– Tai, sakote, jums meno genas atėjo per kelintą kartą?

– Sakau... Tėvelis buvo menininkas, kūrėjas, poetas. Kalė, drožė, tapė – viską darė puikiai. Kai labai įsismarkaudavo, kūryba tapdavo jo pragyvenimo šaltiniu, nors visuomet turėjo pagrindinį darbą. Ir aš tokia pati. Dirbu samdine su skaičiukais, o paraleliai užsiimu menais. Jų kryptį keičiu kas porą metų. Laikui bėgant atsiranda naujų dalykų, kurie mane sudomina. Tuomet keičiasi medžiagos, būdai, sritys, bet noras kurti išlieka nuolat. Būna, kad taip įsijautusią arba dirbančią pašaukia kelias. Tuomet nieko nelaukus tenka viską mesti ir krautis kuprinę.

– Koks buvo tas pirmas kartas, kai menas jus užkabino ir jau nebepaleido?

– Internete pamačiau gražų veltą meškiuką ir nuorodą į pamoką, kaip jį pasidaryti. Užsikabinau. Paskui susidomėjau keramika, tapyba. Kuo toliau, tuo labiau kūryba reiškė savo teises. O laisvalaikio pomėgiai kartais išsiverždavo ir į pirmąjį planą, užgoždami samdomo darbo svarbą. Tai būdavo tarsi priepuoliai: padirbi samdine – nusibosta, tuomet atsiduodi kūrybos tėkmei. Paskui vėl eini į samdomą darbą. Ir taip be paliovos. Kažkaip banguojančiai tas mano gyvenimas klostosi iki šiol. Didžiausią malonumą jaučiu, kai susiduriu su mane sudominusiu nepažįstamu dalyku. Tuomet išradinėju dviratį – mėgstu knaisiotis, tyrinėti, kaip ir ką sujungti, o paskui žiūrėti, kas iš viso to išeis.

Beeidamas netikėtai užuodi kažkur laukuose duonos kvapą ir skuodi tarsi šuo pėdsekys jo link. O paskui tęsi kelionę su karštos duonos kepalu rankoje, ir tai skaniausias desertas gyvenime.

– Internetas siūlo galybę gyvų ir nuotolinių mokymų, o jūs mėgstate viską atrasti pati?

– Man patinka kursai, jei matau, kad bus informatyvūs, juos ves geras meistras. Džiaugsmingai iš jo mokausi, nes pačiai atrasti visas technikos subtilybes kur kas sunkiau – reikia daug laiko ir medžiagų. Mokytis iš gerų mokytojų malonu ir dėl bendravimo, naujų pažinčių. Jau įsitikinau, kad paprastai kursus veda charizmatiški žmonės, tad dvigubas džiaugsmas pasisemti iš jų ne tik žinių, bet ir asmenybės šviesos.

– Minėjote, kad kuriate etapais. Kokiame etape šiuo metu esate?

– Interjero lėlių kūrimo etape. Eilinį kartą bandau išrasti dviratį – padaryti, kad jos krutintų kojas, rankas, sukiotų galvas, bet būtų skirtos ne žaisti, o namams puošti. Ne išsyk iki tokių priėjau.

Pirmieji mano bandymai buvo stacionarios lėlės, kurios sustingusios sėdėjo viena poza. Supratau, kad, norint kurti judančias lėles, kiekvieną jų kūno detalę reikia daryti atskirai (iki mažiausio rankos pirštelio), o paskui lipdyti į visumą.

Pagrindinė lėlių kūrimo medžiaga – modelinas. Vienas savaime stingsta ore, kitas – kepamas orkaitėje. Galbūt meistrai, kuriantys tokias lėles jau daug metų, dirba greičiau, bet aš šlifuoju jas ilgai ir nuobodžiai, o veido bruožams išgauti dažnai naudoju net odontologo įrankius (juokiasi). Ypač jie praverčia, kai lėlytės veidas – nykščio nago dydžio. Tuomet tenka susirasti ir lupą kaip kokiai mikrochirurgei.

Etapas: "Mano lėlės visada turi kažką netobulo – kaip tik čia ir yra jų žavesys", – sako šiuo metu į interjero lėlių kūrybą panirusi menininkė.

Sunkiausia – išpiešti akis. Mat jos – ne tik žmogaus, bet ir lėlės sielos veidrodis. Galima būtų parsisiųsti ir stiklinių, tačiau pieštos kur kas išraiškingesnės. Nesistengiu kurti proporcingų lėlių. Nenoriu, kad jos atrodytų tarsi iš parduotuvės. Mano lėlės visada turi kažką netobulo. Manau, kaip tik čia ir yra jų žavesys.

Kvietimas: "Kai išgirsti kelio šauksmą, – sako J.Ruzgytė, – negali neatsiliepti."

– Daugkart ėjote Šv.Jokūbo keliu. Drauge su vyru Jonu Juozapaičiu – režisieriumi, keliautoju, lietuviškojo "Camino Lituano" kelio entuziastu – šią gegužę žingsniavote į Kompostelos Santjago miestą Ispanijoje jau penktą kartą. O kaipgi darbas?

– Kai pirmąsyk sumaniau eiti Šv.Jokūbo keliu Ispanijoje ir išsitariau apie tai savo darbdaviui, prašydama jo ilgesnių atostogų, gavau neigiamą atsakymą. Tada supykau, mečiau darbą ir išėjau. Atrodo, tai įvyko prieš aštuonerius metus. Drauge su Jonu susikrovėme kuprines ir pradėjome pirmąją savo piligriminę kelionę.

– Paprastai į kelią leidžiasi žmonės, turintys įvairių intencijų. Vieni save vadina religiniais turistais, kiti – tiesiog keleiviais, treti – sportininkais. Retas kuris yra tikrasis piligrimas, einantis su malda. O kas buvote jūs?

– Negaliu įvardyti konkretaus motyvo, tąkart išvedusio į kelią. Negaliu pasakyti, kodėl ėjau, bet tikrai reikėjo. Pirmam kartui pasirinkome prancūziškąjį Šv.Jokūbo kelio variantą. Į Kompostelos Santjagą žygiavome iš St.Jean-Pied-de Port miesto beveik 800 km. Šį į vakarus vedantį kelią iki mūsų jau nuėjo milijonai piligrimų iš viso pasaulio.

Ispanijoje sklando legenda, kad po Jėzaus Kristaus nukryžiavimo apaštalai pasidalijo pasaulį į vienuolika dalių. Tuomet metė burtus, norėdami sužinoti, kuris žemės kampelis kam skirtas. Taip Iberijos pusiasalis atiteko Jokūbui. Šiauriniu Iberijos pusiasalio pakraščiu būtent ir driekiasi Šv.Jokūbo kelias, dar vadinamas prancūziškuoju keliu.

– Ar, susiruošę eiti į savo pirmąjį žygį pėsčiomis, prieš tai treniravote raumenis, ruošėte kojas pūslėms ir aštriems pakelės akmenėliams?

– Prisipažinsiu atvirai, kad nei vienas, nei kitas fiziškai nesirengėme. Buvome sėslūs, biuro žmonės. Aišku, kaip ir visi, šiek tiek turistavome ir po kalnus vaikščiojome, bet tai, patikėkite, visai ne tas pats, kas eiti Šv.Jokūbo kelią.

Kai pirmą sykį į jį leidomės, net atgalinių bilietų nepirkome: juk nežinojome, kaip seksis. Kelią nuėjome maždaug per mėnesį. Išmokome tokių dalykų, kokių kasdieniniame gyvenime net ir nesapnavome. Pavyzdžiui, neprisirišti prie daiktų. Koks buvo didis atradimas suvokti, kad gyvenimui užtenka to, ką paneši ant savo kupros. Grįžusi namo išsyk padariau generalinę tvarką. Išmečiau krūvas nereikalingo šlamšto. O kelyje jau po pirmos dienos gerokai palengvinau savo kuprinę.

– Žygeiviai pasakoja, kad kelias – puikus sutuoktinių santykių tvirtumo, kantrybės, tolerancijos išbandymas. Ar išlaikėte šį egzaminą?

– Na, su Jonu santuokoje esame jau gana seniai, tad didelių pykčio fontanų nebuvo. Puikiai vienas kitą pažįstame, todėl numanėme, ko galime vienas iš kito tikėtis. Vienuma mėgaudavomės iš anksto susitarę. Jei pasigesdavome privatumo, eidavome kiekvienas savo tempu ir susitikdavome artimiausioje kavinėje. O kai pradėdavo stipriai lyti ir nieko, be savų kojų, nebematydavai, eidavai vienas su lietumi, kuris tau smagiai belsdavo į pakaušį (juokiasi). Kartais lydavo ištisas savaites ir nakvynės namuose drabužiai tiesiog nespėdavo išdžiūti. Tuomet tekdavo pratintis prie nuolatinės drėgmės. Sušildavome piligrimų namuose, kur būdavo dušai su karštu vandeniu, maitinimas, o paskui ir vėl į šlapią kelią traukdavome.

Duoklė: pasiekus tikslą – Kompostelos Santjagą, tiesiog būtina pasidaryti asmenukę.

– Penktą kartą Šv.Jokūbo kelią ryžotės eiti šią gegužę, kai Lietuvoje, o ir Portugalijoje, iš kurios startavote, dar galiojo suvaržymai ir karantinai. Kas paskatino ryžtis tokiam žingsniui?

– Turbūt juoksitės, kai papasakosiu, kad šįsyk į kelią pakvietė... kuprinė. Savo feisbuko paskyroje net pasidalijau istorija, kaip kambario kampe gulėjusi kuprinė vieną dieną netikėtai ėmė kikenti. Išsitempiau ją į trobos vidurį, iškračiau, iškrausčiau kišenes – nieko nėr, o kampe vis tiek kažkas kikena. Ištraukiau į dienos šviesą ir vyro kuprinę – ogi ir joje nieko nėra. Galų gale paaiškėjo, kad ten driežiukai, gekoniukai, kikeno, šitaip viliodami patelę.

Kai kuprinės atsidūrė trobos vidury, beliko susirasti kelionines lazdas ir eiti. Neturėjome labai daug laiko, tad šįsyk nusprendėme keliauti tik dešimt dienų. Startavome nuo Porto miesto Portugalijoje ir iki Kompostelos Santjago įveikėme gal kokius 270 km. Ketinome paėjėti tik iki Ispanijos sienos, kuri tuo metu dar buvo uždaryta dėl pandemijos, tačiau prie jos priartėjus paaiškėjo, kad ribojimai atšaukiami. Susidarė kuo puikiausios sąlygos judėti link tikslo – Kompostelos Santjago.

– Jei palygintumėte visus nueitus Šv.Jokūbo kelius – ar labai skirtingi jie buvo?

– Šio pavasario kelias buvo pats saulėčiausias. Pirmąsyk per visas kelionės dienas nebuvo nė lašelio lietaus. Oras buvo švelniai šiltas, kojos liko sveikut sveikutėlės, o pati kelionė vyko labai ramiai – tuštumoj, tuštumoj… Tik ėjusieji supras, kaip sunku keliautojui įsivaizduoti tuščią, be piligrimų, kelią.

Beje, šie metai keliautojams į Kompostelos Santjagą – ypatingi, nes  švenčiami Šventieji Jokūbo metai. Jie būna tik tuomet, kai liepos 25-ąją išpuola sekmadienis. Istorijoje yra ir toks faktas, kad Bažnyčia viduramžiais ta proga suteikdavo pasmerktiesiems ir kaliniams malonę. Pasiekusieji Kompostelos Santjagą ir atlikusieji išpažintį katedroje Šventaisiais Jokūbo metais galėdavo gauti dovanų gyvybę ir laisvę.

Tądien Kompostelos Santjago katedroje atidaromos šventosios durys. Katedros altoriuje yra šv.Jokūbo statula, kurią piligrimai, baigę kelionę, ateina apkabinti. Tas veiksmas tarsi vainikuoja visą jų kelionę.

Labai apmaudu, kad šiais šventaisiais metais dėl karantino negalėjome apkabinti šv.Jokūbo. O gal ir visai gerai? Tuomet į Kompostelos Santjagą dar teks keliauti ir šeštą kartą (juokiasi).

– Ar pasaulinė pandemija, jos suvaržymai palietė ir piligrimų kelius?

– Šis ėjimas iš tiesų labai skyrėsi. Per dešimt dienų sutikome labai mažai piligrimų. Matyt, žmonės išsigando, kad viešbučiai, nakvynės namai neveiks, nebus kur pavalgyti, pernakvoti. Nusprendę keliauti su vyru nieko iš anksto nederinome, nakvynių iš anksto neplanavome. Tiesiog išėjome į kelią tikėdami, kad viskas jame išsispręs.

Taip ir buvo. Dar beeidami sužinojome apie "Camino Ninja App" puslapį, kuriame buvo sužymėtos visos maitinimo ir nakvynių vietos, atsidariusios po karantino. Beliko iš vakaro pasiskambinti ir susitarti. Net rezervuoti nieko nereikėjo, nes portugališkajame kelyje sutikome vos vieną kitą piligrimą. Ankstesniais kartais jų būdavo minios, ypač einant paskutinįjį 100 km iki tikslo. Šįsyk vieni ėjome per tyrus ir tiesiog kaifavome nuo tos tuštumos ir ramybės. Tikiu, kad tokios kelio aplinkybės daugiau gyvenime nepasikartos. Pamatę iš tolo žmogų stebėdavomės, kaip tas išsyk puola dėtis kaukę. Net bėgikų be jų nematėme.

– Bendravimas su kitais piligrimais – irgi savotiška kelio dalis. Jei jų buvo tiek nedaug, ar susiradote naujų draugų?

– Kelyje nereikia žmonių. Tai labiau pokalbis su pačiu savimi. Užtai vakare, kai ateini, apsistoji piligrimų namuose, norinčių bendrauti visada atsiranda. Pamenu, vienuose nakvynės namuose, kur telpa keli šimtai žmonių, šį pavasarį nakvojo gal dešimt portugalų ir mes su vyru. Tai visi drauge tokį vakarėlį ištaisėme! Paprastai išvargę piligrimai eina anksti miegoti, bet tąkart plepėjome iki paryčių.

Kokia kalba? Portugalų. Išmokau šią kalbą savarankiškai. Jau nuo neatmenamų laikų buvau tiesiog įsimylėjusi Portugaliją, nuo pat pirmo žingsnio iš lėktuvo. Iš pradžių užsirašiau į portugalų kalbos kursus, bet greitai supratau, kad mokytoja labiau moka brazilų nei portugalų, tad  iniciatyvos teko imtis pačiai. Labiausiai padėjo knygų skaitymas ir TV laidos portugalų kalba. O dar patyriau malonų jos mokymosi šalutinį efektą (juokiasi) – ėmiau kur kas geriau suprasti anglų kalbą, kurios niekada iki tol nesimokiau.

– Minėjote, kad jūsų vyras yra vienas iš lietuviškojo Šv.Jokūbo kelio "Camino Lituano" entuziastų, maršrutų sudarytojų. Gal teko abiem ir lietuviškąjį kriauklelių kelią išbandyti? Kokie atsiliepimai apie jį būtų?

– Tai dar naujas kelias, neturintis tradicijų, kokiomis gali didžiuotis europietiškieji. Bet jo sumanytojai nusipelno išties didelės pagarbos. Dar tik dveji metai, o jau koks didelis darbas padarytas. Juk savanoriai savo finansų ir laiko lėšomis jį sukūrė – sužymėjo, surado maršrutus, susitarė dėl nakvynių. Dabar beliko tik populiarinti ir laukti, kol viskas įsibėgės.

Mano sutuoktinis kaip tik šiuo metu žvalgybiniame "Camino Lituano" žygyje – drauge su kitais savanoriais ieško naujo maršruto, nes visi kelio patvirtinti etapai prasideda būtent taip. Bandoma einu, vienu, antru, trečiu keliu, kol galiausiai išrenkamas optimalus variantas, turintis daugiausia įdomybių.

– Ar eiti lietuviškąjį kelią lengviau, turint omeny, kad savame krašte ir tvoros žydi?

– Be abejonės, savame krašte keliauti lengviau. Kai esi arti, visuomet gali pasprukti. Visi šneka tau įprasta kalba. Gali sulaukti pagalbos vos pirštu spragtelėjęs. Kai esi už tūkstančių kilometrų, jautiesi kitaip. Sutinki daugybę žmonių, su kuriais bendrauji net be kalbos – gestais, pavienėmis frazėmis. Baimės jausmas? Oi ne, visokių jausmų teko patirti, bet baimės – tikrai ne. Buvo šalčio, skausmo, ašarų, bet tik jau ne baimės. Dar galvojau, koks velnias mane čia nešė (juokiasi). Užsienyje negali lengvai pasitraukti iš žaidimo. Kad ir dėl netikėtai gegužę iškritusio sniego. Ėjau su basutėmis. Juk negali susikrauti avalynės visiems gyvenimo atvejams.

– Kaip piligrimai sprendžia netikėtas problemas?

– Išmaniai. Jei batai šlapi – nakčiai į juos prikiša laikraščių. Jei visai suplyšta – apsivynioja lipnia juosta, kol pasieks artimiausią miestelį. Bėda būna, kai ateini į miestelį ir svajoji apie karštus pietus, o ten vyksta kokia nors šventė ir viskas uždaryta. Tada iš paskutinių jėgų klibinkščiuoji toliau. Beeidamas netikėtai užuodi kažkur laukuose duonos kvapą ir skuodi tarsi šuo pėdsekys jo link. O paskui tęsi kelionę su karštos duonos kepalu rankoje, ir tai skaniausias desertas gyvenime.

Privalu: kaukės pandemijos metais – toks pat keliautojų aksesuaras, kaip ir kelionės lazdos ar kuprinė.

Kompostelos Santjago istorija

* Po Jėzaus nukryžiavimo Jokūbas pirmasis iš likusių vienuolikos apaštalų atsisveikino su gyvenimu. Valdovo Erodo įsakymu Jeruzalėje jam buvo nukirsta galva, ir tai įvyko 44 m. po Kr.

* Legenda pasakoja, kad apaštalo palaikus mokiniai atplukdė į Galisiją ir slapta palaidojo Libredono kalno papėdėje, o jo palaidojimo vietos niekam neišdavė. Ir tik IX a. atsiskyrėliui Pelagijui naktį danguje sužibo keistos žvaigždės, kurios jį atvedė prie laukuose visų pamiršto kapo. Rasti palaikai buvo paskelbti esantys šv.Jokūbo, o apie radinį pranešta tuomečiam Astūrijos karaliui Alfonsui II.

* Sakoma, kad romėnų keliais atjojęs karalius ir buvo pirmasis Šv.Jokūbo kelio piligrimas. Vėliau virš kapo buvo pastatyta koplyčia, o toje vietoje išaugusį miestą žmonės ėmė vadinti Santjagu (Šv.Jokūbu), prie apaštalo vardo pridėdami dar vieną žodį – Kompostela, šnekamojoje lotynų kalboje reiškusį kapines. Pasklidus žiniai apie Šv.Jokūbo palaikų atradimą, į Kompostelos Santjagą ėmė plūsti piligrimai, tikėję, kad šventųjų palaikai turi ypatingų galių.

* Taip ilgainiui iš kaimelio, kuriame nuo IX a. pradžios gyveno tik šventąjį kapą saugantys vienuoliai, išaugo nemažas Kompostelos Santjago miestas. Viduramžiais jis tapo trečiuoju svarbiausiu krikščionybės centru pasaulyje po Jeruzalės ir Romos. Tikintieji minte mynė čia takus iš tolimiausių Europos kampelių. Piligrimai šventai tikėjo, kad įveikę visas kliūtis ir pasiekę Šv.Jokūbo katedrą – prisilietę prie apaštalo palaikų – patirs norimą stebuklą. Vieni norėjo gauti nuodėmių atleidimą, kiti – išgyti nuo nepagydomų ligų, treti – įgyvendinti savo svajones.