Neretai inspiracijų motyvais tampa ir asmeninio gyvenimo fragmentai – Fiodorą Dostojevskį kartą buvo apėmusi lošimo manija, kuri vėliau virto autobiografine novele "Lošėjas". Ironiška, tačiau ji ir padengė rašytojo skolas, įgytas lošiant. O po pusės šimto metų "Lošėjo" istorija sudomino ir kompozitorių Sergejų Prokofjevą, kurio šedevras buvo realizuotas tik praėjus kiek daugiau nei dešimtmečiui nuo parašymo – 1929-aisiais Briuselyje publika išvydo prancūziškąjį operos variantą, o rusiškajam 1917-aisiais sutrukdė revoliucija.

Lietuvos publika "Lošėją" pirmą kartą išvydo tik dabar – vasario 12-ąją. Būti pastatytam Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) šiam opusui veikiausiai trukdė ne politiniai motyvai, o ilgą laiką čia karaliavusios romantinės operos – šiuolaikiškesnė (nors jau ir beveik šimto metų senumo) muzikos kalba lietuviškos operos scenoje vis dar sunkiai randa savo vietą, gana santūriai sutinkami ir modernūs režisūriniai sprendimai.

Tad tikriausiai jau vien tai, kad S.Prokofjevo "Lošėjas" atsirado LNOBT repertuare, yra didelis pasiekimas, o ar jis tikrai ras savo klausytoją, parodys laikas: mat sudėtinga ne tik pati operos tematika ir rečitatyviška muzikinė kalba, bet ir režisūriniai bei scenografiniai sprendimai – nėra labai paprasta tuo pačiu metu ir skaityti subtitrus (mat operos libretas yra ganėtinai koncentruotas), ir stebėti į keletą plotmių padalintą sceninį veiksmą.

Šis "Lošėjas" – kietas riešutas ne tik atlikėjams, bet ir klausytojams. Visgi šiandien net ir aukštosios kultūros mylėtojai yra labiau pamėgę lengviau "sukramtomus" produktus nei tuos, su kuriais dvasiškai reikia pabūti ilgiau – įsigilinti, pamąstyti, pagvildenti, pakrutinti ne tik emocijas, bet ir protą, galbūt pasijausti nelabai patogiai. Tad galima kelti hipotezę, kad anšlagą "Lošėjo" premjeriniuose spektakliuose inspiravo atlikėjai – Asmik Grigorian ir į LNOBT sceną grįžęs Vladimiras Prudnikovas.

"Lošėjo" veiksmas vyksta išgalvotame Ruletenbergo mieste, kur paraleliai vystosi Aleksejaus ir Polinos meilės istorija ir Aleksejaus aistros lošimui drama. F.Dostojevskio epochoje vykstantį veiksmą režisierius Vasilijus Barchatovas perkėlė į esamus laikus. Toks sprendimas padiktavo ir daugybę kitų spektaklio režisūrinių ir vizualinių parametrų – akį visų pirma traukė kostiumai (juos kūrė Olga Šaišmelašvili), kuriuose atsispindėjo kasdienės aprangos tendencijos – džinsai, sportiniai batai, megztiniai.

Operos veikėjai tarsi ir priartinami prie mūsų – žmonių, gyvenančių čia ir dabar, iškeliant idėją, jog į lošimo priklausomybės liūną gali įpulti kiekvienas, nes lošiama ne tik prabangiuose kazino, pasipuošus smokingais ir ištaigingomis suknelėmis, bet ir internetu būnant buitinėje aplinkoje. Idėja labai įdomi, tačiau kiek stokojanti įtaigos ir paveikumo, nes nuvedė veikiau į kasdieniškumą nei į realybę. Ir ne todėl, kad norėtųsi scenoje matyti senamadiškas suknias ar ekstravagantiškai modernius aprėdus – veikėjai visuomet paveikesni tuomet, kai esama didesnės atskirties nuo žiūrovo arba atvirkščiai – su jais visiškai susiliejama. Antrasis atvejis sunkiai įsivaizduojamas dar ir dėl operos žanro specifikos ir paties LNOBT vidinio interjero.

Visus "Lošėjo" veikėjus V.Barchatovas įkurdino betoniniuose nakvynės namuose su daug kambarių, kurių kiekviename nuolatos vyko veiksmas, tad scenografija (autorius Zinovijus Margolinas) kito nedaug – daugiau kaitaliotas apšvietimas (šviesų dailininkas Aleksandras Sivajevas), sufleruojantis, kuriame kambaryje vystoma pagrindinė pasakojimo linija.

Mūsiškiuose teatriniuose kontekstuose tai kiek nauja ir įdomu, tačiau spektaklio veikėjai dažnai rodėsi maži ir tolimi, tarsi būtų likę antrame plane – paskendo LNOBT scenos gilumoje. O gaila, nes norėjosi atidžiau įžvelgti veidų išraiškas ir judesius – aiškiau matyti jų aktorinę pusę, kuri buvo įdomi ir įtaigi. Galbūt todėl didžioji (ypač pirmoji) dalis operos kartais atrodė kiek statiška ir nepakankamai įtraukianti.

Daug įdomesnis ir dinamiškesnis buvo paskutinis operos veiksmas, kai žaista vaizdo projekcijomis (jas kūrė Maria Feodoridi ir Kirillas Malovičko) ir šviesomis: tarsi koliažas keitėsi lošėjų veidai, ypač efektingas buvo besimainantis pagrindinio veikėjo veido atvaizdas, rodomas stambiu planu, įgaunantis vis kitokį – tai komišką, tai tragišką pavidalą, atskleidžiant lošėjo emocinį nestabilumą: koliažišką nuotaikų ir būsenų kaitą. Tačiau vaizdo projekcijos atitraukė dėmesį nuo solistų.

Apskritai kilo mintis, jog tokie gana kinematografiški ir kompleksiški vizualiniai sprendimai kur kas geriau žiūrėtųsi mažesnėje salėje, kurioje būtų patogiau žiūrėti ne į bendrą scenos vaizdą, bet atskirus jo fragmentus stambesniu planu, nes juk F.Dostojevskio drama glūdi vidiniuose naratyvuose – tokia buvo ir šio spektaklio mintis.

F.Dostojevskis ir S.Prokofjevas gyveno skirtingų laikmečių kontekstuose, tad labai skyrėsi ir jų pasaulėžiūra – S.Prokofjevas priklauso rusų kompozitorių kartai, kurią supo atitinkamas politinis kontekstas, tad laikai palankūs laisvai saviraiškai toli gražu nebuvo – daugeliui kūrėjų, nenorėjusių paklusti vyravusioms ideologijoms ir cenzūrai, teko suktis išmaniai arba visai palikti tėvynę.

S.Prokofjevas pasiliko, tačiau, dar besiskleidžiant kūrybiniam talentui, buvo smarkiai sukritikuotas, tad į jo muziką pamažu ėmė skverbtis sarkazmas ar net groteskas, dėl kurių formavosi ir jo savitas muzikinis stilius, išsiskleidęs ir šios operos partitūroje: vietoj dainingų arijų – rečitatyviški muzikiniai numeriai, vietoje chorų – dideli polifoniškai deklamaciniai ansambliai, orkestro muzikinė medžiaga konstruota iš trumpų frazių.

"Lošėjo" muzika – išties ekspresyvi, tačiau kupina įtampos. Ir nors pats kompozitorius teigė čia neapkraunantis atlikėjų sudėtingomis vokalinėmis kombinacijomis, nereiškia, jog jų meninės ir techninės užduotys paprastos. Tačiau klausantis operos, muzikinė šio "Lošėjo" interpretacijos pusė teikė malonumą ir ausims, ir sielai – įtaigia ekspresija žavėjo orkestras (jam vasario 15-ąją dirigavo Ričardas Šumila, spektaklio vadovas ir dirigentas – Modestas Pitrėnas): dinamiškai atsiskleidė muzikinio audinio faktūros sluoksniai, išlaikyta nuolatinė įtampa, akcentai sudėlioti motyvuotai ir tiksliai.

Puikūs, tačiau skirtingi ir charakteringi buvo solistai – spektaklio primadona neabejotinai tapo A.Grigorian – ir tikrai ne vien dėl pastarojo meto sėkmių sekos konteksto, nes, regis, ji scenoje nevaidina ir nedainuoja – ji tampa Polina, o jos balsas net ir pačiuose rečitatyviškiausiuose ir labiausiai "kapotuose" epizoduose skamba ekspresyviai, kartu ir itin organiškai.

Itin įtaigus ir realistiškas buvo ir rusų tenoras Dmitrijus Golovninas (Aleksėjus), puikiai su savo vaidmenimis susitapatino V.Prudnikovas (Generolas) ir Ieva Prudnikovaitė (Blanša), publiką sužavėjo ir Inesa Linaburgytė (Bobulytė), kuriai charakteriniai vaidmenys, regis, tinka kur kas labiau nei dramatiniai – pastaruosiuose LNOBT kontekstuose ji šviečia ryškiai, spektakliams suteikdama pikantišką prieskonį.

Kiti solistai (Tomas Pavilionis, Steponas Zonys, Mindaugas Jankauskas ir kiti) irgi pasirodė puikiai ir iš vokalinės, ir iš aktorinės pusės – rodės, jų atlikime nebuvo nieko nenatūralaus, niekur nebuvo juntamas perteklius ar trūkumas.

Nuo F.Dostojevskio estetikos šiame "Lošėjuje" nutolta gerokai, o "prokofjeviškoji" išlaikyta puikiai. Platesnei visuomenės daliai, ko gero, kur kas labiau yra pažįstama F.Dostojevskio nei S.Prokofjevo kūryba, tad galbūt tai ir galėtų būti priežastis, kodėl gausiai susirinkusi publika spektaklį priėmė gana santūriai. Neretai susidaro įspūdis, jog tebegyvename romantinės operos eroje, o šiuolaikiškesnė muzikos kalba ne vieno ausiai vis dar skamba keistai. Džiugu, kad LNOBT pozicija – kitokia, ir XX a. operos, savo tematika aktualesnės nei romantinės, repertuare svečiuojasi vis dažniau.