto, išdaužė priekinį langą, sulindo į vidų, bet po to atsistojo ir nubėgo. Mes su žmona ir vaikais buvome nei gyvi, nei mirę, o mašina buvo be priekinio lango stiklo. Visi sveiki, tik mano rankos kruvinos nuo to išdaužto stiklo liko. Dar ir šiandien prisimenu, tai buvo keturiasdešimt antras kilometras nuo Klaipėdos, o jokių ženklų, įspėjančių apie briedžius, nebuvo. Mums visiems tada labai pasisekė. Juk pasekmės galėjo būti labai rimtos.

- Ar jums patinka greitis?

- Prisipažinsiu, kad važinėju kiek greičiau nei leidžiama. Bet laikausi daugiau vidinių taisyklių. Važinėti saugiai. Šiais laikais vasarą važiuoti autostrada šimtu penkiasdešimt visai normalu. Esant dabartinei technikai ir gerai suremontuotiems keliams tai nėra pavojinga. Kai yra slidūs keliai, nepalankios gamtinės sąlygos, aš žiūriu, kad saugiai nuvažiuočiau. Bet azartiškas greičio mėgėjas nesu. Azartišką greitį gali mėginti tik ten, kur nekeli pavojaus niekam. Sakysim, jūroje vandens motociklu. Tai tu ten esi vienas, aplink tave nieko nėra ir tą greitį gali išvystyti tokį, kokį nori. Bet autostradoje - ne. Su viena mašina esu išspaudęs šimtą aštuoniasdešimt. Pavyko, bet labai trumpam momentui. Paskui grįžau prie įprasto greičio.

- Kaip ginatės nuo miego, kuris užklumpa vairuojant?

- Būna, kad miegas ima. Sunku tą pakelti. Ką darysi. Pasigarsini muziką, gazuotą gėrimą geri, yra milijonas priemonių, bet kai niekas nebepadeda, sustoji ir bandai realizuoti įprastus patarimus.

- Ar daug asmeninių daiktų vežiojatės automobilyje?

- Mano mašina nėra idealiai švari, bet netvarkos joje aš taip pat nelabai mėgstu. Ir dukrai dažnai duodu pastabų, kad susitvarkytų mašiną. Daiktai mano automobilyje nesimėto, bet kad būčiau pedantas, ne, to irgi nėra.

- Kas svarbiausia vairuojant?

- Reikia mokėti žiūrėti į priekį ir mokėti įvertinti galimas pasekmes. Kad ir ta istorija su briedžiais. Man tada reikėjo priiminėti sprendimą: stabdyti iš karto ar nestabdyti. Priėmiau sprendimą stabdyti po truputį, ir jis buvo klaidingas. Reikėjo spausti stabdžius ir bandyti išsilaikyti plente. Bandyti numatyti pasekmes, mokėti prognozuoti. Yra buvę idiotiškų lenktynių, bet joms aš pasiduodu labai retai. Vieną kitą sykį jaunuoliai provokavo palenktyniauti. Taip porą sykių buvau pakibęs, žmona labai pyko. Todėl “nebekimbu” ant jokių provokacijų kelyje.

- Ar pavežate autostopininkus?

-Aš pats pakankamai ilgą laiką važinėjau autostopu. Trigubai tiek, kiek esu pats važinėjęs, imdavau autostopininkus, bet po to, kai tapau verslininku, dažnai tekdavo važinėti su didelėmis pinigų sumomis. Nuo tada nebeimu autostopininkų. Dabar taip pat labai retai juos pavežu. Tegul jie man atleidžia, bet aš nuo to atpratau. Dabar važinėju vienas.

- Mėgstate draugiją, o gal mieliau važinėjate vienas?

- Geriau, kai šalia yra koks nors artimas žmogus. Ir pašnekėti gali, ir muzikos kartu klausytis smagiau. Tačiau vienam važinėti tenka dažniau.

Rinkimų agitacija. Apmokėta iš kandidato į LR Seimo narius R.Palaičio specialiosios rinkimų sąskaitos.

Užs. nr. 51476