Dovana LTBA dešimtmečiui

"Po baletui atiduoto dešimtmečio šį jubiliejinį, dviejų dalių koncertą noriu skirti aukštojo meno puoselėjimui Lietuvoje", – sakė 10-ąjį jubiliejų švenčiančios LTBA įkūrėja Kristina Sliesoraitienė.

Ar buvo sunku susitarti su pasaulinio lygio žvaigžde, kurios dienotvarkė kruopščiai suplanuota, o darbo maršrutai driekiasi nuo Europos iki Amerikos ir Azijos?

"Tam ruošiausi trejus metus. Pakviesti Dorothee reikėjo tik drąsos ir tikėjimo – panašiai kaip ir įkurti mokyklą bei jai vadovauti. Po bendravimo su Dorothee įsitikinau: kuo didesnė žvaigždė, tuo ji paprastesnė, subtilesnė", – baleto solistės iš Paryžiaus nuoširdumu žavėjosi K.Sliesoraitienė.

Gegužės 2-ąją Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) scena žvaigždė iš Paryžiaus dalysis su kolegomis iš Lietuvos Beata Molyte, Olga Konošenko, Romu Ceizariu, Genadijumi Žukovskiu, Kristina Gudžiūnaite, šokio teatru "Aura". Savo meistrystę, dažnai gerokai didesnę nei galima tikėtis iš tokio amžiaus vaikų, demonstruos tarptautiniuose konkursuose laurus skinantys LTBA mokiniai bei Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai. Galimybė pasirodyti kartu su aukščiausio lygio profesionalais bus suteikta ir choro "Liepaitės" dainininkėms, B.Dvariono muzikos mokyklos orkestro muzikantams.

Valios pergalė

Stebėdami ryškiausios koncerto dalyvės D.Gilbert pasirodymą, vakaro svečiai galės mėgautis savitą tradiciją, išskirtinę atlikimo techniką puoselėjančios Paryžiaus baleto mokyklos stilistika. D.Gilbert, viena iš 16 aukščiausiąjį rangą turinčių Paryžiaus nacionalinės operos teatro baleto trupės solisčių, laikoma idealiu šios baleto mokyklos pavyzdžiu.

Tačiau D.Gilbert kelias į šią šlovę nebuvo lengvas. Prasidėjo jis Tulūzos nacionalinėje konservatorijoje, kai Dorothee buvo septyneri. Sulaukusi vienuolikos, mergaitė bandė stoti į Paryžiaus nacionalinės operos baleto mokyklą, tačiau bastionas, apie kurį svajoja mažosios balerinos iš viso pasaulio, buvo neįveikiamas.

Idealiai atlikti arabeską ar piruetą stengiasi visi baleto artistai, bet D.Gilbert tai daro tiesiog  organiškai – užtikrintai, bet tuo pat metu ir lengvai.

Dorothee laikysena nesužavėjo komisijos – kaip ir nepakankamai išversta pėda, nepakankamai ištreniruoti kojų raumenys. Nors mergaitė judėjo neblogai, jai stigo baleto abėcėlės žinių. Dorothee neįveikė milžiniškos konkurencijos, tačiau ji nepasidavė. Atvirkščiai: kaip vėliau pasakojo, įkvėpta nesėkmės, baletui ėmė skirti dvigubai daugiau laiko.

Antrasis bandymas 1995-aisiais buvo sėkmingas: D.Gilbert įveikė atranką ir tapo Paryžiaus operos baleto mokyklos mokine. Kad padėtų dukrai siekti svajonės, įkandin vienturtės dukters į Paryžių atsikraustė ir mergaitės tėvai.

Šiandien nepriekaištinga technika, lengvu šokiu ir artistiškumu kerinti prancūzė yra pasakojusi, jog valios tapti balerina ji turėjusi daugiau nei tuo metu buvo išmokusi baleto pradmenų. Viename interviu D.Gilbert prisipažino, kad šio meno  pagrindus šlifavusi visus penkerius metus, kol mokėsi mokykloje: "Turėjau pamiršti viską, ko buvau išmokusi, ir iš naujo perkurti savo kūną."

Mergaitė niekada nebuvo tarp klasės lyderių, tačiau už darbštumą jai buvo atseikėta su kaupu – žingsnis po žingsnio iš vidutiniokės D.Gilbert tapo pirmūne, sparčiai kilo griežtoms taisyklėms paklūstančios mokyklos hierarchijos laiptais ir jau po metų šoko pagrindinį vaidmenį spektaklyje "Mėlynoji paukštė".

Svarbų vaidmenį D.Gilbert profesiniame gyvenime suvaidino jos mokytojas, garsus prancūzų primarijus Manuelis Legris, kuris kaip šokėjas buvo pagarsėjęs dėl savo išskirtinės technikos, ekspresijos ir gebėjimo ypač lengvai pereiti nuo klasikinio repertuaro į šiuolaikinį.

2000-aisiais, kai M.Legris paskelbtas Nižinskio prizo laureatu – geriausiu pasaulyje baleto artistu – D.Gilbert įsiliejo į Paryžiaus nacionalinės operos trupę.

Idealas scenoje ir gyvenime

2002-aisiais pirmą kartą solo vaidmenį balete "Don Kichotas" atlikusi D.Gilbert į kūrybinių pasiekimų sąrašą netrukus įrašo partiją "Žizelėje", šoka "Simfonijose", Čaikovskio "Pas de deux", George'o Balanchine'o "Baroko koncerte", Rudolfo Nurejevo "Gulbių ežere" ir "Don Kichote". Sulig kiekviena nauja partija artėdama aukščiausiojo karjeros laiptelio link, D.Gilbert 2005-aisiais pakeliama iki pirmosios solistės rango.

2007-ųjų lapkritį po istorinio spektaklio "Spragtukas" – dėl teatro techninio personalo streiko tą vakarą scenoje nebuvo dekoracijų, artistai pasirodė be kostiumų – D.Gilbert paskelbta "Etoile" – oficialia baleto žvaigžde.

Vienas vaidmuo veja kitą, gastrolės užsienyje, pasirodymai tarptautiniuose projektuose bei užsienio teatruose kaip kviestinės solistės, – žiūrovai negaili D.Gilbert aplodismentų, o kritikai – pagyrų. Ji laikoma idealia Paryžiaus baleto mokyklos atstove, demonstruojančia ne tik nepriekaištingą techniką, judesių plastiškumą, bet ir artistiškumą.

Idealiai atlikti arabeską ar piruetą stengiasi visi baleto artistai, bet D.Gilbert tai daro tiesiog organiškai – užtikrintai, bet tuo pat metu ir lengvai.

Savo pasirodymais scenoje džiugindama baleto mylėtojus, tuo pat metu ji dirba ir su žinomais rūbų dizaineriais, tampa žinomo prekės ženklo "Repetto" veidu ir prancūziškos elegancijos ambasadore. Karjera nenustelbė ir asmeninio gyvenimo: su fotografu Jamesu Bortu balerina augina dukrelę Lily.

Gyvenimo vaidmuo

Ką reiškia būti viena iš saujelės geriausių pasaulyje? Kaip keičiasi balerinos darbas, kai ji paskelbiama žvaigžde? "Mano iššūkis dabar – niekada nenustoti dirbti", – viename interviu pasakė D.Gilbert.

Kai tik įsiliejo į Paryžiaus operos baleto mokyklą, ji svajojo apie didžiąsias scenos balerinas. Tačiau kai pati tapo žvaigžde, svajonių balerina ją laiko kiti. Todėl įkvėpimo tobulėti D.Gilbert semiasi iš kitų baleto artisčių, kitų baleto mokyklų atstovių. Paryžiaus baleto mokykla esanti jos kraujyje, jos kūno judesių pamatas, tačiau jai įdomu panaudoti ir kitų tradicijų elementus.