Filmuotis – kaip tik jai. Anastasijos Marčenkaitės – filmo "Ekskursantė" žvaigždės – netrikdo nei aikštelė, nei režisieriaus komandos, nei šalia repetuojantys profesionalūs aktoriai.

Audriaus Juzėno filmas "Ekskursantė", pasakojantis istoriją, kaip 11 metų mergaitė Marija pabėgo iš tremtinių traukinio ir nuo Uralo pėsčiomis grįžo į Lietuvą, neseniai pasiekė kino ekranus ir sulaukė didelio pasisekimo.

Filmuoti jis buvo pradėtas prieš daugiau kaip ketverius metus. Per tą laiką pagrindinė filmo artistė A.Marčenkaitė jau spėjo užaugti – dabar jai 15 metų. Mergina mokosi Vilniaus Aleksandro Puškino vidurinėje mokykloje dešimtoje klasėje. Nors išberta paaugliškų spuogų, Anastasija per daug jų nesidrovi, – žino: praeis. Švelnūs veido bruožai ir aksominė šypsena byloja, kad iš mažosios ekskursantės išaugs graži mergina, jau šiandien planuojanti didžiąją savo gyvenimo kelionę.

– Anastasija, turbūt po filmo sulaukei daugybės komplimentų? O kaip apie jį atsiliepė tavo šeima? – paklausėme merginos.

– Visiems, kas žiūrėjo, tas filmas patiko. Sakė, negaliu dar "išeiti" iš jo, vis dar galvoju. Apie jį nemažai komentarų internete. Gal yra ir blogų komentarų, bet aš jų neskaitau, – neturiu laiko. Mano sesė kiekvieną dieną visur skaito komentarus. Sako: nė vieno blogo neradau.

Per filmo premjerą mama verkė. Paskui ėjo jo žiūrėti su savo mama – mano močiute. Ir grįžo abi apsiverkusios. Visi mane apkabino, visiems filmas patiko. "Tu – šaunuolė. Didžiuojuos tavim, gerą darbą padarei, – sakė tėtis. – Neverkiau, bet norėjosi."

Brolis per premjerą filmą žiūrėjo su savo sūnumi. Ir brolis pagyrė. Sakė, vos vos išsilaikė neverkęs. Taigi jie – vyrai, o vyrai neturi verkti. Bet ir brolis sakė, kad verkti norėjosi.

– Gal sulaukei daugiau kvietimų filmuotis?

– Oficialių – ne. Bet Audrius (režisierius A.Juzėnas – red. past.) sakė, kad turi scenarijų, kuriame yra vaidmuo man. Norėčiau su juo apie tai plačiau pasikalbėti. Susidraugavom po to filmo, galiu su juo apie daug ką pasikalbėti – nebijau.

– Ar norėtum tapti aktore?

– Taaaip. Kai baigsiu vidurinę mokyklą, planuoju išvažiuoti mokytis aktorystės į dideles šalis – arba į Ameriką, arba į Rusiją. Ten matau daugiau perspektyvų, daugiau galimybių. Be to, Amerikoje daug metų gyvena mano sesė. Ji už mane 18 metų vyresnė, jau turi savo šeimą. Dėl to man ten būtų lengviau. Tėvai mano pasirinkimui pritaria.

Penktoje klasėje aš norėjau būti jūrų tyrinėtoja. Bet po "Ekskursantės" supratau, kad, jeigu man sekasi, tai kodėl nepabandžius to darbo? Filmuotis labai patiko. Audrius sakė, kad aš panaši į Angeliną Jolie ir Natalie Portman. Ir draugai sakė, kad esu panaši į N.Portman.

– Ar prisimeni, kaip atsidūrei filmavimo aištelėje?

– Pamačiau skelbimą laikraštyje, kad pagrindiniam vaidmeniui reikia mergaitės. Pasakiau mamai, kad noriu nueiti į atranką. Nuėjau – ir mane atrinko. Aš net nežinau, kas mane pastūmėjo nueiti į tą atranką.

– Kai perskaitei filmo scenarijų, tau buvo tik 11 metų. Ar supratai, kas ta tremtis, kodėl lietuviai gyvuliniais vagonais buvo tremiami į Sibirą?

– Na, taip, supratau. Bet prašiau mamos, kad daugiau papasakotų, kaip tai vyko. Filmavome prieš ketverius metus, visų smulkmenų neatsimenu.

– Prasidėjo filmavimo darbai: šalia tavęs – profesionalūs aktoriai, režisieriaus komandos, operatorius, asistentai, grimuotojai, aprengėjai. Ar neišsigandai? Ar buvo sunku?

– Ne. Buvo labai įdomu. Ir tas įdomumas, azartas nusvėrė visus sunkumus. Režisierius buvo labai geras. Niekada ant manęs nebuvo užrikęs. Pajausdavo, kada man blogai, paguosdavo. Kai gerai suvaidindavau, pagirdavo. "Vot tu malačius, gerai padarei", – sakydavo. Visi buvo malonūs, draugiški.

– Filme yra ne viena sunki scena. Ar baisu buvo filmuotis, pavyzdžiui, scenoje su vilkais?

– Ne. Viskas buvo padaryta taip, kad nebijočiau. Visas scenas režisierius taip paaiškindavo, kad man tai nebūtų per žiauru. Labai atsargiai. Aš negalvodavau, kas ką man daro. Aš galvodavau, kaip man reikia kuo geriau suvaidint.

– Kaip radai kontaktą su rusų aktoriais, pavyzdžiui, su Igoriu Savočkinu (Vytiokas), kuris tavo heroję Mariją mokė gyvenimo "išminties" – esą galima pasiimti tai, kas ne vietoj padėta, su baba Nadia (aktorė Raisa Riazanova), kuri tave priglaudė savo trobelėje?

– Nors tai – profesionalūs aktoriai, jie elgėsi kaip normalūs žmonės. Nei jie buvo pasikėlę, nei kėlė kokių nors savo reikalavimų. Tiesiog mes susiliejom toj vaidyboj, "įėjom" į savo vaidmenis, todėl ir gerai pavyko. Bet daug scenų iškirpta. Mažų, bet daug.

– Ar pasikeitė klasiokų požiūris į tave po filmo?

– Ne. Klasėje bendraujame visi, bet labiau mergaitės su mergaitėmis, berniukai – su berniukais. Turiu daug draugių, bet iš jų – tris pačias artimiausias. Jos man kaip sesės, su jomis draugauju jau apie 6–7 metus. Bendrauju su visom mergaitėm. Bet yra mergaičių, kurios gyvena savam pasauly, į klausimus atsako vienu žodžiu: "Taip", "Jo", "Gerai", ir viskas. Jos neleidžia daug laiko su mumis.

– Ar sulauki berniukų dėmesio?

– Dabar visi berniukai – savanaudžiai, visi – mergišiai.

– Suprantu, kad mokslai suryja daug laiko. Bet gal turi kokį pomėgį, be kurio tiesiog negali gyventi?

– Taip, baletas. Nuo baleto niekur nepabėgsiu – turiu pabaigti. Užsiėmimus Mokytojų namuose lankau nuo 6-erių. Tikrai daug laiko suryja mokykla, pamokų ruoša, užklasiniai darbai. Užtat man tėtis ir sako: "Tu praleidi savo jaunystę." Jis norėjo pasakyti, kad esu per daug užsiėmusi. O ką aš galiu padaryt?

Yra žmonių, kurie kiekvieną dieną po pamokų su tom tašėm atvažiuoja į miesto centrą ir vaikšto. Arba sėdi su kavos puodeliu rankose. Rūko, geria. Gal jiems tai ir patinka, bet nieko iš to gero. Nesuprantu, kada jie ruošia pamokas. Arba – žaidžia tuos kompiuterinius žaidimus, šaudo, žudo – ir berniukai, ir mergaitės. Tai traumuoja psichiką. Bet tokių sutinku retai – su tokiais nebendrauju. Aš bendrauju su tais, kurie į mane panašūs.

Vasarą ir aš atvažiuodavau į centrą ir vaikščiodavau su draugais, nes nebūdavo ką veikti. Bet kai prasidėjo mokslai, tikrai neturiu laiko. Atvažiuoju tik į baletą, o po užsiėmimų – iš karto namo.

– Papasakok apie savo šeimą. Kokios profesijos tavo tėvai?

– Niekada neklausiau tėtės, ką jis baigė. O mama yra inžinierė projektuotoja. Su grupe specialistų ji projektavo tiltus, kitokius pastatus. Sesuo Irina ir brolis Vitalijus už mane daug vyresni, suaugę, turi savo šeimas. Sesuo gyvena Amerikoje, o brolis – Vilniaus centre.

– Kokie visuomenės reiškiniai tave labiausiai jaudina?

– Niekada nesuprasdavau ir nesuprasiu mamų, kurios pagimdo ir palieka savo vaiką.