Violeta Riaubiškytė : “Vyrai – geresni vairuotojai”

V. Riaubiškytė Lietuvos keliuose pasigenda tolerancijos. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Violetos Riaubiškytės vokalas daugeliui skaitytojų gerai pažįstamas ne tik iš jos dainų, bet ir iš rytinių populiariosios radijo stoties “M-1” bei muzikinės televizijos laidos. Anot pačios Violetos, jos dainos netyla ir prie automobilio vairo. “Daina daug geriau, nei kas kitas gelbsti nuo užklupusio miego ar kelyje tykančios monotonijos”.

Labiausiai Violeta piktinasi piko valandomis sostinės keliuose susidarančiomis spūstimis: “Automobilių sangrūdos mane nervina. Bet rytais, šeštą valandą, tada, kai aš į rytinę laidą važiuoju, mašinų dar nebūna. Vakare į miestą geriau visai nevažiuoti. Panašiai nuo pusės penkių iki pusės šešių. Tada transporto spūstys pačios didžiausios. Oi, tikras košmaras. Iš miesto važiuoji apie valandą. Labai bjauru. Rytą tie „džiaugsmai“ nuo pusės aštuonių prasideda. Jei normaliai nuvažiuoji per penkiolika minučių, tai su visomis spūstimis teks užtrukti apie keturiasdešimt penkias minutes”.

- Ar seniai vairuojate?

- Jau aštunti metai. Vairavau ir anksčiau, tiesiog tada dar neturėjau automobilio. Pirmasis, prie kurio vairo atsisėdau, buvo raudonas “Subaru”. Tuo metu blaškiausi tarp Vilniaus ir užsienio. Per visą tą laiką, kai vairuoju, teko turėti labai daug automobilių: “Subaru”, “Golf”, BMW, “Ford”, “Toyota” ir dar kartą “Ford”. Man labai patiko “Subaru”, nes jis su automatine pavarų dėže, o ir į bet kokį kalną plikomis padangomis be problemų įvažiuosi. Labai smagu. Dabartinė mašina man taip pat labai patinka. Norėčiau truputį atsinaujinti. Dabar turiu fiksidėją nusipirkti “Leksus”. Jis taip pat turėtų būti juodas arba raudonas.

- Domitės automobilių madomis?

- Man įdomu pasižiūrėti ir pasišnekėti su kitais vairuotojais. Taip sužinau, kas naujesnio, kas, kur ir kaip. Tie koncepciniai automobilių modeliai nieko verti, kol ant keturių ratų “neatsistoja” ir nepradeda važiuoti. Man įdomu. Esu truputėlį pakvaišusi dėl sportinių automobilių. Labiausiai mane domina dvejų durų mašinos. Dabar vairuoju “Fort Probe”.

- Sutinkate, kad vyrai geresni vairuotojai nei moterys?

- Vyrai tikrai geresni vairuotojai. Vairuodama aš pati tai patiriu kiekvieną dieną, todėl iš važiavimo manieros galiu atpažinti, kas prie vairo. Jei vairuoja moteris ar pensinio amžiaus vyras, labai jaučiasi. Na, dar žalius vairuotojus, kurie nedrįsta užsidėti ženklo su septyniasdešimt, gatvėse pastebiu.

- Kaip manote, greita reakcija prie vairo išsiugdoma, o gal ji priklauso nuo vairavimo įgūdžių?

- Ne, čia viskas priklauso nuo žmogaus. Jeigu tau duota vairuoti, tai tu ir vairuosi. Jei ne, tai tu nežinia kiek metų gali vairuoti, o vairuotojo cinkelio vis vien neturėsi.

- Tai jūs minėtąjį cinkelį turite?

- Aplinkiniai sako, kad taip.

- Galėtumėte save, kaip vairuotoją, įvertinti pagal dešimtbalę sistemą?

- Aštuonis sau parašyčiau. Tarkim, tokiomis sąlygomis, kaip kad ant ledo apsisukti, aš dar bijau. Tačiau visa kita – prašau. Kai laikiau teises, vairuoti jau mokėjau. Mano instruktorius sedėdavo šalia ir skaitydavo laikraštį. Nuvažiuodavome iki jo namų, jis trumpam pabėgdavo. Jam su manimi nebuvo jokių problemų. Tada, kai aš teises laikiausi, reikėjo dešimt valandų važinėti. Tokia sąlyga buvo, tai mes ir važinėjome.

- Kaip vertintumėte lietuvių vairavimo kultūrą?

- Jeigu lygintume su arabų šalimis, tai jie jokios kultūros neturi. Lietuviai už arabus vairuoja truputėlį geriau, bet jeigu lyginsime su Vokietija, tai ten vairavimo kultūra dviem galvomis aukštesnė negu mūsų. Lietuvoje vis dar labai trūksta tolerancijos. Bet jau pirmosios užuomazgos matomos. Svarbiausia – vienų vairuojančiųjų tolerancija kitiems.

- Gal yra kelyje nutikę kas nors neįprasta?

- Tokių įvykių būna nuolatos. Jei nusišypsau, tai, žiūrėk, ir į pirmą eilę koks vairuotojas užleido. Svarbiausia - rasti kontaktą su žmogumi: nusišypsoti, kažko paprašyti. Pakliuvusi į keblias situacijas, bandau iš jų painiotis kaip įmanydama. Pasitaiko, kad koks važiuotojas ne į tą juostą nugrybauja, kelią užstoja ir, nebežinodamas ką daryti, skėsčioja rankomis. Tokių vairuotojų pagailėjusi, užleidžiu priešais save. Praėjusią žiemą turėjau labai kvailą avariją. Palikau automobilį prie parduotuvės, o ten tokia nuokalnė buvo. Mašina issinėrė iš bėgių ir pavažiavusi trenkėsi į netoliese stovėjusius fordus. Mano fordas dar į du fordus. Visi laukėme, kol atvažiuos policijos pareigūnai. Atvykę pareigūnai atsipraše, kad taip ilgai užtruko. Vienas iš vyrų pasakojo, kaip grįžęs iš parduotuvės pamatė, kad į jo automobilį įvažiavo kita mašina su labai simpatiška vairuotoja. Policininkas šypsodamasis pridūrė, kad vairuotoja ne tik simpatiška, bet ir įžymi. Visi buvo labai malonūs, tolerantiški, todėl viską išsiaiškinę gražiai išsiskirstėme.

- Gal jums lengviau nei “eiliniams mirtingiesiems” sekasi susitarti su policininkais dėl baudų dydžio ir galbūt kelių eismo darbuotojai jums atlaidesni?

- Ne ne, jei jūs manote, kad mus visą laiką paleidžia, tai labai klystate. Kartais, sustabdę žinomą žmogų, policininkai stengiasi ilgiau jį pakankinti. Jei jau esu prisidirbusi, prisipažįstu. Tikrai būna tokių situacijų, kad skubu ir reikia lėkti. Jei pagauna, prisipažįstu, bet šiaip policininkams nieko blogo pasakyti negaliu. Susitariame.

- Kokia jūsų vairavimo maniera?

- Na, mano draugas važinėja greičiau nei aš. Nors jis sako, kad ir aš lekiu kaip akis išdegusi. Aš ne visur lakstau, ten, kur galima paspausti, aš lekiu. Ten, kur nelabai, – truputį lėčiau, bet vis tiek lekiu. Priklausomai nuo to, ar aš skubu, ar aš neskubu. Būtent nuo to ir priklauso mano vairavimas.

- Kaip vaduojatės nuo miego, užklupusio jus prie automobilio vairo?

- Dažniausiai dainuoju.

- “Ramunę baltąją”?

- Ne ne - jos nedainuoju (garsiai juokiasi - aut. past.) Aš pasigarsinu radijo imtuvą, o jei tamsu, užsidegu automobilio salone šviesą, kad ne taip miegas imtų. Kava ir visi kiti energetiniai gėrimai, kai pradeda imti miegas, yra toks šnipštas. Jeigu jau tu, žmogau, nori miegoti, tai bet kokiomis sąlygomis, net ir kavos prisigėręs, tu ir miegosi. Nesiūlyčiau tiems žmonėms, kurie blogai jaučiasi, gerti kavos. Yra geresnių žolelių pagrindu japoniškų, kiniškų preparatų, pastatančių ant kojų. Tai - ne vaistai – papildai. Vakar pati juos išbandžiau ir iš tiesų po to labai šauniai jaučiausi. Pilna energijos, šiek tiek mieguista, bet gerai besijaučianti, žvali. O jei atvirai, tai vairuojant geriausia ką nors kramsnoti. Ne kramtomąją gumą, o kokį čiulpiamą saldainiuką. Bent jau man tai labai puikiai padeda.

- Ar esate išbandžiusi keliones autostopu?

- Aš tokiu būdu nekeliauju. Man baisoka. Ir kitiems nestoju - truputuką bijau. Esu kelis kartus sustojusi ir jaunimėlį pavežusi. Bet kartą prie Kauno sustojau merginai, o ji: “Taip faina, kad moteris sustojo, o jūs čia galite kur nors sustoti, aš alaus nusipirksiu, galima, aš užsirūkysiu.” Viešpatie, po to aš galvojau, kodėl aš ją paėmiau. Tokia atsipalaidavusi mergina. Kai sustoji, iš žmogaus išvaizdos nieko negali pasakyti. Kartais ji labai apgaulinga. Pakeleivių neimu dėl kelių priežasčių: vienas dalykas - dėl saugumo, kitas – kartais norisi pasimėgauti tyla, ir trečias – gal ir tas žmogus šalia tavęs jausis nepatogiai. Tų niuansų daug. Ai, dėl šventos ramybės aš tiesiog nestoju.

- Jei vairuojate ne pati, bet sėdite ant priekinės automobilio sėdynės šalia to, kuris jus veža, esate reikli vairuojančiajam?

- Taip. Jeigu aš matau, kad vairuoja nekaip arba truputuką žioplokai, tarkim, žmogus nesusigaudo, mane tai nervina. Negaliu atsipalaiduoti ir ramiai sėdėti. Aš nervinuosi ir žvalgausi iš kairės į dešinę. Aš - reikli keleivė. Yra žmonių, kuriais galima pasitikėti kelyje, bet yra ir tokių, kuriais pasitikiu nelabai.

- Jūsų automobilyje tvarka palaikoma nuolatos?

- Tai priklauso nuo laiko. Aš – labai užimtas žmogus, bet jei turiu šiek tiek laiko, tai taip. Vasarą stengdavausi suspėti, kad man kartą per mėnesį išvalytų saloną, o pačią mašiną plaudavau dažniau. Šiuo metu to laiko mažiau, todėl daug rečiau tą darau. Bet noriu, kad mašina būtų švari, tvarkinga, gražiai blizgėtų ir maloniai kvepėtų.

- Ar galima spręsti apie vairuotoją pagal jo transporto priemonę?

- Galvodavau, kad galima. Iš to, kaip automobilis atrodo, kaip prižiūrėtas ar neprižiūrėtas, galima spręsti apie žmogų, koks jis yra. Jei važinėja su dyzeliu, vadinasi, taupus žmogus, ar ne tai, kad taupus, na, sėslesnis, ne toks judrus. Dyzelis toks... na, nebent turbodyzelis, tada dar kažkaip kitaip. Tie, kurie važinėja sportinėmis mašinomis, tai žinok, kad bus veržlūs ir greičiausiai energingi žmonės, nepaisantys komforto, vertinantys greitį ir prabangą.

- Ar yra toks automobilis, kurio visada norėjote, bet taip ir neįsigijote?

- Aišku, kad yra - “Ferrari Skaljeti 612”. Bet kur ten – jo kaina nežmoniška. Ir išvis - Lietuvoje “Skaljeti” tikriausiai nėra.

- Kas jus mokė vairuoti?

- Mane vairuoti mokė draugas. Jis turėjo “Audi 80”, kur tik atleisti sankabą pakakdavo ir ji riedėdavo. Vairuoti “Audi” buvo labai patogu. Tiesa, “zuikį” esu sugavusi. Ir vis per tą didelį nuovargį. Turėjau didelę avariją: per automobilių spūstį įvažiavau į kitą automobilį, bet viskas tuo nesibaigė, nes ir į mano automobilio galą įvažiavo.