V.Čepinskis:”Pirmas automobilis - kaip pirmoji meilė...”

Pasaulinio garso smuikininkas Vilhelmas Čepinskis, muzikos scenoje praleidęs daugiau nei dvidešimtmetį, o praėjusį rudenį spėjęs suburti ir uostamiesčio styginių ansamblį “Camerata Klaipėda”, neapsiriboja vien muzika. Suradęs laisvesnę valandėlę, V.Čepinskis vairuoja greitai lekiantį automobilį ir ,regis, visai nesibaimina dėl netikėtų likimo staigmenų.

“Visi siekiame tobulybės. Deja, kartais gyvenimo aplinkybės apverčia viską aukštyn kojomis. O kas dėl policininkų ir baudų, tai niekada nemėginu verkšlenti ir teisintis. Ne todėl, kad būčiau kaltas, bet todėl kad žinau, jog tai beprasmiška. Tai tas pats, kas drambliui įrodinėti, kad jo tėvas buvo tarakonas. Jei atvirai, tai turėčiau prisipažinti, kad retsykiais gal ir papiktnaudžiauju, jei matau, kad mano pavardė policininkui kažką reiškia. Tuomet pakviečiu jį į savo koncertą”, - sakė smuikininkas.

- Koks buvo pirmasis Jūsų automobilis?

-Turėdamas dvejų metų savarankiško vairavimo stažą, taigi keturiolikinis paauglys, susitaupiau pinigų ir nusipirkau dešimties metų senumo “Ford Taunus”. Pirmas automobilis, turbūt kaip ir pirmoji meilė, net jei ir parūdijusi, sakai, kad buvo pati gražiausia ir geriausia…

- Kaip seniai vairuojate?

- Gimiau ir pradėjau vairuoti. Ak, jūs turite mintyje automobilį… Būdamas vos ketverių metų pyplys, ant tėčio kelių “zapuku” sukdavau ratus automobilių stovėjimo aikštelėse. Kaip vėliau paaiškėjo, tos pamokos ir lėmė mano, kaip vairuotojo, formavimąsi. Beje, savarankiškai vairuoti pradėjau dvylikos. Palaukit, dabar, atrodo, už tai baudžia…

- Kokia mašina važinėjate dabar?

- Jau aštuonerius metus smagiai vairuoju “Ford Scorpio”. Tikrai nesiskundžiau, bet, matyt, žmogui visada iki tikros laimės trūksta nors menko mažmožio. Tad įsigijau ir “BMW 520”. Pasirodo, tai buvo ne tas mažmožis… Guodžiuosi, jog visų nuostabiausių pasaulio mašinų, kaip ir visų pasaulio žaviausių moterų, neturėsi. Todėl džiaugiuosi tuo, ką turiu šio metu.

- Kaip apibūdintumėte savo vairavimo manierą?

- Vairavimo maniera susiformavo dar tada, kai vairavau ant tėčio kelių. Pagrindinis principas, kurį galėčiau pritaikyti ir savo gyvenime – žiūrėti pirmyn ir viską numatyti kelius ėjimus į priekį. Panašiai kaip šachmatuose.

- Ar domitės automobilių madomis? Gal yra mašina, apie kurią jau seniai svajojate?

- Domiuosi tiek, kiek tai anonsuojama televizijos laidose apie automobilius. Gražu pažiūrėti, bet žinau, kad su mada nespėsi. Kitu atveju - būčiau ne smuikininkas, o koks automobilių kolekcionierius.

- Sutinkate, jog vyrai vairuoja geriau nei moterys?

- Ką reiškia geriau? Moterys vairuoja atsargiau, atidžiau laikosi Kelių eismo taisyklių. Aišku, jas pažeidusios, pasinaudojusios savo žavesiu, lengviau suminkština kelių policininkų širdis. Manyčiau, kad į šį klausimą sąlyginai būtų galima atsakyti taip – vairavimo srityje moterys yra daugiau teoretikės, o vyrai – praktikai. Nors vėlgi mačiau tokių moterų, kurios vairuoja taip, kad galėtų užgauti dažno vyro ambicijas.

- Gal yra nutikę kas nors neįprasta kelyje?

- Trumpai papasakosiu vieną vaizdą, kurį pamačiau Kauno - Klaipėdos autostradoje. Tai buvo prieš porą mėnesių. Naktis. Lietus. Automobilių srautas nedidelis. Staiga žiūriu - greitkelio kairėje pusėje du balti žibintai spigina. Sumažinau greitį, vis artėjau link objekto, bet suvokiau, kad mano smegeninė negali jo identifikuoti. Tad saugiai pasitraukiau link kelkraščio. Kai pravažiavau, praėjo dar pora minučių, kol apdorojau tai, ką pamačiau. Automobilis lėtai judėjo autostrada prieš eismą kairiąja kelio juosta. Iki šiol tas vaizdas tarsi iš baisaus sapno.

- Kaip vertinate lietuvių vairavimo kultūrą?

- Hmm… Jei nebūčiau lietuvis, būtų lengviau įvertinti… Tada galėčiau tik pridurti, kad bet kokia žmogaus kultūra yra veikiau vidinis dalykas nei išorinis. Reikės dar daug metų, kad ir vairavimo kultūra stipriau įsišaknytų lietuvių genuose. Tai - sunkiai išmokstamas dalykas. Arba ji yra, arba jos nėra. Gatvėse, kelyje gali visko sutikti. Dar vienas iš paradoksų mano vairavimo praktikoje - piko metu iš šalutinio kelio mane dažnai praleidžia maršrutinių taksi vairuotojai.

- Kokios veiklos atrandate prie automobilio vairo, be įtempto žiūrėjimo į kelią?

- Manau, kad prie vairo praleistas laikas niekada nebūna tuščiai iššvaistytas. Jei važiuoju vienas, mėgstu daug ką apmąstyti, suplanuoti, o kartais net ir įgyvendinti.

- Automobilis Jums tik susisiekimo priemonė? Turėdamas asmeninį vairuotoją, pats nebevažinėtumėte?

- Būtent dėl šios priežasties ir nenorėčiau turėti asmeninio vairuotojo. Vairavimas man – greičiau pomėgis nei darbas.

- Važiuodamas į koncertus, ar irgi vairuojate pats?

- Štai čia ir praverstų asmeninis vairuotojas. Tuomet prašau savo kompanionų, draugų, esančių šalia ir mėgstančių vairuoti, mane pakeisti. Kiekvienas koncertas – ypatingas įvykis, prieš jį noriu susitelkti, fiziškai ir emociškai atsipalaiduoti. Gal tai įprotis. Nors … kartais vairuoju ir pats.

- Keliais balais įvertintumėte savo, kaip vairuotojo, įgūdžius dešimtbale sistema?

- Būtų pernelyg nekuklu… galėčiau dabar čia su jumis ratuką apsukti. Įvertintumėte jūs.

- Esate išbandęs keliones autostopu? Koks Jūsų požiūris į tuos, kurie keliauja pakeleivingomis mašinomis?Ar pavežate “tranzuotojus”?

- Niekada nesu to bandęs. Bet ne todėl, kad smerkčiau tuos, kurie tai daro. Manyčiau, kad tai galėtų būti visai įdomu. Nors autostopas nėra pats saugiausias, patogiausias ir greičiausias keliavimo būdas.

- Kadaise esate prasitaręs, kad Jums patinka greitis. Kokiu greičiu važinėjate? Ar dažnai Jus stabdo policininkai už greičio viršijimą?

- Be galo mėgstu greitį. Deja, dažnai tenka save tramdyti, nes iš prigimties esu pakankamai disciplinuotas žmogus. Tik Jums pasakysiu, kad kartais tenka paspausti ir daugiau kaip 200 km per valandą… Bandau save teisinti už tokį lengvabūdiškumą – darau tai tik vairuodamas vienas, dieną ir saugiuose kelių ruožuose. Pasiteisinti turbūt pavyko prastai …

- Kaip atrodytų įprasta Jūsų diena be automobilio?

- Jūs norėjote paklausti, ar aš vairuoju, kai miegu?

- Dėkui už pašnekesį.