Renata Ložienė - mažas žmogus, mėgstantis didelius automobilius

Radijo ,,Kelyje” komercijos direktorė Renata Ložienė, taip pat ir laidos ,,Nieko rimto” vedėja, sako, kad vasarą kelyje galima nuveikti labai daug: ,,Kas šunkeliais važiuoja prie jūros dešrelių kepti, kas - prie kokios upės, kas žolėje išsitempęs vabaliukų ieško, juos rankioja, o paskui skaičiuoja”.

Žodžių nestokojanti Renata savo vasarą vadina darbinga, o apie atostogas nė nesusimąsto. ,,Atostogos planuojamos spontaniškai, bet ne ilgiau kaip savaitei. Joms reikia arba labai pervargti, arba labai jų norėti”, - sako laidos vedėja. Pati Renata atostogas leidžia keliaudama. Bene dažniausiai nuosavu automobiliu.

- Ar atsimeni, kada vairavai pirmą kartą?

- Pirmą kartą atsisėdau ne prie automobilio, o prie motociklo vairo. Tada buvau kokių ketverių metų. Mane vairuoti mokė tėtė. Jis turėjo motociklą MK su lopšiu, kurį vadinau ,,liūlka”. Atsimenu, kad man vairuoti leisdavo tik tada, kai užsidėdavau ant galvos šalmą.

- Kas paskatino vairuoti?

- Noras. Labai norėjau vairuoti, todėl prie mašinos vairo atsisėdau gal nuo šešiolikos. Pirmoji mano mašina buvo senoji tėvo ,,Audi”. Iki jos tėvukas turėjo vienuoliktą žiguliuką. Tėvai turėjo gėlių verslą, tad man tekdavo gėles nuvežti ir parvežti. Mūsų šeimoje visi pradėjo vairuoti gana anksti.

- Kokiais automobiliais važinėjai iki šiandieninio?

- Palyginti su draugėmis, vairuoti pradėjau viena pirmųjų. Įgijusi teises, neturėjau savo automobilio, todėl vairuodavau pasitaikiusias - vyresniųjų draugų, dėdžių ir tetų - mašinas. Pirmasis mano automobilis buvo ,,Audi 80’’.

Tuo metu tai buvo populiarus ir prabangus automobilis. Po jo vairavau BMW, o dar vėliau - ,,Renault”. Tai buvo trečiasis automobilis.

- Galėtumei save vadinti technišku žmogumi?

- Pati automobilio nesusitaisyčiau jokiais būdais. Net padangos nepasikeisčiau. Jei kas nutinka, kviečiuosi pagalbą mobiliuoju telefonu, pakeliu ranką, susistabdau važiuojančius vyrus ir prašau jų pagalbos.

- Bet juk ne visada pagalbos prisikviesi..

- Esu kelyje turėjusi tokią situaciją, kurios už didžiausius pinigus pakartoti nesutikčiau. Teko vienai grįžti iš Ispanijos. Per devynias valandas turėjau įveikti atstumą, skiriantį Ispaniją nuo Šveicarijos. Tačiau, nuvažiavus kokius penkis šimtus kilometrų, automobilis sugedo tokioje vietoje, kur nieko neprisikviesi, kur pagalbos niekieno nepaprašysi. Telefonas be ryšio, karštis nežmoniškas, variklis perkaitęs. Šveicarijoje, prieš pat tunelį, stovėjau visą valandą juokdamasi ir verkdama. Buvo labai blogai.

- Nepaisant visų iškilusių sunkumų pasiekei ne tik Šveicariją, bet ir Lietuvą. Kokiais būdais?

- Varikliui atvėsus, tą patį tunelį vis dėlto pravažiavau. Kadangi kalbu ne tik vokiškai, bet ir prancūziškai, pro šalį važiuojančių žmonių paprašiau telefono, pasiskambinau draugams Šveicarijoje, pas kuriuos turėjau nakvoti, papasakojau, kas man nutiko. Už tai, kad leido pasinaudoti mobiliuoju telefonu, nepažįstamųjų vaikučiams nupirkau ledų. Automobilį remontavo ilgai, teko nakvoti viešbutyje. Už mašinos remontą sumokėjau beveik penkis šimtus eurų. Savo draugus pasiekiau tik kitos dienos ankstyvą rytą, tiesa, važiavau kas pusvalandį stodama. Iš Ispanijos į Lietuvą grįžau taip pat tuo pačiu automobiliu. Kelionė truko šešias paras.

- Ar nebaugu po tokių nuotykių vėl prie vairo sėsti?

- Vidinė baimė liko, bet manau, kad susitvarkyčiau. Jei jau tąsyk susitvarkiau, tai ir vėl nepražūčiau. Su šypsena, gražiai ir mandagiai pagalbos sulauksi visur. Vairuotojai tą jaučia, todėl geranoriškai padeda.

- Kaip apibūdintumei vairuojančios moters (šiuo atveju tavo) ir transporto priemonės santykį?

- Aš jaučiu mašiną: prie jos vairo sėdžiu labai tvirtai. Kaip sako – kaip tiki, taip ir turi, kaip žiūri, taip ir matai. Vairuoti niekada nebijojau ir visada norėjau. Tikiu tuo, ką darau, gal todėl ir jaučiuosi taip tvirtai. Jei atvirai, tai aš - mažas žmogus, mėgstantis didelius automobilius.

- Kokie Renatos kriterijai renkantis naują automobilį?

- Man reikia, kad automobilis būtų praktiškas ir patvarus. Jei jis dažnai genda, kyla noras jį pakeisti nauju. O ta prabanga, vadinamieji tiuningai ir visa kita – man to nereikia. Labiausiai vertinu BMW. Jame telpa ir greitis, ir komfortas, o tai – viskas, ko reikia.

- Minėjai, kad tavo vairavimo praktika prasidėjo nuo motociklo. Ar ir šiandien mieliau važinėji juo?

- Motociklu nevažinėju jau seniai. Vienuoliktoje klasėje paskutinę mokslo metų dieną draugas leido pavairuoti savo motociklą, o aš net didelėje aikštėje apsisukti nesugebėjau. Aš jo nejaučiu, todėl jis man ir nepatinka.

- Ar įsivaizduoji save be mašinos?

- Be automobilio neišgyvenčiau nė valandos. Šiandien, kai likau be jo, apėmė panika. Sėdėjau ir galvojau, kaip čia dabar bus.