Spektaklis kuriamas kartu su keturiais „Lėlės“ teatro aktoriais ir žinomais Lietuvos teatro kūrėjais – kompozitorium Faustu Latėnu ir dramaturge Vaiva Grainyte.

Teatrui šis pastatymas yra reikšmingas keliais aspektais. Pirmiausia, 1896 m. jauno (dvidešimt trejų metų) prancūzo A. Jarry parašyta pjesė „Karalius Ūbas“ apie apsišaukėlį tironą, bet kokia kaina siekantį valdžios – chrestomatinis kūrinys lėlių teatro istorijoje. Šis kūrinys, nuo kurio prasidėjo visas absurdo teatras, kilo iš lėlių teatrui sukurtos mokinių pjesės „Lenkai“, kurioje jie bandė pašiepti savo fizikos mokytoją poną Hébertą. Šiam personažui pjesėje buvo skirtas pagrindinis vaidmuo, o A. Jarry sesuo kūrė lėles, iš kurių labiausiai vykusi buvo tėtušio Hebo (būsimojo karaliaus Ūbo) lėlė... Be to, „Lėlėje“ šis, vaizdingai egzistencinę tuštumą skelbiantis kūrinys dar nebuvo statytas.

Kita svarbi šio pastatymo dalis – tai galimybė iš arčiau susipažinti su vienu žymiausiu šiuolaikinio Europos lėlių teatro kūrėju – režisierium, aktorium ir dailininku iš Nyderlandų – Nevilliu Tranteriu. Menininkas kuria spektaklius su muppet'ų tipo lėlėmis tiek savo „Stuffed puppet“, tiek ir kituose Europos teatruose. Jo kūryba pasižymi individualiu, atpažįstamu darbo stiliumi, už kurį jis daug kartų buvo įvertintas apdovanojimais tarptautiniuose festivaliuose. Negana to, N. Tranteris yra ir puikus pedagogas, 2017 m. jau vedęs „Lėlės“ teatro aktoriams profesinio meistriškumo dirbtuves; tad aktoriams (Šarūnas Datenis, Šarūnas Gedvilas, Lijana Muštašvili, Imantas Precas) šis kūrybinis procesas labai naudingas. „Dirbti su tokiu profesionalu didžiulė sėkmė kiekvienam aktoriui, o ypač aktoriui, dirbančiam su lėlėmis. Tranteris puikus mokytojas – jis ir parodo, ir paaiškina!“– patirtimi džiaugiasi L. Muštašvili.

N. Tranteris, šio spektaklio režisierius, dailininkas ir pjesės adaptacijos autorius „Karaliaus Ūbo“ ėmėsi pirmą kartą. Menininką patraukė šios pjesės keliami iššūkiai, tai, kad tiesiogiai jos pastatyti praktiškai neįmanoma: „juk spektaklyje reikia sutalpinti visą rusų ir visą lenkų armiją“ – juokiasi jis. Pasak režisieriaus, „ši pjesė yra ne tik labai groteskiška ir absurdiška, bet ir labai šiuolaikiška. Beprotiškas galios troškimas puikiai atsispindi ir šiandienos istorijoje... Vis dėlto, net ir tokiame farse, svarbiausi man yra žmogiškieji santykiai. Karalius Ubu ir jo žmona pirmiausia yra vyras ir moteris, be to, čia veikia 14 metų paauglys, nenorintis būti karaliumi... Kad ir koks didelis absurdas bebūtų, man svarbu, kad žiūrovams būtų atpažįstami šie personažai...“ – pasakoja režisierius, savąsias muppetų tipo lėles laikantis geriausiais aktoriais, ypač tiksliai gebančiais perteikti spalvas sutiršintinantį farso žanrą. 

Kaip teigia dramaturgijos konsultantės ir pjesės adaptacijos vertėja V. Grainytė: „Karalius Ubu – tai žiauraus, buko ir neprognozuojamo tirono archetipas, tad Ubu kaukė išlieka aktuali ir atpažįstama visose epochose. Lėlių farsas suteikia galimybę juoktis ir per juodąjį humorą susitaikyti su neišvengiamybe – skerdikai ubai buvo, yra ir bus, nuolatos atgimdami iš naujo skirtingose šalyse ir istorinėse aplinkybėse.

Verčiant N. Tranterio pagal A. Jarry pjesę parašytą „Karaliaus Ubu” adaptciją, rūpėjo lietuvių kalba perteikti sintaksės kalambūrus, leisti personažų žodynui nevaržomai karnavalizuotis istorinę „šrūdo” leksiką derinant su šių dienų kalba.“