Žmogus ir automobilis

Romas Kisielis : “Geras automobilis - parduotas automobilis”

Niekas nežino, kokio amato gali tekti imtis. Šios publikacijos herojus Romas Kisielis, buvęs Palangos “Anapilio” klubo direktorius, per savo gyvenimą matė ir šilto, ir šalto. Teko jam ne tik didžiąją Europos dalį išmaišyti, muzikantus pažinti, bet ir taksisto duonos paragauti. Ilgametę vairuotojo patirtį turintis Romas sako, kad nuo tada, kai įsigijo teises, spėjo pakeisti penkiolika automobilių. Dabartinė jo mašina ilgame asmeniniame sąraše jau šešiolikta.

- Romai, ar seniai vairuojate?

- Pirmą kartą prie automobilio vairo atsisėdau ketvirtoje klasėje. Vasarą mano tėvai sulaukdavo poilsiautojų iš Leningrado. Atvažiuodavo jie mažu apvaliu zaporožiečiu, kuriuo ir aš mielai kitus pavėžindavau, žinoma, svečių leidimą gavęs. Vairuoti būdavo labai smagu. Kartais su tuo pačiu zaporožiečiu važiuodavome į vieškelį. Ten mašinų beveik nebūdavo, todėl ir aš pavairuoti galėdavau. Tokios buvo pirmosios mano pažintys su mašinomis. Automobiliai nuo pat mažumės mane labai domino. Norėjau technikos subtilybių mokytis. Tik muzika man viską sugadino. Būčiau dabar koks inžinierius ar automobilininkas.

- Tai pirmas jūsų automobilis buvo zaporožietis?

- Taip, pirmasis buvo tėvų zaporožietis. Nė vienas iš tėvų teisių neturėjo, o įsigyti mašiną juos įkalbėjau aš. Kadangi tėvai suprato, kad vairuosiu aš, tai ir buvo zaporožietis. Pirkome jį iš pažįstamo muzikanto. Jis tą automobilį laimėjo loterijoje. Tuo metu tai buvo geriausias sprendimas. Teises išsilaikiau sulaukęs aštuoniolikos metų. Mūsų mokykloje buvo rengiamos automobilininkų pamokos, aš lankiau jas, bet teisių gauti vis vien negalėjau - buvau per jaunas. Bet, sulaukęs aštuoniolikos, iš karto tai padariau. Ir teisės, ir tuometinė mašina atsirado tuo pačiu laiku. Netrukus pradėjo gesti mašina, tai visai suprantama, nes zaporožietis tokia mašina.”Užknisdavo” jis mane, ypač kai į autoservisą nuvažiuodavau.

- Ar galima teigti, kad jums patinka ypatingos mašinos?

- Nuo pat pirmosios mašinos mane traukė netradiciniai automobiliai. Į automobilius žiūrėdavau kaip leitenantas, norintis tapti generolu. Kai turėjau zaporožietį, laukiau, kada galėsiu įsigyti žiguliuką. Ir tuo laiku mašinų kainos taip sumažėjo, kad, palyginti su gaunamomis pajamomis, galėjai daug ką įsigyti. Tada ir sugalvojau, kaip nusipirkti žiguliuką. Klaipėdoje buvo tik ką prasidėjęs taksistų bumas. Nusipirkau licenciją ir tapau taksistu. Buvau studentas, todėl laiko viskam pakakdavo. Kiekvieną kartą nusipirkęs mašiną pradėdavau dairytis į kitą, taip per savo gyvenimą pakeičiau penkiolika automobilių. Taip, dabartinė šešiolikta.

- Kokiomis mašinomis spėjote pasižiaugti per tą laiką?

- Daug jų buvo. Ir mano jau minėti zaporožietis, žiguliukas, folksvagen golfas, “Audi”, “BMW”, “Honda”, “Mitsubisi”, “Renault”, “Peugeot”, “Citroen”. Dabartinis mano automobilis taip pat “Citroen”. Pastarosiomis dienomis jis labai kaprizingas.

- Kaip apibūdintumėte gerą automobilį?

- Sako, kad geras automobilis yra tas, kuris parduotas. Aš niekada nesu turėjęs naujo automobilio. Tokios galimybės nebuvo. Mašinas perku pagal galimybes, todėl jos būna naudotos. Esu turėjęs labai gerų automobilių, bet ateina laikas, kai reikia juos pakeisti. Labiausiai vertinu prancūziškus automobilius - “Citroen”, “Peugeot”, taip pat japoniškus. Tačiau visiškai nedomina “mersai”, “BMW”. Tiesa, opelį esu turėjęs, bet tai tebuvo trumpas laiko tarpsnis.

- Ar tiesa, kad ketverius metus dirbote taksistu?

- Tiesa, tai buvo labai įdomus gyvenimo periodas. Prieš paskaitas arba po jų, o kartais ir naktį veždavau įdomius žmones. Visada turėjau ilgus plaukus, todėl dažnai žmonės mane sumaišydavo su moterimi. Buvo toks vakaras, kai į taksi įšoko moteriškės ir sako: “Sėdame čia. Moteris prie vairo - saugiau bus”. Kitą vakarą teko vežti klientą į autobusų stotį. Pasiekus tikslą, vyras išlipdamas sako: “Ačiū, mergaite”. O aš jam - “Prašau, bet aš - berniukas”. Ko tik nepasitaikydavo. Taksisto darbas labai įdomus.

- Nekildavo sunkumų važinėjant naktimis?

- Matyt, daug kas priklauso nuo savijautos, bet važinėti naktimis man patiko. Atrodo, ir tų mašinų mažiau, ir oras naktį beveik visada geras. Tamsoje degančios šviesos, apšviestas kelias, ramuma. Dieną važiuojant lydi tie patys vaizdai: niūrūs laukai, medžiai be lapų, o naktį kur kas smagiau. Yra buvę, kad sustojau ir miegojau pusiaukelėje penkiolika minučių. Numigęs vėl kokią valandą nesustodamas važiavau. Per visą savo gyvenimą esu iš tiesų nemažai apvažiavęs. Išmaišiau visą Europą. Važiuodavau tol, kol pajusdavau, kad galva svyra, o aš jau kitoje kelio pusėje važiuoju. Tokiais atvejais sustodavau kelkraštyje ir miegodavau.

- Neteko kelyje nelaimingai įstrigti?

- Yra tekę Lenkijoje mašiną remontuoti. Keitėme variklio tarpiklį. Pasisekė man - važiavau su draugu, kuris remontuoja mašinas. Žiemą, esant minusinei temperatūrai, sustojome turėdami tik du pasirinkimo variantus - arba grįžti į Lietuvą, arba važiuoti į netoliese esantį kaimelį. Nusprendėme prašyti pagalbos kaimelyje. Žmogus, pas kurį užsukome, ruošėsi į bažnyčią, o mums pagelbėti žadėjo kitą dieną. Neliko nieko kito, kaip tik apsistoti viešbutyje ir laukti ryto. Sulaukę pagalbos, laimingai važiavome toliau. Panašiai esu įstrigęs ir Lietuvoje, čia dar tada, kai zaporožietį turėjau. Tąsyk su trimis merginomis važiavau į Biržus bendros draugės lankyti. Mergina buvo tik ką pagimdžiusi, todėl jai reikėjo pagalbos. Man nebuvo kaip atsakyti, o mašina tai tėvų. Tada dar nebuvau savarankiškas. Pamelavau tėvams, kad paprašė dėstytojas padėti armoniką iš Biržų parsivežti. Išvažiavome rytą. Kelyje vis “mirinėjo” akumuliatorius, nuolat prisipildavome kuro, bet baigdavosi taip, kad aš prie vairo, o trys merginos mašiną stumia. Grįžtant atgal, apie septintą valandą vakaro - lygiai toks pats scenarijus. Ir staiga mašina pradeda labai lengvai riedėti. Suprantu, kad kažkas ne taip, nes visas zaporožiečių ligas žinau. Pakėliau ratą, jis nukrito. Viskas. Reikiamos detalės nėra, ką daryti? Sekmadienis. Kaip grįžti? Brolis Šiauliuose. Skambinu jam, prašau, kad atvažiuotų tėvams nieko nesakęs. O jis praneša, kad mama pas jį svečiuojasi. Bet ji dar ir šiandien nežino, kad tąsyk važiavau su trimis merginomis. Tiesa, vėliau viena iš jų tapo mano žmona. Be mano minėtų atvejų, yra tekę mašiną dar kelis kartus iki degalinės stumti. Pritrūkdavo pinigų. Sunkiai sekdavosi juos pramogoms ir benzinui padalinti.

- O autostopininkus ar paimate?

- Kaip kada, bet pakankamai retai. Aš turiu labai rimtą pasiteisinimą. Gal tam žmogui, kuriam sustosiu, nebus patogu su manimi važiuoti? Važiuodamas dažnai stabteliu degalinėje atsigerti kavos, o jis tada priverstas sėdėti šalia. Jaučiuosi atsakingas už jį. Juk kartais mašina važiuoji norėdamas nuo visko pabėgti. Jei kažkas negerai, sėdi ir važiuoji. O kažkieno dūsavimai šalia tada visai nereikalingi.

- Jūs tvarkingas vairuotojas?

- Mano mašinos tvarkingumu nepasižymi. Juk svarbiausia, kad mašina važiuotų. O automobilio viduje - tavo teritorija. Kadangi dažniausiai važinėju vienas, tai ir daiktų daug neturiu. Yra buvę, kad vežiojausi ir geležinį pjūkliuką, ir rankinį grąžtą - vos ne visą lagaminą. Bet vieną kartą būnant Rusijoje man viso to prireikė. Mašina sugedo, o aš turėjau panaudoti viską, kas buvo jos viduje. Iš nieko turėjau susitaisyti mašiną. Taip nutiko du kartus: vieną kartą Rusijoje, kitą - Lietuvoje.

- Gal yra toks automobilis, kurio visada norėjote?

- Neturiu tokio, kurio labai norėčiau. Ir sportinio, ir miniveno, ir šiaip kokios didelės mašinos man reikėtų. Labai patinka “Renault” ir “Citroen” .