Apėjome tik dalį senamiesčio – „Vilniaus pokerio“ Vilnius yra kur platesnis, klaidesnis ir niūresnis. Vis dėlto jos pasaulis turi ne vieną tiesioginę sąsają su 1989 m. pirmą kartą išleisto romano topografija. Vienu metu gyvendama Karoliniškėse pro savo namų langus regėjo buvusį R.Gavelio butą. Su kolege pasistengė, kad tuose namuose ant sienos atsirastų ir vienas jos pačios kūrinys.

Daugybės skaitytojų nesuprastas ir, anot filosofo Leonido Donskio, oficialios Lietuvos nepripažintas kūrinys pačiai Gretai yra stalo knyga, kurią ji perskaitė aštuonis kartus ir kaskart atsivertusi pažvelgdavo į tekstą naujai. „Galėčiau parengti visą kolekciją atsiliepimų, kaip aš skaitydama romaną atseit save traumuoju“, – sako autorė. Per parodos atidarymą Užupio „Galeroje“ net išgirdo vyresnių žmonių kaltinimų dėl anuomet, kai dar pati menininkė ir gimusi nebuvo, rašytojo sukurtų bjaurysčių ir šlykštybių.

„Vilniaus pokerį“, pirmą kartą išleistą 50 tūkst. egzempliorių tiražu ir netrukus vėl pakartotą, atranda nauji jauni skaitytojai. Ir siūlo savąją interpretaciją. „Knyga yra be pradžios ir pabaigos. Kiekvieną kartą skaitydama atrandi vis kitų dalykų ir supranti, kad niekada jos vizualiai neatskleisi. Ji negali pabosti, nes jos iki galo net neįmanoma suvokti. Savo pirmajame „Vilniaus pokeryje“, norėdama pasibraukti rūpimus sakinius, subraukiau visą knygą“, – prajuokina Greta. Vilniaus dailės akademijoje kažkas  tokį primargintą egzempliorių įvertino atitinkamai – iš jos pavogė.

Daugybė skaitytojų „Vilniaus pokerį“ perskaito kaip politinį arba pornografinį tekstą: „Vadinasi jį galima skaityti įvairiai.“

Pokerio filtras

R.Gavelio romaną iliustratorė pirmą kartą atrado dar gyvendama Klaipėdoje. Atvykusi studijuoti į Vilnių, pamatė sostinę tokią, kokią rado ir romane. „Kai atsikrausčiau į Karoliniškes, viskas atrodė labai gaveliška. Ten per tiek metų ir purvas nepakitęs, nes jo neužgožia lemputės“, – ji aiškina nematanti tų pastatų, kurie šviečia ryškiomis afišomis ir šviesomis, jai prabyla vien natūralūs pastatai. R.Gaveliui Vilnius irgi buvo prieštaringas: „Vilnius – išvirkščias miestas. Kiti miestai gimdo savo šiukšlynus, o šis sąvartynas slapčia gimdo patį Vilnių.“

Gyvenimas miegamajame rajone ypatingas tuo, kad jame, kitaip nei centre, lieka galimybė matyti žmones natūralius, kas rytą išeinančius iš savo namų: „Rajone regi visą realybę, tikrą procesą. Dabar gyvenu Viršuliškėse, prie Spaudos rūmų, kur išėjusi į kiemą galiu jaustis gyvenanti bet kuriuo laikotarpiu, nepaisant automobilių markių. Pati nelabai mėgstu vaikščioti miesto centre.“

Šiam iliustratorės pastebėjimui tinka ir R.Gavelio pasakotojo įvardijimas apie realybės subtilius niuansus: „Nėra sunku įprasti prie akivaizdžių, apčiuopiamų pakitimų. Kur kas sunkiau, kai niekas lyg ir nepakitę, bet reiškia visai ką kita.“

Tiesa, pačiame „Vilniaus pokeryje“ rajonas vaizduojamas niūresnis, negu jį perskaito Greta: „Neliko Vilniaus veido, visi nauji kvartalai vienodi, nėjokie: bedvasiai konglomeratai iš girtuoklių, eilių parduotuvėse ir troleibusų vielų. Žiūriu, plačiai pravėręs akis, bet nieko daugiau negaliu įžvelgti. Jokių slaptų ženklų, jokios gilesnės prasmės, tėra vienodas begalinis sapnas, kurį esi priverstas sapnuoti prieš savo valią.“

Ryšku prieš pilką

Išėję pasivaikščioti pagal romano topografiją, pasiekėme R.Gaveliui skirtą bareljefą Literatų gatvėje.

Ji sako: „Labai pilkas.“

„Atsiprašau, o „Vilniaus pokeris“ ar nėra pilkas?“ – pasitikslinu.

„Ne, ten nė vienos pilkos spalvos nėra. Man jis labai ryškus.“

Tiesa, pačiame romane yra ne viena tiesioginė nuoroda į miesto pilkumą, pavyzdžiui: „Pilkšvi namai tyliai murma užkeikimus, bažnyčios šnabždasi tarpusavy lotyniškai, kad niekas nesuprastų.“

Greta patikslina, kad jai pilkumas nenurodo spalvos. „Pavyzdžiui, dabar oras nėra pilkas. Man jis atrodo slogus. O pilka spalva man neslogi.“

Negaliu patikėti jos žodžiais: diena tobulai rudeniška, jau temsta, kitaip sakant, vien tik pilkuma aplink. Pamatau Literatų gatvės bareljefus apžiūrinėjantį turistą ir norėdamas nešališkos nuomonės pasiteirauju, kokios spalvos jam atrodo ši pavakarė. Atsako: „Grey.“

Dar padiskutuojame kartu su vokiečiu apie vakaro spalvas. Pašnekovė laikosi savo: šitoks oras spalvingas, tik tos spalvos – tamsios.

Pagalvoju, kad Gretai tinka citata iš Jeanui-Pauliui Sartre’ui skirto bareljefo – paslaptingo kaleidoskopo su žinute viduje: „Kai filosofas sustoja, menininkas eina toliau.“ Anot jos, menininkui apskritai neverta kažką daryti, jeigu jis sustoja ieškojęs ir pataikauja: „Tu negali pajausti tikrovės, jeigu visada tik ir galvoji, kaip turi būti.“

Tarp sapno ir tikrovės

Kulniuodami Pilies gatve, viena iš romano topografijos erdvių, išgirstame du pilkumos sargybinius. Vienas jų sušunka: „Čia mano gatvė, nx!“

„Žiūrėk, pokerio personažai“, – sakau. Kartu prisimename, kaip trijulės tokių personažų ji sulaukė ir per savo parodos atidarymą Užupyje: „Jie gėrė vyną ir skundėsi, kad jis tik septynių laipsnių stiprumo!“

„Vilniaus pokerį“ menininkė vadina filosofiškiausia knyga pasaulyje: „Joje yra absoliučiai viskas. Jo rašymo maniera atitinka mano minčių srautą, kaip pereinama nuo išorinio vaizdo į vidų, nuo kito žmogaus į save. Toks įspūdis, kad kitas parašė knygą už mane.“

Toks įspūdis, kad kitas parašė knygą už mane.

Dailininkė savo įsitraukimą į knygą iš dalies aiškina jai pačiai nustatytais derealizacijos ir depersonalizacijos sutrikimais. „Tai yra būsena, kai žvelgi į pasaulį ir nesuvoki, kad jis yra tikras. Kai nesupranti, kas dabar vyksta: sapnas ar realybė. Kita būsena yra tada, kai nejauti savo kūniškumo: pavyzdžiui, tu šneki, bet tau pačiai tie žodžiai skamba keistai. Pavyzdžiui, pakartojus žodį „sriuba“ jis pasidaro keistas. Todėl, turint šį sutrikimą, tiesiog reikia nekartoti žodžių“, – atskleidžia savo sąmonės ypatybes Greta Alice ir čia pat priduria, kad tobulas tokių psichologinių sutrikimų įsikūnijimas yra vaikų numylėtoji knygų herojė Alisa.

Ir, žinoma, toks yra pagrindinis „Vilniaus pokerio“ veikėjas Vytautas Vargalys, tobulai neatskiriantis realybės nuo sapno.

Siūlau dailininkei savo „Vilniaus pokerio“ interpretaciją: būdamas be galo nelaimingas kūrinio pasakotojas įgyja gebėjimą įžvelgti, kokie nelaimingi yra ir kiti. „Skaitydama knygą nuosekliai, aš nejuntu to tamsumo ir depresyvumo. Bet pastraipom skaitomas „Vilniaus pokeris“ iš tikrųjų gali pasirodyti šlykštus, sukelti pasibjaurėjimą“, – pastebi ji.

Kas, jos akimis, yra tie kanukai – paralelinės žmogiškosios būtybės romane? Ar tai savo rutinoje įsisukę ir nieko naujo gyvenime nebesitikintys individai? Ar tai yra represinės sistemos sugniuždyti kraštiečiai? „Jie yra viskuo nepatenkinti ir dėl visko nelaimingi. Man tas neigiamas požiūris, tas nesibaigiantis susikaustymas yra juokingas“, – apibendrina menininkė.

Greta Alice gimė jau po sovietmečio, 1992-aisiais. Todėl „Vilniaus pokerio“ nevertina kaip homo sovieticus pasaulėjautos tyrimo.

Kodėl tampama kanukais?

Pastebiu, kad, mums užsukus į Vilniaus universiteto ansamblį, pasitinka vien varnos – pokeriškų balandžių nė burktelėjimo.

Iliustratorė užsimena nerandanti atsakymo, kodėl Vilniuje žmonės beveik nebendrauja betarpiškai. „Klaipėdoje jaučiau, kad jeigu tu matai žmogų, tai jis mato tave: įvyksta kontaktas. Bendraujant juk gyventi saugiau. O čia bendravimas šaltas. Kai įstojau į akademiją, pastebėjau, kad menininkai tiesiog kuria ir džiaugiasi savo mažais nuostabiais pasaulėliais, ir nieko daugiau“, – mąsto Greta.

Ilgai dar diskutuojame apie sovietmečiu prarastą ir sunkiai atkuriamą lietuvio gebėjimą burtis į draugijas, bendruomenes, nepasitikėjimą vieni kitais ir nepavykstančias diskusijas apie neoliberalios ekonomikos įtaką žmonių ryšiams. „Man bendravimas Vilniuje primena romaną. Jeigu kam nors prasitari apie Juos, tuomet tave nužudo. Vadinasi, tu su nieko negali atvirai pasikalbėti. Tai atitinka knygą: žmonės dažnai negali bendrauti, nes tarsi bijo, kad kažkas negero atsitiks. Labai keista“, – svarsto menininkė.

Galiausiai Greta pripažįsta nuleidusi rankas ir pamažu prisitaikanti prie individualistų kultūros: „Pamačiau, kad pasauliui to bendravimo tiesiog nereikia. Jeigu tai tavęs nebejaudina, vadinasi, tu susitaikei. Taip ir nugyveni gyvenimą nieko nepakeitęs.“

Ar taip gimsta kanukas? Tas, kurio niekas nebejaudina ir kuris nieko nebegali pakeisti? Pats pasakotojas romane įspėja: „Įsižiūrėkit, pirmiausia įsižiūrėkit į tuos paklaikusius spoksotojus, žmonių pavidalo kanukus, gal pagaliau pajusit nerimą. Patys pasekit juos ir galbūt praregėsit. Galbūt suvoksit pavojų. Kurio neįmanoma pervertinti, galbūt pajėgsit net priešintis. Galbūt pajėgsit bent šauktis pagalbos. Galbūt dar nebus per vėlu.“

Gretos Alice parodą Vilniuje pamatyti per vėlu, bet ekspozicija keliaus į kitus miestus.