Krokuvoje vykstančio IV-ojo tarptautinio formos teatro festivalio „Materia Prima“ programoje pristatytas ir pilnoms salėms lietuvių lėlininkų kūryba susidomėjusių žiūrovų rodytas Gintarės Radvilavičiūtės pagal E. Th. A. Hoffmanno apsakymą režisuotas „Smėlio žmogus“, daugelio festivalio pasirodymus recenzavusių autorių nuomone, tapo vienu iš pasaulinio lygio šiuolaikinio teatro žvaigždžių nestokojusio festivalio perliukų.

Internetinio teatro žurnalo „Teatrdlawas.pl“ recenzentė Agnieszka Gałczyńska pastebi, jog „sukurti siaubo vaidinimą, per visą spektaklį išlaikantį įtampą, apeliuojantį į vaikystės baimes ir balansuojantį ant ribos to, kas tikra, ir to, kas išgalvota, nėra paprasta. Lietuviams iš Vilniaus teatro „Lėlė“ tai pavyko“. Pasak kritikės, spektaklis „Smėlio žmogus“ – tai tobulas formos teatro kūrinys. Aktoriai neištardami nė žodžio nešasi mus į kelionę po giliausius žmogaus pasąmonės kampelius. Dėl aktoriaus-lėlės transformacijų spektaklis pavergia jausmus. Galinga muzika, niūri scenografija, puikūs šviesos efektai ir fantastiškas aktorių darbas su lėlėmis bei kaukėmis daro „Smėlio žmogų“ kupiną įtampos ir mistinio siaubo vaidinimo mistikos.“

Aktorių ir lėlių kuriamų sceninių įvaizdžių bei jų transformacijų jėgą ir paveikumą pabrėžė ir scenos meno naujienas apžvelgiančios interneto svetainės Nascenie.info recenzentė Anna Małachowska, kuri savo straipsnyje akcentavo pagrindinio spektaklio personažo dvilypumą, skatinantį jį kovoti su savo tamsiuoju vidiniu „aš“: „Netikėtas lėlių naudojimo scenoje konvencijas išnaudojo puikusis kolektyvo iš Lietuvos spektaklis „Smėlio žmogus“, kurio pagrindinis veikėjas kaip Kvazimodas ar Pabaisa stoja dvikovon su tamsiomis savo „aš“ vizijomis. Tokį žmogaus prigimties dualumą fenomenaliai išreiškė aktoriaus ir lėlės sąjunga“.

Gretindama su kitais festivalyje „Materia Prima“ pristatytais lėlių ir objektų teatro pasirodymais, didžiausio Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ recenzentė Joanna Targoń pabrėžė, jog „metafizinėje plotmėje geresnis už kitus buvo lietuvių „Smėlio žmogus“, kuriame vyras ir moteris grūmėsi su negyva materija, kuri juos užvaldydavo, iš jų gimdavo, rasdavosi. Ta materija – tai didelės lėlės-antrininkai, tarsi tamsiosios žmogaus pusės įasmeninimas“.

Pasak vieno svarbiausių Lenkijos teatro žurnalų „Teatralia“ recenzentės Agnieszkos Dziedzic, „lietuviškas „Smėlio žmogus“ – tai estetinis malonumas visomis prasmėmis: nuo vizualinio, muzikinio, choreografinio ar lėlių animacijos, iki pat šviesų dailininko darbo. [...] Režisierei pavyko žiūrovų galvose sukelti sumaištį, nes nė vieną spektaklio akimirką taip ir nebuvo iki galo aišku, ar erdvė, kurią žiūrovas šiuo metu mato, iš tiesų egzistuoja tokioje formoje. Tokiu būdu šviesos ir tamsos žaismė tapo savotišku viso spektaklio spiritus movens (lot. judanti dvasia, organizatorius, – vert. past.) ir dar labiau sustiprino poreikį pamąstyti apie beprotybės, fantazijos, sapno ir realybės ribas.

Pastaruoju metu dažniau užsienio teatruose bei festivaliuose rodomą spektaklį suaugusiems „Smėlio žmogus“ paskutinį kartą šį sezoną išvysite balandžio 7 d. 18:30 val. Vilniaus teatro „Lėlė“ didžiojoje salėje (Arklių g. 5, Vilnius).