– Grafikos bakalauro, paskui magistro studijas Šiaulių universitete baigiau 2015 m. Šešerius metus buvau nutolusi nuo kūrybos. Atėjo metas, kai pajutau, kad studijavau ne šiaip sau. Prieš metus supratusi, kad ir vėl noriu kurti, ėmiausi įvairių kūrybinių sumanymų. Suprantu, kad prireiks laiko įsibėgėti, bet džiaugiuosi, kad kūrybą nustojau atidėlioti. Kadangi pertrauka buvo ilgoka, mano braižas tebesiformuoja. Kryptį turiu, todėl norisi ieškoti savito stiliaus, eksperimentuoti ir savęs neskubinti. Idėjos atkeliauja pačios – dirbant prie vieno linoraižinio, kyla kito idėja. Aišku, kartais bandau galvoti apie temą, mintyse kurti galimus kūrinių vaizdinius, tačiau pradėjusi piešti eskizus nukrypstu į lankas. Jos neretai tampa galutiniais sumanymais. Mėgstu save nustebinti, todėl dažnai improvizuoju be jokio eskizo, taip mėginu išsigydyti baimę sugadinti priemones – linoleumą arba popierių. Bandau prisijaukinti ir piešimo planšetę, nes kampe lieka mažiau suglamžyto popieriaus. Tačiau neneigsiu – kol kas ši draugystė mezgasi gana sunkiai, dirbti su tikromis medžiagomis, kaip ir skaityti popierines, o ne skaitmenines, knygas, man arčiau širdies.

A. Džei nuotr. 

– Smalsu, kodėl menininkai nutolsta nuo kūrybos. Ką veikei minėtos pertraukos metu ir kas padėjo pasiryžti pokyčiams, susigrąžinti kūrybą?

– Baigdama studijas jau dirbau parduotuvės vedėja. Vėliau įsidarbinau konstruktore biure. Mintys apie kūrybą lankydavo nuolat, bet fiziškai laiko nelikdavo. Darbą baigdavau vėlai, išvargusi norėdavau tik gulėti. Tuo metu turbūt stigo ir laisvalaikio planavimo įgūdžių, nes darbo specifika man patiko. Netikėti pokyčiai asmeniniame gyvenime pastūmėjo atgal į kūrybą. Atrodo, šįkart tiesiog ėmiau ir užkibau. Pirmas ryškesnis kūrybinis pliūpsnis įvyko 2022 m. vasario 24-ąją, pirmąją karo Ukrainoje dieną. Pabudusi ryte išgirdau naujienas ir pradėjau dar labiau drebėti (tuo metu sirgau kovidu). Tuomet tiesiog atsisėdau ir ėmiau raižyti. Dariau tai nuo ryto iki vakaro. Nepastebėjau, kaip prabėgo diena. Turbūt taip stipriai reikėjo atsiriboti nuo siaubingų naujienų ir tą jausmą išlieti ant linoleumo.

Gera, kad yra žmonių, kuriems mano darbai patinka, jaučiu ir vertinu jų palaikymą. Kūryba veikia ir kaip savotiškas išsiliejimas, būdas augti. Pernai dalyvavau programoje „Erasmus+“. Ten susipažinau su žmonėmis, kuriems pažadėjau susikurti savo, kaip menininkės, profilį instagrame. Šis žingsnis mane įpareigojo. Kartais taip rodytis nedrąsu – atrodo, nieko ypatingo neturiu, bijau, kad niekam nebus įdomu. Kita vertus, menininkų paskyrų įvairovė ten itin plati, tad teko sukaupti drąsą ir viešojoje erdvėje prisistatyti. Galų gale tie, kuriems neįdomu, manęs sekti neprivalo. Mane tai motyvuoja, kelia azartą profilį vis papildyti. Socialiniai tinklai atlieka ir dienoraščio funkciją, todėl tampa vis lengviau stebėti mus dominančius kūrėjus, žmones. Tačiau ranka pasiekiama informacija nėra vien pranašumas – greitai persisotiname, mums tampa vis sunkiau įtikti, niekas nebestebina. Būti vadybininku kitiems kartais atrodo lengviau nei sau. Todėl nuolat stebiu įvairių kūrėjų paskyras, kuriose galiu pasisemti idėjų.

– Šešeri metai slopinant kūrybiškumą galėjo sukelti nemažai įtampos. Kaip spręsdavai vidinius konfliktus, kylančius daugeliui jaunų menininkų? Nestabili finansinė situacija iki šiol išlieka dideliu iššūkiu – iš kūrybos pragyventi gali maža dalis pradedančiųjų menininkų.

– Vidinius konfliktus ilgai slopinau ir nebandžiau jų spręsti. Tarsi tai ignoruodamas galėtum pabėgti nuo problemų. Lūžis įvyko, kai buvau 27-erių. Suvokiau, kad taip gyventi nebenoriu, reikia pokyčių. Pradėjau nuo savęs. Pamėginau garsiai įsivardyti prioritetus, išsikelti tikslų. Nenumačiau nieko įspūdingai didelio, tačiau pirmieji žingsniai buvo žengti. Pakeičiau darbą, sumaniau nusipirkti didelį grafikos presą ir vėl kurti. Tačiau gyvenimo taip lengvai nesuplanuosi – preso įsigyti dar nespėjau, nes atsirado kitų pirkinių. Tačiau kūrybą susigrąžinau ir be jo. Dabar labiausiai norisi būti atpažįstamai iš savito braižo, svajoju apie personalines ir tarptautines parodas. Būtų smagu pragyventi iš kūrybos. Dėl to kasdien stengiuosi žengti bent po mažą žingsnelį, dažniau būti mane įkvepiančiose erdvėse, bendrauti su kitais menininkais.

– Kaip atradai linoraižinių techniką?

– Prie linoraižinio technikos prisiliečiau pirmame bakalauro kurse. Iškart patiko. Mano eskizai nuo pat pradžių buvo grafiški, dominavo dėmės, linijos. Linoraižinių technika artima mano asmenybei, nes esu linkusi analizuoti, kurti planus, vertinu ramybę, o šios savybės puikiai dera su šios krypties kūrybos proceso specifika: iš pradžių reikia plano, objektų raižymo sekos. Pats raižymas yra meditatyvus, ne tik kažką sukuri, bet ir išsivalai mintis. Studijuojant patiko medžio ir kartono raižiniai, o eksperimentų netrūko nei audiovizualiniame mene, nei skaitmeninėje grafikoje. Dauguma technikų įdomios ir šiandien, tačiau dabar labiausiai koncentruojuosi ties linoraižiniais. Nors kas ten žino, galbūt bus permainų.

A. Džei nuotr.

– Pažįstamos esame nuo paauglystės. Drauge su kitais bendraamžiais susitikdavome Mažeikių stadione. Jau tada vadinaisi Simona Woozy. Žodynas pateikia keletą šio žodžio reikšmių: „supykęs“, „apsvaigęs“, „pakvaišęs“ ir pan. Kuri reikšmė artimiausia tavo grafikai?

– Naivi istorija – būdama penkiolikos, anglų kalbos žodyne ieškojau tiesiog gražiai skambančio žodžio, kuris galėtų tapti mano pseudonimu. Tuo metu užkabino būtent „woozy“. Toks pseudonimas išliko iki dabar. Niekada to nesureikšminau, bet dabar žodžiai „apsvaigęs“ ir „pakvaišęs“ siurrelistinei, hipnozės elementų turinčiai mano grafikai apibūdinti išties tinka. Darbuose netrūksta svaigulio ar raibuliavimo įspūdį keliančių elementų – atsikartojančių linijų ir geometrinių figūrų.

– Išskirčiau ir rituališkumą, kurio įspūdį kelia ritmika, – ratu besisukantys liepsnojantys degtukai, iš brūkšnių susidedančios panoramos ir interjerai. Prisimenu ir triušį, kurio viduje – linijų labirintas. Tikiu, kad kūryba neretai susijusi su atsakymų ieškojimu: vargu, ar būtų įdomu kurti, jei jaustumės visažiniais. Kaip minėti darbai atliepia tavo vidinį pasaulį, kokius klausimus keli ir nagrinėji kurdama?

– Mano raižiniuose dažniausiai susitelkia susikaupusios emocijos ir būsenos, todėl kūriniai tampa savotišku nuotaikų veidrodžiu. Žiūrovams nesiekiu aiškinti, kaip jie turėtų jaustis ar ką matyti. Tai labai individualu, jautru ir asmeniška: juk į tą pačią situaciją reaguojame unikaliai, tik mums būdingomis emocijomis. Mano kūriniai ganėtinai ekspresyvūs ir „judantys“. Galbūt taip žiūrovą kviečiu pokalbio, skatinu dvejoti, ar nesivaidena, – noriu tikėti, kad tos linijos auditorijai išties prabyla. Taip tarp kūrinio ir žiūrovo užsimezga dialogas.

– Drauge su menininke Roberta Stonkute Šiaulių Prisikėlimo aikštėje neseniai pristatei performansą „Omuo“. Kaip kilo sumanymas, kokių auditorijos reakcijų sulaukėte?

– Pamačiusi, kad Prisikėlimo aikštės kubai laisvi, Roberta pasiūlė juos įveiklinti. Keletą dienų kūrėme planus, o vėliau juos įgyvendinome. Aikštėje yra trys metalinių karkasų kubai. Kiekviename iš jų įkurdinome veikėjus: kėdę ir du žmones. Žiūrovai galėjo tikėtis ryškių šviesų ir dūmų, tačiau iš esmės buvo raginami omenyje turėti sprendimo galią. Prie kubų prisirakinome grandinėmis, todėl mūsų judesiai tapo riboti, net skausmingi. Siūbuodamos, vaikščiodamos, tampydamos grandines bandėme atkreipti žiūrovų dėmesį. Šalia kubų prieš tai padėjome stiklinę ir butelį vandens – tarsi galimybė mus pagirdyti. Kadangi performanso nesurežisuosi, o žiūrovų veiksmų nenulemsi, buvo įdomu stebėti, į ką tai išsivystys. Praėjus 20–30 minučių, viena mergina mus pagirdė! Vėliau priėjo vaikinas, paėmė butelį su vandeniu ir tiesiog nusinešė. Paskui merginos mus išlaisvino. Po šio performanso priėjau prie žiūrovų, kiekvieną apkabinau ir visiems padėkojau. Emociškai buvo stipru ir dėl to, kad tai – pirmasis mano pasirodymas, pareikalavęs nemenkos drąsos. Pirmasis ir iškart centrinėje miesto aikštėje!

Aplinkinių reakcijos buvo įvairios, vieni rūpinosi: „juk vėliau skaudės“, antri tiesiog džiaugėsi veiksmu miesto centre, treti dalijosi turėję omenyje, kad mums reikia pagalbos, bet nedrįsę prieiti.

A. Džei nuotr. 

– Kūryba žavi tuo, kad menininkui leidžia pasijusti turinčiu galią priimti svarbius kūrybinius sprendimus. „Taip / tikriausiai smagu / būtų tverti pasaulius“ – Aido Marčėno eilėraščio „Taip“ eilutės, iš dalies nusakančios jo poezijos prasmę. Kokia yra tavo kūrybos prasmė? Kuo kurianti Simona skiriasi nuo nekuriančios?

– Galbūt popierius geriau atlaiko ir įprasmina būsenas, o pasitelkus kūrybą kalbėti lengviau nei įprastais žodžiais. Gali būti, kad mano pačios prasmė yra kūryba. Prasmės pajautimas nuolat kinta, auga kartu su asmenybe, o veiksmai ir jausmai, vedantys jos link, tėra dabarties išraiška. Ne veltui procesas dažnai yra įdomesnis už rezultatą. Keičiuosi ir aš – šiandien į šį klausimą atsakau vienaip, rytoj atsakyčiau kitaip. Kūrybos procese esanti Simona yra atsiribojusi nuo pasaulio, nejaučianti nei laiko tėkmės, nei alkio. Kuriant auga pasitikėjimas savimi, problemos tampa nebe tokios sudėtingos, o pasaulis – gražesnis. Nors esu introvertiška asmenybė, bendrystė su kitais menininkais man svarbi. Nekurianti Simona yra budri ir kiek įsitempusi – turbūt įkalina kūrybiškai neįkūnytos mintys.

– Mažeikiuose baigusi mokyklą, studijuoti grafikos išvykai į Šiaulius. Kodėl pasirinkai būtent šį miestą? Kokių galimybių menininkams atveria Šiauliai?

– Svarstydama apie studijas, rinkausi iš kelių variantų. Galbūt ne tik aš pasirinkau Šiaulius, bet ir jie mane. Džiaugiuosi, nes šis miestas tobulo dydžio. Pagalvoju, kad Vilnius būtų mane prarijęs. Kartais atrodo, kad Šiauliuose trūksta iniciatyvių kūrėjų, tačiau auga nauja karta, kuri dar kaip reikiant išjudins miestą. Vilniaus ar Kauno meno bendruomenės savaime yra didesnės, o tokie miestai turi daugiau kūrėjams tinkamų erdvių. Tačiau, kiek teko bendrauti su menininkais iš kitur, visi pasirodė draugiški ir geranoriški, linkę bendradarbiauti. Didžiausias skirtumas, kad didesniuose miestuose – daugiau atpažįstamų vardų, tačiau tai natūrali populiacijos proporcija.

– Tavo kraštiečio fotomenininko Vilmanto Dambrausko klausiau, ar Šiauliuose nesijaučia gyvenąs periferijoje, atskirtyje. Jis atsakė, kad periferija yra greičiau neseniai į Vilnių gyventi atvykusių problema: „Per keletą metų nepavykus užkariauti sostinės, savo pranašumu jie laiko bent jau gyvenimą didmiestyje.“ Ką manai tu?

– Iš dalies jam pritariu. Nesijaučiu gyvenanti periferijoje, nes Šiauliuose egzistuoja faina kūrėjų bendruomenė, kuri tik dar labiau plėsis. Kaip ir kiekviena bendruomenė, šiauliečiai turi vien jiems būdingo savito žavesio ir išskirtinumo. Visi esame skirtingi savo idėjomis ir požiūriais, kuriuos sujungę galime daug nuveikti. Šiais laikais absoliučiai dauguma net skirtinguose miestuose kuriančių bendruomenių man atrodo glaudžiai susijusios – menininkai bendradarbiauja, ir, nors fiziškai gali būti nutolę, iš tiesų yra neatsiejami.

Literatūrinis L. Simutytės projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų patirtis.