Šiųmetėje „Kino pavasario“ programoje „Kulinariniai filmai“ – trys dokumentinės juostos. Jos supažindins žiūrovus su dviem skandinaviškos virtuvės genijais ir taisykles laužančiais vyndariais iš Italijos. 

21-ojo festivalio „Kulinarinius filmus“ vienija pasiaukojimas vardan tikslo ir tikėjimas savo idėjomis. Visi dokumentinių filmų herojai – įkvepiantys svajotojai ir maištininkai, kuriems svarbi kiekviena smulkmena.

Audringa pažintis su geriausio pasaulio restorano virtuvės šefu

Ar įmanoma sukurti geriausią pasaulyje restoraną? „Tai absurdiška“, – taip į šį klausimą filme „Noma – mano ideali audra“ („Noma My Perfect Storm“, rež. Pierre Deschamps) atsako René Redzepi – vienas įtakingiausių pasaulio virtuvės šefų. Jo vadovaujamas restoranas „Noma“ net keturis kartus buvo išrinktas geriausiu pasaulyje.

„Šiame filme perteikiama, kaip revioliucionierius R. Redzepi šiaurietiškai virtuvei suteikė unikalų veidą, pakeitė ne tik skandinaviškos mitybos racioną, bet ir sukūrė modernaus šefo įvaizdį. Įdomu stebėti, kaip drąsiai R. Redzepi sprendžia iškilusias restorano problemas, neužmiega ant laurų ir stengiasi, kad jo vadovaujama aukšto lygio maitinimo įstaiga būtų lyderė tarp geriausiųjų“, – sako eksperimentų savo darbe nevengiantis virtuvės mitų griovėjas, kulinaras Alfas Ivanauskas.

A. Ivanauskas drauge su „Kino pavasario“ komanda filmą „Noma – mano ideali audra“ prieš seansus pristatys ne tik Vilniaus, bet ir kitų miestų, kuriuose vyks festivalis, žiūrovams.

Filmo anonsas: 

Apsėstasis Sergio Hermanas

Garsus virtuvės šefas Sergio Hermanas Nyderlanduose vadovauja restoranui, kurio staliukai rezervuoti metams į priekį. Sėkmė turi savo kainą – filme „Sergio Herman, velniškai tobula“ („Sergio Herman, Fucking Perfect“, rež. Willemiek Kluijfhout) užfiksuoti momentai atskleidžia aukšto lygio restoranuose vyraujančią įtampą. Ambicijos, perfekcionizmas ir graužatis dėl laiko stokos žmonai ir keturiems vaikams – tai su kuo kasdien susiduria šios dokumentikos pagrindinis herojus.

„Sergio Herman, velniškai tobulas“ peržiūrėjęs žinomas Lietuvos virtuvės meistras, restorano „Dublis“ šeimininkas ir šefas Deivydas Praspaliauskas teigė, jog S. Hermano pasiaukojimas žavi, tačiau nemažiau svarbu jausti ribas ir neperlenkti lazdos. „Esu dirbęs tokiame restorane, bet iš karto nusprendžiau, kad tai ne man. S. Herman rezultatas nerealus ir neginčytinas, tačiau tam jis skyrė labai daug laiko. Pasiaukojimas buvo didžiulis. Pradėjęs atidarinėti restoraną, nusprendžiau, kad skirsiu tam tiek laiko, kiek noriu, o ne tiek, kiek iš manęs reikalauja aukščiausias rezultatas. Kitaip bendrauju ir su restorano darbuotojais. Nepaisant to, šis filmas yra labai geras motyvatorius siekiant tikslo bet kokioje srityje“, – kalbėjo D. Praspaliauskas.

Maistas ir jo kultūra – bene didžiausia šių laikų aistra, manija, apsėdimas. Nepriekaištingo tobulumo apsėstas šios istorijos herojus supranta, jog jo gyvenime reikalingi pokyčiai, todėl restoraną, į kurį sudėjo begalę jėgų ir laiko, uždaro. Tačiau paaiškėja, kad Sergio negali gyventi be iššūkių ir užmojų, tad imasi naujo grandiozinio projekto.

Maištaujantys vyndariai

Režisierius Jonathan Nossiter išgarsėjo prieš dešimtmetį, sukūręs vieną žinomiausių dokumentinių filmų apie vynininkystę „Mondovino“. Dokumentika „Natūralus pasipriešinimas“ („Natural Resistance“) jis vėl sugrįžta prie vynų temos.

„Natūralus pasipriešinimas“ pasakoja apie keturis Italijos vyndarius, užsiimančius ekologine ir biodinamine vynininkyste. Kitaip tariant, apie žmones, tikinčius, jog atsakingai elgiantis su žeme, ji dosniai atsilygina. Filmo herojai neseka rinkos ekonomikos modeliais, kritikuoja vyno sertifikavimą ir kovoja už savo svajonę užsiimti vynininkyste taip, kaip jiems atrodo teisinga.

Režisierius, naudodamasis pokalbiais su vyndariais, nespalvoto kino ištraukomis bei animaciniais intarpais, kalba apie vynininkavimo istoriją, jos archainę tradiciją, vyndarystę kaip meną ir siunčia žinią apie pokyčius visuomenėje, kurie atsiliepia ir vyno industrijai.

„Mačiusiems „Mondovino“, „Natūralus pasipriešinimas“ bus lyg tęsinys: gamta, žmogus, jo veikla, kova. Atpažįstamas operatoriaus braižas greitai įtraukia ir imi jaustis filmo dalimi. Šįkart vėl keliauji per Italijos ūkius, vynuogynus, lankaisi svečiuose ir kalbiesi su vyndariais, klausaisi jų siekių ir svajonių, bandai juos suprasti. Mondovino vynuogynų globalizacijos problema čia persikelia į žmogaus siekį išlaikyti gamtos natūralumą, identitetą ir viską, ką gali duoti jis pats be „įstatymais nustatytų reikalavimų“. Nėra viskas taip aštru. Filme nuostabūs dokumentiniai vaizdai persipina su meninio filmo žinomais kadrais, gera nuotaika ir režisieriaus subtiliu humoru. Žiūrint filmą kyla noras viską mesti ir lėkti atostogauti, keliauti… Tai puiki juosta mylintiems maisto ir vyno kultūrą, Italiją ir jos žmones“, – sako vyno ekspertė, „Vyno klubo“ direktorė Rasa Starkus.

Filmo anonsas: