Su kokiais knygos personažais žmogus tapatinasi, priklauso nuo jo gyvenimo laikotarpio, sako režisierė Dalia Ibelhauptaitė. „Jaunystėje man labai patiko tapatintis su Fiodoro Dostojevskio moterimis, nes tada visi labai norime būti kenčiantys, dvasingi ir draskoma siela. Taigi kiekvienu laikotarpiu atrandi kažką bendra ir susitapatini vis su skirtingomis moterimis“, – prisipažįsta ji.

Dabar, sako D. Ibelhauptaitė, dažnai ji skaitanti kiek kitaip, nes režisierius tekste turi pamatyti tris sluoksnius, rasti daugiau prasmių: „Kaip sakydavo Antonas Čechovas, jei pirmame veiksme kabo pistoletas, trečiame jis turi iššauti. Taigi skaitydamas režisierius iš karto bando daryti dramatinę, struktūrinę analizę. Tai yra blogai, nes labai dažnai negali pasiduoti emocijai – visą laiką žiūri kaip detektyvas, ieškai „įkalčių“.

– Kodėl Knygų mugėje pasirinkote skaityti ištrauką iš Kristinos Sabaliauskaitės knygos?

– Likimas man padovanojo didelę dovaną sutikti Jurgą Ivanauskaitę. Skaitydama pirmą jos knygą supratau, kad tai yra mano žmogus, kuris kalba to meto jaunų žmonių kalba. Ten buvo aprašyti personažai, kurių dalį mes net pažinojome ar galėjome lengvai atpažinti. Pirmosios Jurgos knygos buvo puikus to laikotarpio emocijų, personažų ir minčių dokumentas. Jurga tapo labai artima mano draugė, bet likimas susiklostė taip, kad ji išėjo.

Paskui likimas man padovanojo antrą dovaną – sutikau K. Sabaliauskaitę, kuri tapo mano drauge. „Danielius Dalba“ man kažkodėl nepaprastai priminė J. Ivanauskaitės laikus, nes ten visi personažai kalba kaip šios dienos herojai. Ir svarbiausia, kad apsakymuose galime atpažinti emocines ir psichologines situacijas, kurias išgyvena dabarties lietuvis, ar jis gyventų Lietuvoje, ar emigracijoje. Man tai buvo labai artima, labai savita ir svarbu, nes knyga – apie mūsų laikotarpį.

Pirmą kartą perskaičius apsakymą „Žeismastis“ man pasirodė, kad jis apie mane. Labai daug kartų bandžiau Kristinos išklausti, ar taip ir yra, bet ji niekada neatsakė, ar tai išgražinta mano gyvenimo istorija, ar ne mano. Bet jos tylėjimas man sako daug. Tačiau svarbiausia šitame apsakyme ne tai. Svarbiausia, kad čia giliai išnagrinėtos dvi lietuviams šiandien beprotiškai būdingos savybės, kurių negalime atsikratyti, – pavydas ir kerštingumas.

– Jums dažnai tenka susitapatinti su knygų personažais ar atpažinti save?

– Čia ryškiausias. Aš buvau ištikta šoko. Ir labai ilgai dvejojau, skaityti ar ne.

– Kokių dar buvo atvejų?

– Su kokiais personažais tapatiniesi, priklauso nuo gyvenimo laikotarpio. Jaunystėje man labai patiko tapatintis su Fiodoro Dostojevskio moterimis, nes jaunystėje visi labai norime būti kenčiantys, dvasingi ir draskoma siela. Taigi kiekvienu laikotarpiu atrandi kažką bendra ir susitapatini vis su skirtingomis moterimis. Skaitydama bet kokio laikotarpio kūrinį, visada bandau skaityti šiuolaikinio žmogaus akimis.

– Esate režisierė, vadinasi, skaitote giliau ir pamatote daugiau. Kaip skaito režisierius?

– Režisierius turi skaityti tris sluoksnius. Jis skaito ne žodžius, o potekstę. Jis turi skaityti ne tik potekstę, bet ir fizinį veiksmą ir fiziniame veiksme atpažinti personažų poelgius, iš personažų poelgių atpažinti žmogų. Skaitydamas peizažus, režisierius neturi skaityti tik gražių peizažų žodžių, jis turi peizažų detalėse matyti prasmes, kurios kada nors vėliau, kitame skyriuje, turės didelę reikšmę. Kaip sakydavo Antonas Čechovas, jei pirmame veiksme kabo pistoletas, trečiame jis turi iššauti. Taigi skaitydamas režisierius iš karto bando daryti dramatinę, struktūrinę analizę. Tai yra blogai, nes labai dažnai negali pasiduoti emocijai – visą laiką žiūri kaip detektyvas, ieškai „įkalčių“.

– Kada Jūs pradėjote skaityti?

– Pradėjau skaityti maždaug nuo ketverių metų. Man mama raides ir knygeles rodė, matyt, nuo trejų. Aš buvau vienas vaikas šeimoje, mano mama buvo fizikė ir matematikė, išsilavinusi moteris, kurios likimas buvo labai sulaužytas. Bet ji savo vaikui norėjo duoti viską, kas geriausia, norėjo, kad būčiau genijus jau trejų ketverių metų. Aš turėjau visas Lietuvoje išleistas vaikiškas knygas, visos buvo nučiupinėtos, nuskaitytos. 14 metų perskaičiau visą F. Dostojevskį. Turiu visus jo tomus, kurie su manimi iki šių dienų važinėja po visą pasaulį. Knygos, kurios su manimi važinėja po visą pasaulį, yra visi A. Čechovo, visi F. Dostojevskio tomai ir Nikolajus Gogolis.

– Matyt, tai darote, nes esate režisierė?

– Skaitymas buvo labai didelė mano gyvenimo dalis. Tai buvo ir mano pasiruošimo profesijai dalis, nes, norint įstoti į A. Lunačarskio teatro meno institutą (GITIS) Maskvoje, reikėjo praktiškai atmintinai mokėti 90 pjesių, kad galėtum vieną iš jų, ištraukus per egzaminą, dramatiškai analizuoti. Atmintinai, be teksto. Taigi skaitymas ir knygos buvo beprotiškai didelė mano gyvenimo dalis.

Bet su metais ėmiau skaityti tikslingiau. Man reikia skaityti labai daug profesinės literatūros, analizės. Matot, aš niekada nesigiriu, ką skaitau, ir niekada necituoju, nes man atrodo, kad visa tai, ką perskaitai ir sužinai, turi įsidėti į save, bet, kai išeini į repeticiją, kai eini statyti spektaklio, neturi būti cituojanti enciklopedija. Turi visą medžiagą perleisti per save ir mokėti tai pateikti lengvai, su humoru, paprastai, kad tai būtų gyvenimas, o ne kažkoks intelektualinis „grūzas“ – teatras negali visą laiką toks būti.

O romanus ir kitokias knygas, kurias noriu perskaityti, dažniausiai taupau ir, kai važiuoju atostogauti, skaitau „pundais“. Aš nesu internetinis skaitytojas, man labai sunku priprasti prie elektroninių knygų. Mano vyras ant manęs net pyksta, sako „taigi gali viską turėti savo „kompe“ ir skaityti“. O aš ne – man svarbu paliesti, todėl knygas esu sudėjusi į dėžes, tampausi jas lagaminuose ir moku už didesnį svorį.

– Vežiojatės F. Dostojevskį, A. Čechovą. O ką vežiotumėtės iš šiuolaikinių autorių?

– Man labai patinka Haruki Murakami, nes japonų kultūra, literatūra man labai artima ir įdomi.