Jo paties kurti filmai apdovanoti ir rodyti garsiuose festivaliuose, tačiau būtent teatre jis ryžtasi drąsiausiems eksperimentams, kuriems, regis, nėra jokių ribų. Beprotiški jo „Hamleto“, Saros Kane „Geismo“, Fiodoro Dostojevskio „Idioto“ pastatymai, prie kurių vis grįžta, subrandino jo išskirtinę teatrinę kalbą, kurioje teatro raiškos formų laužymas provokuoja ribinę aktorių vaidybą.

V.Macaigne’o kuriamas teatras – ne realybės imitacija, o atskiras pasaulis, kuris galėtų egzistuoti vietoj to, kuriame gyvename. Kupinas troškulio, malonumų ir kunkuliuojančio gaivalo, toks teatras suteikia publikai galimybę patirti kažką didesnio nei pats gyvenimas. Jo spektakliai, nors kabina aštrias socialines ir politines temas, visų pirma yra apie žmones, bandančius išsivaduoti iš visuomenės primestų rėmų ir vienatvės gniaužtų, idant sukurtų naują pasaulį – laisvą ir pulsuojantį gyvastimi.

V.Macaigne’o kuriamas teatras – ne realybės imitacija, o atskiras pasaulis, kuris galėtų egzistuoti vietoj to, kuriame gyvename.

Įsitikinti tuo Lietuvos žiūrovai galės rugsėjo 28–spalio 13 d. vyksiančiame Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“, kurio šiųmetėje programoje – naujausias V. Macaigne’o kūrinys „Troškimas“ (En manque), pastatytas Lozanos Vidy teatre. Apie vienatvę, kovą su gyvenimu ir konvulsyvias pastangas atgauti gyvenimo geismą pasakojantis spektaklis bus parodytas spalio 12 ir 13 d. 19 val. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Su režisieriumi šnekėjomės Vilniuje, kai jis dalyvavo festivalyje „Žiemos ekranai“. Pokalbis, atsispyręs nuo minčių apie spektaklius, kūrybinį procesą, teatro ir kino santykį, galiausiai nuvedė mus prie bendresnių – ir kur kas skaudesnių – pasvarstymų apie žmogaus prigimtį, Iraną, iš kurio kilusi jo motina, kadaise tą šalį staiga apėmusį ekstremizmą ir kaip tai paveikė jo šeimą, keistą laiką, kuriame gyvename, tikėjime užkoduotą žiaurumo grūdą, artėjantį beprotiško chaoso, lūžio metą, išprotėjimą, priimant kito beprotybę. V.Macaigne’as kalba švelniai, bet duria tiesiai į labiausiai pritvinkusias mūsų laikmečio votis.

– Esate prisipažinęs, kad statydamas spektaklį siekiate sukurti kažką didesnio už tai, ką galime paliesti. Gyvenimą pranokstantis spektaklis – gražu. Vis dėlto kalbate apie skaudžias individo, visuomenės žaizdas. Ar tai bandymas prisiliesti prie amžinų vidinių žmogaus konfliktų, ar veikiau komentaras apie mūsų epochą? Sakote, Prancūzijoje atsiranda vis daugiau neapykantos laisvei apraiškų, kartėlis užgožia viltį prancūzams reikėtų atgauti gyvenimo geismą. Apie tai ir jūsų spektaklis „Troškimas“ („En manque“).

– Mes esame archajiški. Vienas sistemas keičiame kitomis, tačiau žmogui visuomet reikia rėmų, vienokie ar kitokie jie būtų. Viena dalis žmogaus siekia visiškos laisvės, kita – kuria taisykles, kurios jį suvaržo. Tad labai sunku atskirti, kaip geriau pasakoti apie žmogų – ar kalbant apie taisykles ir sistemas, kurias jis kuria ir primeta, ar apie gelmę, kurią savyje turi. Man atrodo, abiem atvejais vis tiek kalbama apie žmogų. Individas nuolat buvo draskomas tarp kūno ir sielos. Jis yra šizofreniškas, turi maniakiškų savybių. Vienas įdomiausių mano akimis šių laikų rašytojų Williamas T.Vollmannas rašo, kad visos ilgesnį laiką gyvuojančios civilizacijos galiausiai sprogsta iš vidaus, susinaikina, tarsi žmogaus prigimtyje tūnotų prakeiksmas, destruktyvus pradas. O štai George’as Bataille’as rašo apie visuomenę, kurioje žmogaus tamsiąja puse rūpintųsi menas, – per kūrybą būtų iškeliama destruktyvioji, tamsioji žmogaus pusė. Tarsi menas galėtų neutralizuoti žmogaus troškimą naikinti. Be abejo, tai tik simbolinis aktas, kad pasaulis, kuriame gyvename, negriūtų, blogio išsiliejimas įvyktų per meno aktą. Tokios idėjos buvo kilusios po Antrojo pasaulinio karo, po Šoa, tačiau dabar, bent jau Prancūzijoje, tai yra pamirštama. Ir tas monstras mumyse gali sugrįžti. Gal menas reikalingas, kad mus nuo to apsaugotų? Dabar tai labai aktualus klausimas, nes Europoje ir pasaulyje vyksta baisių dalykų.

– Savo spektakliuose vis grįžtate prie tos pačios medžiagos. Po kelis kartus statėte „Hamletą“, F.Dostojevskio „Idiotą“. Kokia šių sugrįžimų priežastis? Ir koks pats kūrimo procesas: ar tai perdirbiniai, ar tęstinė kūrybinė laboratorija?

– Tiesą sakant, abu – ir laboratorija, ir naujo spektaklio kūrimas. Laboratorinis principas atpalaiduoja nuo įtampos, spaudimo, kurie neišvengiami gimstant naujam spektakliui. Kai spektaklis jau sukurtas, galiu prie jo grįžti, permąstyti, perdėlioti. Taip pasiekiu tokius horizontus, tarpines stoteles, iki kurių kurdamas kitu būdu niekuomet nenusigaučiau. Laboratorija – lyg kelionė.

Kita vertus, retai kada būnu patenkintas tuo, ką darau. Vis noriu padaryti geriau. Be to, būna, aktoriai nebegali toliau vaidinti, reikia juos keisti kitais. O aš nemoku daryti to paties spektaklio su kitais aktoriais. Jei keičiasi žmonės, keičiasi ir spektaklis. Pavyzdžiui, „Troškimas“ – tas spektaklis nuo jo pirminio varianto pasikeitė kardinaliai. Iš pradžių tik atėjus naujiems aktoriams negalėjau rašyti, man reikėjo laiko juos pažinti. Kadangi turėjome tik dvi su puse savaitės, tai buvo beprotiškas metas.

– Žvelgiant į jūsų kūrybinę biografiją sunku pasakyti, kur jūsų daugiau: filmavimo aikštelėje ar spektaklių repeticijose. Teatras ir kinas – kad ir kokie skirtingi būtų, abu kuriami dialogo, kolektyvinio ieškojimo principu. Kiek jums pačiam svarbus buvimas komandoje, darbas su grupe?

– Geras klausimas, tik gal ne visai sutikčiau, kad kinas toks jau kolektyvinis. Atvirai sakant, man kur kas labiau patinka filmavimai nei spektaklio repeticijos. Bet tai, kas prasideda po to, visas etapas po gamybos, man visai ne prie širdies. Kine kolektyviškumas baigiasi filmavimo aikštelėje, vėliau prasideda bendradarbiavimo etapas, bet jis jau vyksta su vienu ar keliais žmonėmis. Ir tai man visai nebepatinka. Mėgstu dirbti arba vienas, arba su didele komanda žmonių. O štai teatras visada kolektyviškas.

– Kine ir teatre esate kaip diena ir naktis: kuriate keistai žavingus, ekscentriškus personažus kine, o teatre prabylate aštria, net brutalia kalba. Iš kur toks chameleoniškas mainymasis?

– Aš labiau režisierius nei aktorius. Ilgą laiką kine nevaidinau, atsiradau jame atsitiktinai – mano geras draugas Guillaume’as Bracas kartą tiesiog pakvietė mane į savo filmą. Ir taip, personažai, kuriuos vaidinu kine, kuria mano kaip švelnaus meškučio įvaizdį, teatre aš į jį visai nepanašus.

Noriu, kad publiką kaskart apimtų netikėtumo jausmas, kad jie galėtų patirti spektaklio gyvastį, o ne stebėti kažką nugludinto, išbaigto, taigi mirusio.

Antra vertus, sendamas matau, kad nebepritariu filmams, kuriuose vaidinau. Tai, ką kuriu teatre, ką noriu pasakyti savo spektakliais, ką, beje, daro ir kiti jauni teatro kūrėjai – yra svarbu visai mūsų kartai. Mūsų kuriamas teatras – tai socialinis gestas, žinutė, reakcija į tai, kas vyksta. Kino kūrėjai pernelyg siekia sėkmės – tarsi norėtų ne pasakyti kažką svarbaus, o tapti populiariais visuomenės šaunuoliais. Retai tą sakau, nesijaučiu turįs tam teisę, bet kad jau paklausėte...

– Jūsų spektakliams apibūdinti kritikai dažnai vartoja žodžius „žiaurus“, „brutalus“, tačiau čia pat pabrėžia, kad tas žiaurumas kyla ne tiek iš įniršio, kiek iš meilės. Tai „pabudimo teatras“, kuriame atpalaiduota galinga energija nukreipta ne ieškoti atsakymų ar teisingų sprendimų, o sukirbinti gyvasties nervą, pažadinti iš apatijos. Ar galvojate apie publiką, kuri ateina žiūrėti jūsų spektaklių? Ar laikotės ribų, kurių nevalia peržengti?

– Man teatre svarbus netikėtumas, atsitiktinumas. Noriu, kad publiką kaskart apimtų netikėtumo jausmas, kad jie galėtų patirti spektaklio gyvastį, o ne stebėti kažką nugludinto, išbaigto, taigi mirusio. Gerai, kai žiūrovas nepajėgus analizuoti to, ką mato scenoje, kai patyrimo akimirką jis tiesiog tuo gyvena. O grįžus namo – gal tą patį vakarą, gal po savaitės ar po metų – regėto spektaklio vaizdiniai sugrįžta aidu, pažadina mintis, paralelėmis jungiasi su tuo, kuo jie gyvena.

Net ir kine: jei pavyksta, kad užfiksuota akimirka atrodytų lyg grynas atsitiktinumas, tuo geriau, grakščiau. Juolab teatre, kur viskas gyva. Man svarbu, kad tai atrodytų kaip atsitiktinumas, o ne sukonstruota, kartota begalę kartų. Tai pasiekti labai sunku, reikalauja didžiulio tikslumo iš visų – aktorių, technikų, manęs kaip režisieriaus. Kaskart atsitiktinai atrasti jau atrastą. Kaskart kitaip, bet nenukrypstant nuo to, ką nori pasakyti. Spektaklis turi atrodyti trapus, pažeidžiamas ir kad neapleistų jausmas, jog aktorius yra nuolatos publikos transformuojamas, nors tai ir nėra tiesa.

Visada prašau aktorių nesitaikyti su publikos elgesiu. Būtina priimti spektaklį žiūrinčių žmonių nuomonę, būti dėmesingiems jų reakcijoms. Per repeticijas sakau aktoriams: palikite vietos tiems, kurie jūsų klauso, vaidinkite taip, kad publikai atrodytų, jog jai palikta erdvės atsakyti. Man teatras – tai tik grupė žmonių, kurie kalbasi su kita grupe žmonių.