– Kaip prasidėjo jūsų draugystė su Dovydu?

D.J.: Mokiausi Vilniaus dailės akademijoje ir vieną sykį mums reikėjo parašyti esė paskaitų apie psichoanalizę ir vizualiąją kultūrą atsiskaitymui. Atsimenu, kad tada rašiau apie Michelangelo Dovydą, o prie viso to dar padariau fotomontažą su trimis Dovydo skulptūromis. Mintis buvo paremta Sigmundo Freudo psichikos struktūra: ego, superego ir id. Vienas Dovydas dėvėjo fetišistinę aprangą (id), kitas buvo aprengtas kostiumu (superego), o ego buvo paprastas vaikinas. Turbūt šiame darbe ir glūdi trijų Dovydo galvų šaknys (šypsosi). Vėliau sukūriau projektą „Hedonisto užrašai“ apie gyvenimu besimėgaujantį jaunuolį Dovydą Tylą. Niekas nėra matęs Dovydo, bet jo dienoraščius galima paskaityti kultūriniuose savaitraščiuose, o laisvalaikio piešiniai ne kartą buvo eksponuojami parodose. Todėl niekam, taip pat ir man, iki galo neaišku – tikras tai žmogus ar fiktyvus personažas. Dovydas Tyla nėra profesionalus menininkas, tiesiog mama jį vaikystėje mokė piešti, taigi laisvalaikiu jis tą ir daro, o šiaip dirba laisvai samdomu operatoriumi.

Labai norėjau, kad galvos būtų daugiau negu daiktas ir turėtų kažkokį santykį su aplinka, sąveikautų su ja, reaguotų į žiūrovų atstumą.

– Taigi Dovydo galvų projektas buvo logiškas jūsų romano su Michelangelo kūriniu tęsinys?

D.J.: Šis projektas pradėjo vystytis mums su Laurynu vaikščiojant po pernai vykusią Tarptautinę šiuolaikinio meno mugę „Art Vilnius“, kurios metu mes pamatėme labai spalvingą skulptūrą, vaizduojančią vyrą, šaunantį į viršų strėlę. Pradėjome kvestionuoti: anksčiau tokia skulptūra pati buvo meno kūriniu, o šiais laikais skulptūrinės kopijos naudojamos kaip medžiaga arba technika. Taip kažkada buvęs labai didingas meno kūrinys dabar tampa gausiai reprodukuojamu ready made daiktu. Sugalvojome nusipirkti devynias Dovydo galvas, jas išdažyti įvairiausiomis spalvomis ir sukurti instaliaciją, kuri atrodytų kaip Andy Warholo spalvoti šilkografijos veidai. Mums pasirodė, kad tai labai susiję su popmenu ir vartojimo kultūra. Labai užsidegėme šia idėja, Laurynas daug eksperimentavo. Jis norėjo Dovydo galvą aptraukti aksomu, bandė įvairias technikas. Vėliau viskas nurimo ir nugulė į stalčių.

L.L.: Tačiau tada artėjo Dalios gimtadienis ir aš galvojau, ką galėčiau jai padovanoti. Nuvažiavau į „Meno mūzą“, nupirkau vieną Dovydo galvą, nudažiau ją ryškia rožine spalva, nupiešiau akinius, lūpas nutepiau ryškiai raudonai ir aprašinėjau įvairiais žodžiais.

D.J.: Šiemet aš dalyvavau „Art Vilnius“, man buvo skirta erdvė, ir Laurynas vėl pradėjo galvoti apie savo sumanymą su Dovydo galvomis.

L.L.: Labai norėjau, kad galvos būtų daugiau negu daiktas ir turėtų kažkokį santykį su aplinka, sąveikautų su ja, reaguotų į žiūrovų atstumą.

D.J.: Parodoje buvo trys galvos su šviečiančiomis akimis: auksinė su violetinėmis akimis, kurios priėjus arčiau pasikeičia į mėlyną, mėlyna (IKB) su geltonomis, kurios pasikeičia į raudoną, ir juoda su žaliomis akimis, kurios pasikeičia į mėlyną. „Art Vilnius“ mugėje šis kūrinys sulaukė labai didelio pasisekimo: veikiausiai dėl to, kad susijęs su popmenu ir interaktyvus, jis pritraukė būrius žmonių.

– Šiandien šia idėja paremtą jūsų kūrinį „明るい目の金“ („Šviesios akys aukso“) gali apžiūrėti visi atvirosios galerijos „Open Gallery“ lankytojai.

D.J.: Po šiuolaikinio meno mugės „Art Vilnius“ mums paskambino „Lofto“ atstovė, pasiūlė padidinti Dovydo galvas ir eksponuoti jas „Open Gallery“ erdvėje. Iš pradžių mums tai atrodė neįmanoma, bet žinojau, kad būtinai turime to imtis. Galiausiai aplinkybės susiklostė labai palankiai, radome žmogų, turėjusį tikro dydžio Dovydo galvos kopiją, ir sukūrėme instaliaciją.

– Atrodo, kad Dovydas kartu su jumis keliauja visais gyvenimo etapais. Kodėl būtent jis?

D.J.: Tiesą sakant, nežinau. Kažkada man labai patiko antika, tačiau dabar stengiuosi jos nusikratyti, nes ten per daug viskas tobula ir gražu. Dovydas yra tarsi gražaus vyro kanonas ar įvaizdis, tačiau man įdomiausia vieta Dovyde yra ta, kad jame yra ir antikos, ir renesanso, ir tam tikra religijų sandūra. Juk iš tikrųjų Michelangelo antikine maniera sukūrė biblinį motyvą. Ši skulptūra yra toks objektas, kuriame susiveda labai daug prasminių taškų.

L.L.: Dovydas apskritai yra tarsi meno simbolis. Jis labai gerai pažįstamas ir pateikiamas visiškai ne tame kontekste, kokiame turėtų būti. Nežinau, ar Dovydas buvo žinomas kaip gražus vyrukas. Man atrodo, kad jis buvo žinomas kaip vaikas, nukovęs Galijotą.

D.J.: Dovydas buvo žinomas kaip piemuo, kuriam tuo metu, kai nukovė Galijotą, buvo maždaug trylika metų. Jis buvo vaikas, o Michelangelo skulptūroje pavaizduotas Dovydas yra aukštas, gražus vyras, jaunuolis, kuriam mažiausiai aštuoniolika metų. Man labai patinka, kad skulptūroje matyti Michelangelo pozicija, su kokiu pasigėrėjimu ir meile antikai jis tą vyrą pavaizdavo.

– Ar negaila, kad tokia svarbi, didinga skulptūra, kadaise pati buvusi (ir tebesanti) svarbiu meno kūriniu, dabar tampa tik materija, medžiaga šiuolaikinių menininkų kūrybai?

D.J.: Labiausiai man gaila, kad nuvažiavus į Italiją pamatai daugybę produkcijos su Dovydo genitalijomis arba veidu. Kita vertus, visi didieji meno kūriniai dažnai yra kramtomi, perkramtomi, išspjaunami ir vėl praryjami, ir tas ratas sukasi toliau.

L.L.: Nepasakyčiau, kad man gaila, nes tai yra atspindys tos kultūros, kurią mes turime.

Įkvėpimas ateina labai sunkiai ir kiekvieną dieną daug dirbant.

D.J.: Gerai yra tai, kad žmonės paverčia didingą meno kūrinį kasdieniškesniu dalyku, į jį yra atkreipiamas dėmesys, gal žmonės daugiau apie jį sužino. Dovydas tam tikra prasme pavirsta informacijos kanalu. Panašiai yra ir su mūsų skulptūromis: tikiuosi, kad žmonėms, pamačiusiems mūsų instaliaciją, kils noras pasidomėti, kas tas Dovydas, kas tas Michelangelo, antika, renesansas ir vaporvawe subkultūra.

L.L.: Šitas vaizdinys yra tarsi priemonė sudaryti sąlygas tam tikram pokalbiui ne tik su meno žinovu, bet ir su paprastu praeiviu. Mano nuomone, pačioje skulptūroje nėra labai gilios minties, todėl ja pasidomėję sužinosime nebent techninius dalykus, kontekstą, kitas ypatybes. Bet šiaip manau, kad Dovydas yra labai sėkmingas kūrinys, jeigu mes vis dar apie jį kalbame.

– Dabar jūsų Dovydas išėjo į gatves, jus tam tikra prasme paversdamas gatvės menininkais.  Kaip reaguojate į tokį statusą? Koks jūsų santykis su gatvės menu?

D.J.: Man labai patinka gatvės menininko statusas, bet tik dėl to, kad jis yra pakeltas į tą kokybę, kokia šiuo metu vyrauja Lietuvoje.

L.L.: Man šis statusas labai patinka, nes gatvės menas atrodo kaip labai laisva terpė reikštis. Labai džiaugiuosi, kad mums pavyko padaryti šias Dovydo galvas, nes skulptūrų ir apimtinių kūrinių gatvės mene ne tiek jau ir daug. Mieste norėtųsi matyti daugiau instaliacijų, ne tik grafičių ar sienų tapybos. Žinoma, galima sakyti, kad ant sienų užrašyti sakiniai yra gatvės poezija. Tačiau būtų smagu, kad gatvės menas apimtų daugiau medijų.

D.J.: Gatvės menas Lietuvoje galėtų dar labiau plėstis, galėtų atsirasti 3D kūrinių. Norėčiau, kad tai nebūtų įprasta, bet gatvės meno skulptūra. Mūsų kūrinys „明るい目の金“ („Šviesios akys aukso“) atrodo gatvinis gerąja prasme: jis neprimena parke esančių skulptūrų, yra instaliatyvus ir dera prie erdvės ritmo.

– Kodėl, jūsų manymu, trūksta kitokių gatvės meno išraiškos formų?

L.L.: Paprastai tai sunku įgyvendinti, viską reikia organizuoti – negali tiesiog pakabinti skulptūros, nes ją nuims.

D.J.: Taip pat reikia kokios nors įdomios idėjos.

– Labai daug kalbame apie skulptūrą. Ką ji jums reiškia?

D.J.: Aš, kaip žmogus iš meno pasaulio, galiu pasakyti, kad važiuodama į kitas šalis tiesiog negaliu neaplankyti galerijų, parodų, meno muziejų. Kadangi Lietuvoje yra mažiau galimybių pamatyti garsius menininkus, visuomet nuvažiavusi svetur ištyrinėju, kokių menininkų parodos ten tuo metu eksponuojamos, kokios galerijos vertos dėmesio, kokias nacionalines galerijas įdomu aplankyti. Į mano akiratį labiausiai papuola tapyba, tarpdisciplininiai menai. Skulptūra domiuosi mažiau, tačiau neabejoju, kad po šio Dovydo galvų projekto skulptūra ir gatvės menas bus įtraukti į mano repertuarą (šypsosi).

L.L.: Klausimas, ar tai, ką mes padarėme, apskritai yra skulptūra. Skulptūra yra tada, kai pasiimi tam tikrą medžiagą ir iš jos išlipdai, išdroži, išskaptuoji meninį objektą. Šiame kūrinyje to gal tiek daug nėra, skulptūra egzistuoja idėjos lygiu. Jos buvo tik tiek, kad išėmėme akis (juokiasi).

D.J.: Man atrodo, kad šiuolaikiniame tarpdisciplininio meno kontekste visos skulptūros ir apskritai meno ribos yra labai išsitrynusios ir sunkiai apčiuopiamos bei konkretizuojamos.

– Dalia, esi tapytoja ir diplomuota menininkė, tačiau Laurynas baigė tiksliuosius mokslus. Kaip atsitiko, kad Laurynas tapo menininku?

D.J.: Jis turi tam potraukį. Kai mes pradėjome bendrauti, Laurynas pradėjo piešti.

L.L.: Ir vėliau nustojau (juokiasi).

D.J.: Bet tau visai neblogai sekėsi.

L.L.: Tai progresyvūs dalykai. Aš jau daugiau nei dešimt metų groju pankroko grupėje „Netvarkoi“, šitas pomėgis yra šiek tiek susijęs su menu. Jeigu reikėtų apibūdinti savo kūrybinę biografiją – tai mėgdavau piešti akvarele. Atsimenu, kartą Dalia kūrė autoportretą koliažo technika. Aš paėmiau tą nuotrauką ir kompiuterine programa ją vektorizavau, pritaikiau efektų, tada atsispausdinau ant popieriaus, išpjausčiau, perklijavau ant plastikinio paviršiaus ir padovanojau jį Daliai. Man mintys kyla tada, kai užlieja įkvėpimas ir tuo metu jau nebegali nedaryti (juokiasi).

D.J.: Laurynas dažnai ir įvairiais būdais prisiliečia prie meno. Jis yra labai imlus ir smalsus žmogus, o menas yra viena iš tų formų ir sferų, kur tai pasireiškia.

– Dirbant kartu, jūsų kūrybinis duetas atveria kitokias plotmes kūrybai, įvairioms išraiškos formoms.

D.J.: Tikrai taip. Ir tai man labai patinka, nes kai dirbi su sau įprastomis medijomis, natūraliai susiformuoja klišės ir įpročiai, iš kurių labai sunku išeiti, reikia surasti būdų, kaip galėtum prasiskiesti. Mūsų duetas yra ta skiedžiamoji medžiaga – kaip imbieras tarp sušių (šypsosi).

– Kaip kyla idėjos ir aplanko įkvėpimai?

D.J.: Įkvėpimas ateina labai sunkiai ir kiekvieną dieną daug dirbant. Galbūt kitiems atrodo, kad menininkas gyvena apimtas euforijos ir nuolatinės įkvėpimo būsenos, tačiau taip nėra. Tam, kad pasiektum įkvėpimą, prie jo tenka eiti nuosekliai, nėra taip, kad trenkia žaibas ir pradedi kurti. Dažniausiai įkvėpimą pasieki, nes labai daug darai, ir taip atsiranda tam tikri junginiai tarp to, ką skaitei, matei, darei, pastebėjai, ką kalbėjai su kitais žmonėmis. Tai, mano manymu, yra įkvėpimas. Jis gali trukti vos kelias sekundes, kai viskas susideda į vieną akimirką, ir pradedi negalėti kažko nedaryti, nes viduje paleidžiamas nesustabdomas variklis.

L.L.: Dažniausiai sukrenta įvairios patirtys, tada galiausiai atsiranda kompulsinė idėja, kurią reikia įgyvendinti ir pagal galimybes transformuoti. Viena priežasčių, kodėl aš kuriu, – man labai patinka mokytis naujų dalykų. Aš labai mėgstu galvoti apie save kaip apie profesionalų diletantą: stengiuosi išmokti dalyką tiek, kad, reikalui esant, galėčiau juo naudotis.

– Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai arba svajonės?

D.J.: Labai noriu pratęsti projektą „Hedonisto užrašai“, iš kurio galima išvystyti labai daug šakų. Buvo planų kurti pseudodokumentinę fotografiją. Taip pat viliuosi, kad prieisime iki trumpametražio filmo kūrimo. Dar norėčiau, kad hedonistas parašytų scenarijų savo būsimam filmui arba pabaigtų rašyti užrašus, kuriuos būtų galima išleisti. O ką gali žinoti, gal kada nors išvysime hedonisto kvepalų arba drabužių liniją (šypsosi). Neatsisakytume ir daugiau didelių skulptūrinių, šviečiančių gatvės meno projektų.