Birželio 5 d. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje numatytame koncerte „Kinijos garsai styginiams ir erhu virtuozas Guo Gan“ su Roberto Šerveniko diriguojamu Lietuvos kameriniu orkestru (LKO) pasirodys kinų instrumento erhu žvaigždė Guo Ganas. Skambės kinų muzika ir lietuvių kompozitoriaus Ramūno Motiekaičio festivalio užsakymu parašytas kūrinys „Cinema“ kameriniam orkestrui.

Vis labiau plečiantis, tvirtėjant Lietuvos ir Kinijos kultūriniams mainams, vienas žymiausių mūsų šalies kolektyvų, Vilniaus festivalyje aktyviai dalyvaujantis Lietuvos kamerinis orkestras jau ne kartą pasirodė Kinijos publikai ir kiekvieną sykį sulaukdavo didelio publikos ir spaudos dėmesio. Šiame Vilniaus festivalyje LKO svečias – erhu virtuozas Guo Ganas. Erhu – tai dviejų stygų strykinis muzikos instrumentas, kartais pavadinamas smaigaliniu, arba pietietišku, smuiku, dar kinų smuiku. Tai paslankus, tylus, subtilus instrumentas, naudojamas įvairių Kinijos etninių grupių muzikoje, netgi kinų popmuzikos, roko arba džiazo ansambliuose, juo griežiama solo, ansambliuose ir orkestruose.

Kinijos muzika tokia pat sena, kaip ir penkis tūkstantmečius siekianti šios šalies civilizacija. Tradicinė kinų muzika glaudžiai susijusi su gamtos reiškiniais, apeigomis, ritualais, mitologija, religija, filosofija, medicina, ją veikė daoizmo, konfucianizmo, budizmo idėjos. Jau senų senovėje kinai buvo sukūrę ištisą mokslą apie muziką, jos galias ir poveikį. Garsus išminčius Konfucijus (551–479 pr. Kr.) yra pasakęs: „Jei norite žinoti, kaip valdoma valstybė ir kokia tos šalies žmonių dorovė, – įsiklausykite į jos muziką.“ VII a. įkurta pirmoji muzikos akademija turėjo chorą ir orkestrą, joje buvo rengiami profesionalūs muzikai. Daugelį šimtmečių didžiulėje Kinijos teritorijoje klostėsi įvairiausių žanrų – apeigų, ceremonijų, procesijų, pokylių, šaudymo iš lanko, vandens (atliekama ant plaustų), šokių ir kita muzika. Plito dainuojamoji poezija, naratyvinis dainavimo stilius, komiška muzikos drama chanjun. Klestėjo įvairūs sintetiniai žanrai: dagu (rūmuose atliekama instrumentinė muzika, dainos ir šokiai), zaju (varjetė, jungianti liaudies dainą, vaidybą, kalbamuosius tekstus, cirko elementus), plėtojosi kinų opera.

XX a. nemažai kinų muzikų studijavo Europoje, susidomėjimas Vakarų muzika paspartino kinų instrumentinės muzikos raidą. Liu Tianhua išpopuliarino erhu kaip solo instrumentą. 1927 m. įsteigtoje Šanchajaus konservatorijoje buvo mokoma ir Vakarų šalių muzikos. Maždaug nuo 1950 m. suklestėjo orkestrų ir solistų atliekama instrumentinė muzika. Per Mao Zedongo kultūrinę revoliuciją muzika tarnavo politiniams lozungams, uždrausta tiek užsienio kompozitorių, tiek visa iki 1966 m. sukurta kinų muzika. Nuo 1976 m. atgimsta tradicinė muzika, kompozitoriai derina jos elementus su šiuolaikine Vakarų muzikos komponavimo technika, kuria operas, simfoninę muziką, naudojama dodekafoninė technika, kuriamos industrinio triukšmo kompozicijos. Kartu labai populiarus išlieka nacionalinis stilius, tęsiama kinų muzikos tradicija.

Savita mūsų šalies ir kinų kultūros sinergija persmelkia festivalio užsakymu kompozitoriaus Ramūno Motiekaičio parašytą kūrinį, kurį pats autorius pavadino „Cinema“ („Kinas“), ir sako taip: „Per daug gražu, kad būtų tikra. Taigi, kinas. Ar gali būti kas nors tikresnio negu kinas?“ Pasak muzikologės Eglės Grigaliūnaitės, rytietišku minimalizmu dvelkiančią estetiką autorius išpažįsta jau nuo pirmųjų savo opusų – elektroninių kūrinių vienodu „Mobile“ pavadinimu, kur muzika dažnai tampa sudedamąja audiovizualinio organizmo dalimi. „Post-mobiliuoju“ laikotarpiu – nuo 1999 m. („Tylinčių daiktų muzika“ orkestrui, „Antrininkai ir aš“ chorui, „Soliloquy“ kameriniam ansambliui, „Woods-Winds--Waters-Winters----Windows“ 7 fleitoms) – asketiškas elektroninių garsų trajektorijas pakeitė aktyvesnis akustinis skambesys. Pasak kompozitoriaus, „tai ne stilistikos pokytis, o tik instrumentuotės pasikeitimas, t. y. perėjimas nuo elektronikos prie akustinių instrumentų – muzikinė intuicija išliko ta pati“.

Koncertas „Kinijos garsai styginiams ir erhu virtuozas Guo Gan“ vyks birželio 5 d., trečiadienį, 19 val. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje.