Žmogus ir automobilis

Ramūnas Vyšniauskas: “Aš - prietaringas vairuotojas”

Ramūnas Vyšniauskas vertina brangius ir prabanga tviskančius automobilius. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

Garsiausias Lietuvos sunkiaatletis klaipėdietis Ramūnas Vyšniauskas prisipažįsta, kad be automobilio gali išsiversti tik sportuodamas ir atostogaudamas.Visais kitais atvejais Ramūnas, kaip ir daugelis vairuotojų, be transporto priemonės išgyventų sunkiai. Klasikinėmis sportinių automobilių spalvomis besigėrintis klaipėdietis vairuoja pakankamai seniai. Anot paties Vyšniuko, nuo trylikos metų. Tuomet Ramūnas po miestą važinėdavo prižiūrimas tėčio, o šiam nematant, į uostamiesčio gatves ir vienas ištrūkdavo.

Šiandien Ramūnas save tituluoja kaip atsargų, dėmesingą ir paslaugų vairuotoją. Tiesa, paslaugų ne visiems, o tik simpatiškoms pakeleivėms.

- Koks buvo pirmasis Ramūno automobilis?

- Pirmasis mano automobilis buvo “Fiat Krona”. Tais laikais tai buvo gana prabangi mašina. Klaipėdoje tokios tik trys ar keturios tebuvo. Nuo tada teko važinėti ir Mersedesu, ir “Audi”, o po 2000 metų Sidnėjaus žaidynių nusipirkau visureigį. Jis daug “matė”. 2002 metais sekė BMW , o dabar vėl grįžau prie “merso”. Mano mašinos nėra labai prabangios, bet neblogos. Pagal mano amžių jos tikrai neblogos.

- Kokia turi būti mašina, kad būtumei ja patenkintas?

- Ji turi būti komfortiška. Man patinka, kai mašina tviska prabanga. Yra daug gerų ir brangių automobilių, kad ir mano draugo BMW - geras, prabangus, brangus. Įsėdi į mašiną, o ten viskas žėri, tviska. Prabanga nėra pagrindinis kriterijus, svarbiausia, kad mašina važiuotų. Tačiau taip jau yra, kad kiekvienas nori važiuoti su geresne mašina. Mano svajonėse jos visada buvo dvi - visureigis “BMW - X5” ir keturakis “mersas”.

-Tokia mašina traukia ilgapirščių dėmesį. Ar nesibaimini, kad vieną rytą nubudęs jos neberasi?

- Ilgapirščiai nelenda prie prabangių mašinų, nes puikiai suvokia, kad iš jų nieko neišims - viskas integruota į jų vidų. Vagys lenda prie vidutinės klasės mašinų. Na, nebent užsiimtų rimtas vagis, o tie narkomanai nieko iš jos neišims. Aš miegu ramiai, nes ji apdrausta. Likęs be mašinos, susidurčiau su nepatogumu, bet šiaip tai nebijau.

- Ar Ramūnas priklauso tai kategorijai žmonių, kurie negali gyventi be automobilio?

- Tikriausiai tas, kas prie automobilio pripratęs, ir nebegali be jo. Ne, aš negaliu be automobilio. Turėdamas transporto priemonę, labai daug nuveikiu, o ir laikas tauposi. Neįsivaizduoju, kaip gyvenčiau, jei nebūtų mobiliojo telefono ir automobilio. Tikriausiai nusišauti reikėtų. Nors, kai poilsiauju arba kai sportuoju, automobilis nėra reikalingas.

- Kiek metų buvo, kai įsigijai teises?

- Šešiolika man buvo. Tais laikais vairuoti buvo galima nuo šešiolikos metų. Aš teises išsilaikiau iš šešto karto, nes nesimokiau. Vieną kitą klaidą padarydavau, o paskutinį kartą man pasakė, kad jei ir šį kartą neišlaikysiu, tai gausiu kursus iš naujo lankyti. Nesinorėjo to paties antrą kartą klausytis, tai pasėdėjau vieną naktį prie bilietų ir išlaikiau. Anksčiau tingėjimas trukdė, o važiuoti problemų nebuvo.

- Minėjai, kad tenka nemažai važinėti. Ar sustoji pakelėse stabdantiems autostopininkams?

- Na, aš niekam nestoju. Išvis niekam. Nebent pamatau gražią studentę, tada taip. Sustoju. Visais kitais atvejais - ne. Linksmiau iki Vilniaus važiuoti, kai yra su kuo pabendrauti. Jei mergina simpatiška, apsikeičiame telefono numeriais. Esu kelis kartus po tokių pažinčių vakarieniauti važiavęs. Bet tai ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti galiu, kiek tokių atvejų buvo. Aš nesu maniakas, terorizuojantis pakelėse stovinčias merginas. Paprastai važiuodamas garsiai klausausi muzikos, o jei kas nors sėdi šalia, tarsi esi įpareigotas šnekėtis. Gal dėl to kartais smagiau važiuoti vienam.

- Kaip manai, ar įmanoma dar ką nors veikti vairuojant automobilį?

- Oi, čia daug ką nuveikti galima. Tik fantaziją pasitelkti tereikia. Gali šnekėtis telefonu, klausytis muzikos, pagaliau gali užsiiminėti seksu. Ką tik nori, tą ir darai. Netgi laikraštį ar žurnalą skaityti galima. Kiekvieno fantazija neišsemiama. Aišku, visa ta veikla nerekomenduotina, bet kas sugaudys autostrada važiuojant? Visko yra buvę.

- Mieliau vairuoji šviesiu paros metu?

- Matai, dieną važiuoti geriau, nes kelias geriau matomas, bet naktį autostradoje mašinų mažiau. Gal dieną geriau, nors didelio skirtumo nėra. Aš labai greitai nevažinėju. Daugiausia - šimtas šešiasdešimt, šimtas aštuoniasdešimt. Po miestą nelakstau dideliu greičiu, pakankamai normaliai važinėju. Dabar ir tas gyvenimas sparčiau juda. Seniau, kai visi žiguliukais važinėdavo, tas greitis toks nebūdavo. Jis kartu su civilizacija juda į priekį. Aš greitai nevažinėju.

- Policininkai mano taip pat?

- Pastabdo jie, pastabdo. Bet aš su jais labai neblogai susitariu. Didelių problemų su policija neturiu. Gal jei nepažintų ar neatpažintų, sunkiau būtų.

- Tai vis dėlto geriausiai prie vairo jautiesi sėdėdamas vienas?

- Man geriausia vienam, na, gal dar dviese. Nepatinka mašinos su gausiai prisėdusiomis kompanijomis.

- Galėtumei save vadinti tvarkingu vairuotoju?

- Mano mašinoje nėra daug daiktų, tačiau joje viskas blizga. Nė dulkelės nerasi. Ji tikrai švari. Man patinka tvarka, ir ji mano mašinoje yra. Anksčiau savo mašina rūpindavausi pats, dabar tam laiko mažoka. Vertinu tvarką. Esu pedantas, bet ne iki išprotėjimo. Kas per daug, tas nesveika. Jei mašiną šveisi ir nervinsiesi dėl kiekvienos dulkelės – nieko gero nebus. Man patinka pasiimti jau sutvarkytą mašiną iš salono. Esu girdėjęs, kad kiti ant išplautų automobilių kilimėlių laikraščių pasitiesia, kad ne taip greitai išsipurvintų, bet ar tai normalu?

- Gal turi automobilyje sėkmę nešantį amuletą?

- Viena mergina buvo padovanojusi kažką panašaus. Tai reikės iš senojo automobilio į naująjį persikabinti. Žinot, yra toks Nikolajus. Tai man kažką panašaus ir padovanojo. Tikiu, kad yra aukštesnės ir galingesnės jėgos už žmogų. Kažkas yra, bet nenoriu įvardinti, nes nežinau, kas tai. Musulmonai tiki Alachą, krikščionys - Jėzų Kristų, budistai - Budą. Tikriausiai kiekvienas pagal save atsirenka, kas jam priimtinesnis. Kad ir Nyčės pavyzdys - tiek daug filosofavo, o gyvenimo pabaigoje pasakė – žinau, kad nieko nežinau. Man atrodo, kad į egzistencinius klausimus niekas neatsakys. Žmogus savo gyvenimą tvarko pats, viskas priklauso nuo to, kokį jis kelią pasirinko. Aš ir dabar ant rankos nešioju man padovanotą dirželį. Gal jis ir turi kokios reikšmės, gal padeda, o ką gali žinoti?

- Tai tu prietaringas vairuotojas?

- Aš prietaringas. Šiek tiek. Jei per kelią perbėga juodas katinas, tai aš pasuksiu kitu keliu. Man tokia moteris yra pasakiusi, kad tas, kuris saugosi, tą ir Dievas saugo.