Žmogus ir automobilis

V. Kusas: “Visos trys mašinos buvo melsvos“

V. Kusas pirmenybę teikia saugiems automobiliams. Darijos Vasiliauskienės nuotrauka

Originalia ir savita gyvenimo filosofija besivadovaujantis palangiškis dailininkas ir poetas Vytautas Kusas tvirtina kuriantis pirmiausiai dėl savęs, o ne dėl aplinkinių. Apie savo kūrinius pašnekovas kalba itin atsargiai: „Mano kūriniai - ne pardavimui, tiesa, už parduotus paveikslus automobilis išeina“, - neneigė V.Kusas.

- Vytautai, ar tiesa, kad automobiliais ne visada žavėjotės?

– Sovietų laikais buvau didžiausias mašinų priešas. Sakiau, kad niekada prie vairo nesėsiu ir nevažiuosiu. Net neįsivaizdavau, kur ten kas. Liaudiškai pasakius, man buvo dzin. Net negalvojau, kad galėsiu ją kada nors nusipirkti. Ar prieš dvidešimt penkerius metus kas nors galvojo, kad mokytojas galės nusipirkti mašiną? Buvo tarsi savotiška nuostata, kad jos nereikia ir kam apie ją tuščiai svajoti. Vienam mano broliui automobilio reikėjo, kitas iš pareigos pirko, o man buvo vis vien. Kai prasidėjo pertvarkos, man iškilo klausimas, kur sutaupytus pinigus padėti, tada ir nusprendėme, kad geriausia investuoti juos į mašiną. Norėjau visus velniop pasiųsti. Nei aš teisių turėjau, nei kur yra vairas, nežinojau. Broliai nupirko man pirmą mašiną ir parvarė iš Kauno į Palangą. Nežinia, kiek laiko žigulis prastovėjo garaže.

– Tai prie vairo sėdote žmonos spaudžiamas?

– Su žmona Vida buvome visai neseniai vedę ir vieną sykį ji paklausė, kiek ilgai dar ta mašina stovės? Užspaudė mane, kad reikia teises laikyti. Tai jas išsilaikęs ir sėdau prie vairo.

– Gal jūsų požiūris į automobilį vėliau keitėsi?

– Mašina man visada buvo susisiekimo priemonė. Aš ne tas, kuris mašiną puoštų ir blizgintų. Dabartinis fordas - jau trečiasis mano automobilis. Bet ir dabar sakau, kad aš jo nerinkau. Automobilį išsirinko žmona, o aš tik pinigus sumokėjau. Visos trys mūsų mašinos melsvos. Draugai įsėdę į mašiną juokėsi, pamanė, kad į senąjį folksvageną pataikė. Net salone jis tokios pat spalvos, kaip ankstesnioji mašina. Viskas natūraliai taip išėjo. Pastebėjau tik, kad kai važiavome iš turgaus mašiną nusipirkę, žmona švytėjo. Dabartinėje mašinoje jau ir komforto yra. Žmona automobiliu patenkinta. Pasatas jau buvo “senelis”. Mes turime du mažus “kleckiukus”, jų saugumui užtikrinti nauja mašina reikalinga. Vien dėl jų mašiną keisti reikėjo. O aš dar ir šiandien tuo senu folksvagenu važinėjęs būčiau. Variklis jo kaip tanko. Man reikalingas saugumas, o toje mašinoje ir komforto yra. Bet tai tik susisiekimo priemonė, o ne meilužė kokia. Svarbiausia - mūsų šeimos saugumas. Jei mašina važiuoja, ji turi būti tvarkinga. Kad problemų nebūtų ir nesikabinėtų vadinamieji “draugai“.

– Ar dažnai sustabdo policininkai?

– Ne, nelabai. Pagavo kartą greitai važiuojantį, o aš jiems sakau: “Pagavote žilą žmogų”. Jie ir pagailėjo. Sumoku dvidešimtį litų, o greitį buvau kokius dvidešimt kilometrų viršijęs. Jei esu kaltas, tai ir neišsisukinėju. Sakau, esu kaltas, bet avarinių situacijų nesukeliu.

– Gal yra kada automobilis pusiaukelėje sugedęs?

– Ne. Taip nėra buvę. Pusiaukelėje nesugedo, jis dar važiavo, bet “draugai“ spėjo sustabdyti po vienos mano knygos pristatymo. Dar važinėjau senuoju pasatu, atsisėdome į mašiną, įjungėme variklį, o „draugas“ šaukdamas prie mūsų puolė prašydamas variklį išjungti. Nutrūko benzino padavimo žarnelė - tiesiai ant kolektoriaus. Tada tai buvo vadinamoji avarija. Yra tekę mašiną keletą kartų stumti pasibaigus kurui. Vos neiškviečiau meistro pradžioje - nežinojau, kas su mašina vyksta. Nežinojau, kada benzinas turi baigtis. O kartą, kai ligoninėje gulėjau, skambina žmona ir sako: „ Vytai, mašina iš vietos nepajuda“. Aš jai ir sakau – “pažiūrėk, ar benzino yra“.

– Kas geresnis vairuotojas – jūs ar žmona?

– Moterys atsargesnės ir atidesnės vairuotojos. Aš esu ir į dureles įlupęs, ir šiukšlinę nurovęs. Bet pats į policiją nuvažiavau baudos mokėti. Nuvažiavęs sakau jiems – šiukšlinę pagavau. O man – čia nėra šiukšlinės. Tada pareigūnui paaiškinau, kad į šiukšlių mašiną “kaliau”. Man skyrė šimtą litų baudos. Pasiteiravau, kur baudos taškai, tada manęs paklausė, ar man mažai? Išskubėjau pro duris. O žmonai tokių dalykų nėra dar buvę. Kartais ji ir už mane pavairuoja.

– O kuris pirmas įsigijote teises?

– Teises išsilaikiau pirmas aš, o žmona po to. Išsilaikė teises, pagimdė du vaikus, jiems paaugus prie vairo sėdo dar kartą, kad prisipratintų, ko išmokusi buvo. Dabar aš prie vairo sėdu dažniau nei ji. Bet ji taip pat gerai vairuoja.

– Ar pavežate pakeleivių?

– Labai retai. Jei sustoju, tai tik kokiai močiutei - senesniam žmogui. Jaunimo vežti nenoriu. Ne, kad nenoriu, per daug pastaruoju metu tų “nešvarių” šnekų pasklidę. Gera kitam darydamas, gali visokių šunybių sulaukti. Blogiausiu atveju dar panelę kokią paimti galiu. Esu vežęs ir vaikinų kompaniją. Na, automobilyje ir vietos nėra labai daug, jei visa šeimyna susėda, tai ne ką ir bepaimsi. O į tolimesnę kelionę vykti išsiruošiu labai anksti. Paprastai tada ant kelio dar niekas “nebalsuoja“, o kai grįžtu, būna jau labai vėlu.

– Ar įsivaizduojate save šiandien be automobilio?

- Jei jo neturėčiau, tiek parodų organizavęs tikrai nebūčiau. Susikraunu darbus ir važiuoju. Jei man reikia kokių medžiagų, tai vėl – į automobilį. Sunku be mašinos būtų.

– Dėkoju už pokalbį.