Žmogus ir automobilis

V. Grubliauskas: “Svajonių automobilis - tas, kuriame nesėdi šiandien“

Vytauto Grubliausko vairavimo įgūdžiai – šeimos bruožas. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

Vis smarkiau į politinio gyvenimo verpetą įsisukantis Vytautas Grubliauskas, daugeliui klaipėdiečių geriau žinomas kaip Kongas, sako nepaliksiąs ir muzikavimo nuošalyje. Stengdamasis nenutolti nuo įprasto pajūrio kolorito, V. Grubliauskas žada grįžti iš sostinės į uostamiestį kiekvieną savaitgalį.

Klaipėdietis tikina, kad jo gyvenimą užplūdę pasikeitimai tik dar labiau sustiprins jo meilę automobiliui. Nuo šiol V. Grubliauskas žada atidžiai klausytis net ir menkiausių mašinos „pastenėjimų“. “Jei reikės, tai ir paskutinių marškinių nepagailėsiu“, - rimtai savo transporto priemone rūpinosi vairuotojas.

– Vytautai, jūsų laukia dažnos kelionės į Vilnių. Tikriausiai ir automobilio vaidmuo taps daug reikšmingesnis nei iki šiol?

–Automobilio vaidmuo taps itin reikšmingas. Kita vertus, gausi mano šeima taip pat diktuoja savo sprendimą. Dabartinė mašina - per maža, todėl reikia galvoti apie erdvesnį - šeimyninį automobilį. Niekur nedingsi - teks mažąjį golfuką į erdvesnį automobilį keisti.

– Ar sugedus automobiliui susitvarkytumėte savarankiškai? Ar ieškotumėte profesionalo pagalbos?

- Tai priklausytų nuo gedimo pobūdžio. Jei pradursiu padangą, tai, be jokios abejonės, sugebėsiu ją pasikeisti pats. Bet, nutikus kam nors rimčiau, tikrai nieko nepadaryčiau. Šiuolaikinė technika tokia, kad nelabai suprasi, kur ten ką padaryti. Bet su minimaliais dalykais susitvarkau. Aš užaugau vairuotojų šeimoje. Tėvas vairavo, broliai vairuotojai, tik aš vienintelis - ne vairuotojas. Mano kraujo sudėtis nestandartinė: šalia juodaodžio svingo yra ir nemažai kraujo, kvepiančio tepalu bei benzinu.

- Kaip savo vairavimo įgūdžius vertintumėte dešimties balų sistema?

-Būtų labai nekuklu vertinti pačiam save. Jei savikritiškai, tai - kuo mažiau. Diplomatiškai vis tiek bandyčiau to išvengti. Pasakyčiau tik tiek, kad esu tikrai labai daug vairavęs. Dažniausiai tekdavo vairuoti važiuojant į koncertus arba grįžtant po jų sunkiomis sąlygomis. Teko važiuoti ir Suomijoje, ir Švedijoje, ir Vokietijoje. Patirties turiu, o įvertinus visas sąlygas, kuriomis teko vairuoti, galiu sakyti, kad esu pakankamai patyręs vairuotojas. Manau, kad tai turėtų būti geras balas.

– Ar turite karčios vairavimo patirties?

– Be abejo. Teko patirti vieną labai skaudžią avariją. 1986 metais. Su tėvo žiguliu dar važinėjau. Išvažiavęs iš mamos laidotuvių, slidžiame kelyje nesuvaldžiau automobilio ir plojausi visu smagumu bei visa jėga į medį. Apie porą mėnesių praleidau ligoninėje balansuodamas tarp gyvybės ir mirties. Avarija buvo skaudi. Tačiau baimės automobiliui ar vairavimui neįgijau. Tokie dalykai taip pat grūdina. Įgyji patirties, kaip elgtis ekstremalioje situacijoje. Iki šiol atsimenu kiekvieną savo veiksmą iki paskutinės sekundės.

– Ar egzistuoja toks automobilis, apie kurį visada svajojote?

– Manau, kiekvienas vairuotojas savo svajonėse turi tą automobilį, kuriame nesėdi šiandien. Kokį beturėtumei, visada atsiras toks, apie kurį svajosi. Nesu labai prisirišęs prie garsių automobilių firmų vardų, tačiau šitą mersedesą vairuoju jau panašiai trečius ar ketvirtus metus. Tai automobilis, kuriuo važiuoju ir į koncertus, ir į kaimą, ir akmenų, ir instrumentų vežti. Kai reikės, ir į Seimą juo važiuosiu. Mersedesas – patikimas, universalus ir saugus automobilis. Galbūt jo eksploatacija brangoka, bet jo patikimumas viską atperka. Manęs jis nėra dar nė karto nuvylęs.

– Ar neprailgsta kelias važiuojant vienam?

– Esu užsigrūdinęs vairuotojas, todėl nebaisios bet kokios vairavimo sąlygos. Manęs visiškai netrikdo ir tai, jei aš vairuoju, o visi miega. Važiuoti vienam taip pat smagu. Jau gal porą metų ypač ilgas keliones automobiliu išnaudoju profesiniams tikslams. Tai gera proga perklausyti kompaktines plokšteles – būsimų festivalių programas. Kelionė automobiliu – tam tinkamiausias variantas. Iš vienos pusės kelionė sutrumpėja, o iš kitos - taip suderinu malonumą su darbu.

– Kaip atsispiriate miego kerams?

– Stengiuosi važiuoti pakankamai saugiai. Nepamirštu, kad esu atsakingas ne tik už save, bet ir už šalia sėdinčius. Jei jaučiu, kad nuovargis nepakeliamas, nesigėdiju penkiolikai minučių stabtelėti ir nusnausti. Grįžtant ketvirtą valandą ryto, tekdavo kovoti su savimi visais įmanomais būdais. Esu išbandęs daugybę būdų: pradedant nago graužimu, gnybimu sau, plauko rovimu, dainavimu, niūniavimu ir baigiant kojos virpinimu. Aš rizikuoju protingai.

– Gal esate važiavęs autostopu?

– Na, koks studentas, jei nevažiavo autostopu. Kadangi gyvenau ir mokiausi Klaipėdoje, studentiškų kelionių neteko patirti labai daug. Todėl ir didele autostopininko patirtimi didžiuotis negaliu. O dėl mano paties požiūrio į autostopininkus, tai nesu nusistatęs prieš juos, bet nesu ir kategoriškai už. Jei turiu galimybę, stabdančius pavežu.

– Jūs, kaip ir daugelis kitų įžymių žmonių, tikriausiai dažnai susiduriate su populiarumo pasekmėm. Kaip reaguojate, kai jus atpažįsta?

– Nesu aš dar toks įžymus, kad mane atpažintų. Būna, kad pažiūri žmogus atidžiau ir klausia, ar jūs ne tas pats, kuris ten ir taip toliau. Pasakau, kad tas pats, bet manęs tai visiškai netrikdo.

– Gal yra užsimezgusių ir iki šiol išlikusių pažinčių?

– Su pakeleiviais? Kad būtų tokių labai įstrigusių, tai ne, bet yra buvę taip, kad pavežu žmogų, kurį susitinku paskui visiškai kitoje gyvenimiškoje situacijoje. Tada kankinuosi negalėdamas prisiminti, kur aš jį mačiau. Yra buvę atvejų, kai pats žmogus priminė, kad jį pavežiau. Tokiomis akimirkomis ir pačiam malonu pasidaro. Bet kad lemtingas susitikimas būtų įvykęs, tai tokio neatsimenu.

– Ar daug daiktų jūsų automobilyje?

– Nereikalingų daiktų jame iš tiesų labai daug. Jaučiu jiems silpnybę. Jau geriau bus daiktas ir jo neprireiks, negu kad jo pritrūks. Visada vežiojuosi krūvą raktų, lempučių, saugiklių, visokių niekniekių. Turiu tam silpnybę. Mašinoje turiu beveik viską.

– Galėtumėte save vadinti prietaringu vairuotoju?

– Ne, labai prietaringas tikrai nesu. Bet prieš kelerius metus Kinijoje mane nustebino tai, kad ten kiekviename automobilyje kabo varpeliai. Jie nuolatos skamba. Keliai ten prasti, vairavimo kultūra nulinė, todėl varpeliai nesiliauja skambėję. Vietiniai vairuotojai papasakojo, kad pagal rytietišką filosofiją jų skambėjimas turi specialią reikšmę. Man užsifiksavo ne pats varpelis, bet jo krištolinis skambesys. Važiavome per penkis miestus, tai visuose juose ir ieškojau skambančio stebuklo, tačiau tik paskutinę dieną vienoje parduotuvėje jį aptikau. Nusipirkau varpelių į abu automobilius. Iš pradžių jie mane labai džiugino. Po kurio laiko pradėjo pykinti: skambėdavo ištisai – aštresnis posūkis, staigesnis stabdymas, didesnė duobė. Žiūrint filosofiškai, varpelis iš tiesų priverčia susikaupti, jei girdėti jo skambesys, vadinasi, ne viskas gerai. Važiuojant į garažą, jis taip įsisiūbuodavo, kad galėdavau net į kaktą gauti. Neapsikentęs vieną varpelį iš mersedeso nukabinau. Bet kitas iki šiol likęs žmonos golfuke. Bandžiau ir iš golfuko nukabinti, bet jis taip stipriai pririštas, kad paliko ir iki šiol tebekabo. Varpelius vadinu žaismingu amuletu, o specialių, kurie nuo ko nors saugotų, nesivežioju.

– Koks jūs prie automobilio vairo?

– Gal ir keista, bet prie vairo aš praktiškas ir pragmatiškas. Vairuodamas sutelkiu dėmesį į kelią. Vokietijoje, kada tekdavo vairuoti naktimis, pabusdavau paskutinę sekundę, kada dar galima situaciją pataisyti. Susikaupdavau ir išsisukdavau iš grėsmingos situacijos. Bet tai vis praktika. Iš to visą laiką mokaisi. Romantiškų ar linksmų istorijų neužsifiksavau. Vairavimas man - kasdieniškas dalykas, tapęs įpročiu.

– Įsivaizduojate save važinėjantį viešuoju transportu?

– Kodėl ne. Aš nesu visiškai susijęs su automobiliu. Juk būna, kad palieku jį techninei apžiūrai ar remontui, tada ir tenka dieną kitą praleisti be mašinos. Dažniausiai be automobilio lieku tą dieną, kada jis reikalingiausias. Likimo ironija. Būtent tada pajuntu viešojo transporto malonumus, kurių aš niekada per daug nesipurčiau. Nesakau, kad važiavimas autobusu man nepriimtinas. Likęs be transporto žodžio nežinau. Laikausi paprasčiausios nuostatos, kad susidūrimo su policija geriau išvengti. Bet jei jau tenka, stengiuosi bendrauti mandagiai ir jokiu būdu ne pataikūniškai ar įkyriai. Niekada nebandžiau vienaip ar kitaip nulemti jų sprendimų remdamasis tuo, kad aš groju, ar užsiimu kokia kita veikla. Jei policininkai mane atpažino, tai smagu, bet kad pats girčiausi, tai ne. Esu girdėjęs iš žinomų dainininkų, kad jie vežiojasi keletą kompaktinių plokštelių policininkams paruošę. Jie minėtą problemą išsprendžia būtent tokiu būdu, bet aš tokių plokštelių daug neturiu. Be to, klausimas, ar policininkams patiktų ta muzika, kurią aš groju. Manau, su jais galima išsiskirti ir paprastai pasišnekėjus.

– Dėkui už pašnekesį.