Rimantas Taraškevičius: “Vežti moterį – pareiga”

Uostamiesčio meras Rimantas Taraškevičius važiuodamas automobiliu mielai klauso radijo žinių, o kiek pavažiavęs mėgsta sustoti gražiose apylinkėse išgerti arbatos ar kavos. “Man patinka, kai šalia manęs važiuoja mano draugai Edmundas Kučinskas ar Simonas Donskovas. Su mielu noru imu juos į kelionę”, - prisipažino miesto vadovas.

- Mere, kaip manote, ar egzistuoja mūsų mieste vairavimo kultūra?

- Kultūros mūsų mieste mažoka. Kad ir vakar - važiuoju į darbą Manto gatve, suku į Vytauto gatvę, o vairuotojas su puikiu sidabriniu mersedesu atbulas išvažiuoja į Manto gatvę prieš pat mano nosį. Pavyzdys akivaizdus. Nekalbu jau apie visiems atsibodusią temą - mikroautobusų vairuotojų elgesį ir apie jaunimą bei jo norą aplenkti, paspausti. Tas noras gali būti labai lengvai patikrintas: jeigu mes viename miesto gale atsistotume ir vienas važiuotų pagal taisykles, o kitas – ne, tai prie Miesto ligoninės susitiktume beveik tuo pačiu laiku. Nemanau, kad azartiškasis vairuotojas laimėtų daugiau kaip dvi ar tris minutes. Ar verta dėl tiek kelti avarines situacijas?

- Ar atsimenate, kada pirmą kartą atsisėdote prie automobilio vairo?

- Dešimtoje klasėje. Šešiasdešimt šeštaisiais metais. Tais laikais buvo labai įdomi mokymo programa: buvo galima įgyti profesiją. Viena iš specializacijų buvo mokymasis važiuoti automobiliu. Mes su „klasiokais“ įsirašėme į tą grupę ir studijavome automobilio sandarą, variklį ir mokėmės važiuoti. Kursai vyko mokykloje. Tada pirmą kartą ir atsisėdau prie krovininio automobilio vairo. Egzaminus išlaikėme, bet teisių vairuoti nedavė: mums pritrūko metų. Tik sulaukęs pilnametystės, galėjau gauti vairuotojo pažymėjimą. Sulaukęs aštuoniolikos, teisių taip ir nepasiėmiau, todėl vėliau teko pradėti viską iš pradžių.

- Kada įsigijote pirmąjį automobilį?

- Labai gerai prisimenu. Buvo septyniasdešimt penktieji metai. Tada dirbau vienoje statybinėje organizacijoje vyriausiuoju inžinieriumi. Tėvai išsunkė visus resursus ir sumetė pinigus. Taip parsivariau iš Leningrado tais laikais labai madingą ir įdomų automobilį - “VAZ-2001” žigulius. Tai buvo pirmasis žigulių modelis. Kiek padėvėtas Leningrade pirktas automobilis buvo didžiulis mano ir mano šeimos džiaugsmas. Pagal itališko fiato modelį pagamintas. Žiguliukas tuo metu buvo technikos stebuklas.

- Kokiais automobiliais teko važinėti per visą vairavimo istoriją?

- Po pirmojo automobilio važinėjau šeštu žiguliuku, kurį parsivariau iš Smolensko srities. Po to persėdau į naują dvidešimt ketvirtą “Volgą”. Po jos nusipirkau naudotą “Audi 100”. Tai vakarietiškas, fantastiškai įdomus ir patogus automobilis. Teko važinėti ir “Opel Astra”, bet jį, deja, iš garažo pavogė apsukrūs ilgapirščiai. Dar ir šiandien nežinau, kur jis. Tai nebuvo nauja mašina, pirkau naudotą. Taip pat turėjau nenaują japonišką automobilį “Nissan Sunny” bei naudotą mersedesą. Pastarasis buvo labai patogus ir patikimas automobilis, bet turėjo nemažai metų. Dirbant statybos treste, teko važinėtis moskvičiumi, taip pat dvidešimt pirmąja “Volga”. Išbandžiau juos, bet tai nebuvo mano automobiliai.

- Kokiais kriterijais vadovaujatės rinkdamasis naują automobilį?

- Dažniausiai pasirenku tokį variantą, kuris priimtiniausias man ir mano šeimai. Tokį, kuris tinkamas kelionei visais aspektais. Be abejonės, yra daug geresnių, brangesnių ir patogesnių automobilių nei mano, bet tai, ką šiandien turiu, visiškai atitinka mano poreikį važinėti patogiai. “Honda Accord” - geras automobilis.

- Kaip supratau, jūs domitės automobilių madomis?

- Man svarbi automobilio išvaizda. Domiuosi jų madomis. Prieš dvejus metus Klaipėdos lengvosios atletikos manieže buvo paroda. Ten ir pamačiau dabartinį savo automobilį. Jis man labai patiko. Tokių kaip jis nėra daug. Galbūt būtų galima įkurti kolegų, važinėjančių šiais automobiliais, klubą? “Honda Accord” man patiko dėl savo dizaino ir išvaizdos.

- Ko reikia geram automobiliui?

- Man patinka patogiai sėdėti ir važiuoti klausantis geros muzikos. Automobilis reikalingas darbui, poilsiui, buičiai. Kiekvienas renkasi pagal savo piniginės storį. Nesu fanatikas ir tikrai nėra taip, kad man reikėtų ko nors ypatingo.

- Į kokią tolimiausią kelionę esate leidęsis nuosavu automobiliu?

- Apvažiavome Skandinavijos šalis. Teko aplankyti Švediją, Norvegiją – tai, matyt, tolimiausia kelionė. O su draugais, vairuodami pakaitomis, esame pasiekę Austriją ir Vokietiją. Man patinka tolimos kelionės, tačiau jų nėra labai daug.

- Jums patinka greitis?

- Koks vairuotojas, kuris nemėgsta važinėti azartiškai, bet vis dėlto reikia įvertinti aplinką, galimybes, eismo sąlygas. Dažnai kritikuojamos kelių priežiūros institucijos, kelininkai, specialūs darbuotojai, tačiau niekas nepagalvoja apie savo tiesioginį saugumą – ar pakeistos padangos, ar jos atitinka reikalavimus, ar laikomasi saugaus eismo taisyklių - dažnai tai tampa antraplaniais dalykais.

- Ar esate pakliuvęs į autoįvykį?

- Net tris kartus. Mano susidūrimai su kitomis transporto priemonėmis buvo labai menki ir neskausmingi. Nei su tais, su kuriais susidūriau, nei su tais, kurie man įvažiavo, rimtų įvykių neturėjau (meras beldžia tris kartus į medinį stalą - Aut. past.).

- Dažnai vairuojate prastomis oro sąlygomis?

- Esu važiavęs iš Kryžkalnio į Klaipėdą apie tris su puse valandos, bet tada eismo sąlygos buvo iš tiesų siaubingos. Buvo labai slidu. Važiavome kartu su žmona minimaliu greičiu.

- Jūsų žmona vairuoja?

- Aš ją jau trisdešimt metų agituoju mokytis, tačiau ji turi kategorišką ir griežtą moterišką nuomonę: “Kam man vairuoti, jei visi mano artimieji vairuoja. Aš noriu būti vežiojama, o ne jus vežioti”.

- Jei jūsų žmona ryžtųsi sėsti prie mašinos vairo, ar sutiktumėte atsisakyti vairavimo malonumo pats?

- Atsisakyti teisių negalėčiau, net jei jas turėtų ir žmona. Teisės jai būtų tam, kad ji galėtų naudotis mašina pati. Bet, jei mes važiuotume kartu, visada ją vežčiau aš. Vežti moterį - pareiga. Aš ją skatinu, kad ji išsilaikytų teises ir važinėtų asmeniniais reikalais, bet tada, kai mes kartu, - vežčiau aš.

- Dėkui už pašnekesį.