Tiesa, operos transliacijų gerbėjai neseniai galėjo išvysti solistę dainuojant Niujorko Metropolitano teatro spektaklyje „Rožės kavalierius“.

Keturiasdešimtmetė Elina Garanča – viena iš to rango operos primadonų, kurių vardą tariant tautybė jau nebeturi reikšmės. Ispanijoje, kur solistė su savo šeima praleidžia daugiausiai laiko, žurnalistai ją taikliai praminė Donna Baltika – operos didike, kilusia nuo Baltijos pajūrio.

Ir jie teisūs: dainininkė užaugo Rygos centre, profesionalių muzikų šeimoje. Tėtis buvo choro dirigentas, o mama – dainininkė ir vokalo pedagogė. Jos dėka teatre (tiesa, tai buvo ne operos, o Nacionalinis dramos teatras) mažoji Elina debiutavo būdama vos šešerių, kai sudainavo dainelę spektaklyje pagal Marko Twaino knygą Princas ir elgeta. Išlikęs netgi šio spektaklio įrašas, kurio klausydamasi primadona negali patikėti, kad taip kadaise skambėjo jos balsas.

Spektakliams ruošdavausi namuose, kol muzikalus kaimynas kartą patarė: “Gal jau liaukitės. Bent jau būtų bosas, o čia – viso labo lyrinis mecosopranas…

Tėvų raginama Elina baigė muzikos mokyklos fortepijono klasę, nors jautė, kad pianiste tikrai netaps. Po abitūros egzaminų stojo į aktorystės studijas, bet nesėkmingai. Tik tada pradėjo aktyviau dirbti tobulindama savo vokalą.

„Pamenu, jaunystėje pasileisdavau Jessye Norman plokštelę su garsiąja Normos arija Casta Diva, septynis kartus išklausau, aštuntą pati mėginu dainuoti. O iš kiemo rusiškai atsklinda: „Nustok baubti!” Beje, pastabų susilaukiau ir gerokai vėliau, kai jau gyvenau Vienoje ir dirbau šio miesto valstybinėje operoje. Spektakliams ruošdavausi namuose, kol muzikalus kaimynas kartą patarė: “Gal jau liaukitės. Bent jau būtų bosas, o čia – viso labo lyrinis mecosopranas…”

Nuo to laiko E.Garanča repetuoja tik teatruose, o ne namuose. Tiesa, savo valdose Sevilijoje atokiau nuo pagrindinio pastato solistė turi įsirengusi atskirą namelį, kuriame, anot jos, yra ir klyksmo kambarys.

Pradėjo nuo vaidmenų “su kelnėmis”

E.Garančos kopimas į operos viršukalnes prasidėjo dar studijuojant Latvijos muzikos akademijoje. Laimėjusi keletą prestižinių tarptautinių konkursų, ji ryžosi išvykti dirbti į Vokietiją: iš pradžių į Meiningeno Südthüringischer Staatstheater, vėliau - į Frankfurto operą. Rygon grįžo tik išlaikyti akademijos baigiamųjų egzaminų.

„Gyventi vienai užsienyje nuo 22-ejų nebuvo lengva, tuo labiau gerai nemokant vokiečių kalbos. Jos mokiausi iš knygų, savo kolegų ir kvailų rytinių televizijos pokalbių laidų, mat vakarais turėdavau dirbti teatre“, - prisimena E.Garanča.

Jos, kaip operos solistės, profesonalus debiutas taipogi įvyko Meiningene: tai buvo Oktaviano partija Richardo Strausso operoje Rožės kavalierius. Kaip ir daugeliui mecosopranų, karjerą jai teko pradėti nuo „vaidmenų su kelnėmis“: Frankfurte jos laukė Jonukas iš Engelberto Humperdincko operos Jonukas ir Grytutė, o Zalcburgo festivalyje – Anijus iš Wolfgango A. Mozarto operos Tito gailestingumas. Būtent šis pastatymas išgarsino E.Garančos vardą Europoje.

„Taip jau yra: kai tau virš dvidešimties, tu dainuoji nesuskaičiuojamus W.A.Mozarto operų berniukus. Pavyzdžiui, Kerubiną iš Figaro vedybų: stovi scenoje apžavėtas Grafienės, o kartu mokaisi iš jos vaidybos ir vokalinio meistriškumo subtilybių. Bet kai tau virš trisdešimties ir esi padainavęs Kerubiną bent 50 kartų, supranti, kad iš karjeros tikiesi šio to daugiau“, - neslepia solistė.

Jai pačiai ilgai „kelnėse“ lūkuriuoti neteko: 2005 m. E.Garanča pasirašo sutartį su Deutsche Grammophon, atsisako darbo trupėse ir pradeda kviestinės solistės karjerą. Jos pirmasis solinis audio įrašas Aria Cantilena pasirodė 2007 m. ir pelnė E.Garančai prestižinį Echo Klassik Metų solistės apdovanojimą.

Sutuoktuvės virto koncertu

Solistės pažintis su būsimuoju vyru, iš Gibraltaro kilusiu dirigentu Kareliu Marcu Chichonu aprašyta daugelyje jos interviu. Tai įvyko rengiantis vienam iš įrašų Rygoje. Orkestrui turėjęs vadovauti vietinis dirigentas buvo užsiėmęs, tad repeticijoje jį pakeitė Latvijoje viešėjęs britas. Pastarasis vėlavo, E.Garanča jau buvo pasirengusi neatsakingą kolegą išbarti, tačiau atlyžo išvydusi simpatišką, savimi pasitikintį vyriškį, kuris sveikindamasis maloniai paspaudė jai ranką.

Kitas jų bendras darbas buvo Vienoje, kur galiausiai jie ir susituokė Švento Jokūbo bažnyčioje. Draugai muzikantai atnešė didžiulę arfą, ir sutuoktuvių ceremonija nejučiomis peraugo į koncertą. Nors Elina iš prigimties vyturys, o Karelis – pelėda, du muzikantai sugebėjo suderinti savo bendro gyvenimo ritmus. 2011-aisiais gimė jų pirmoji duktė Katerina Luiza, o 2014-aisiais – jaunylė Kristina Sofi. Abi mergaitės supranta tris kalbas, nes tėtis su jomis bendrauja angliškai, mama – latviškai, o namuose Sevilijoje jas prižiūrinti auklė – ispaniškai.

Smegenų kompiuteris

E.Garančos karjera taipogi netruko įsibėgėti. 2007 m. Karmen vaidmeniu ji pagaliau debiutuoja Rygoje, Latvijos nacionalinėje operoje. Po tos pačios George‘o Bizet operos pastatymų Karališkajame Covent Gardeno teatre bei Niujorko Metropolitano teatre solistė netrunka tapti viena geidžiamiausių šio vaidmens atlikėjų pasaulyje.

Aš analitikė, kai būnu scenoje, mano smegenys veikia kaip kompiuteris. Nešioju galvoje atskiras programas, skirtas vokalui, vaidybai, kūno laikysenai, scenos kolegoms, dirigentui. Ir prireikus tiesiog atidarau būtinus failus.

„Galėjau ramiai gyventi vaikščiodama iš vieno Karmen pastatymo į kitą, tačiau ši opera greitai atsibosta, jei visas dėmesys scenoje sutelkiamas vien į Karmen personažą. Todėl dabar grįžtu prie šio vaidmens tik tuomet, kai šalia savęs scenoje matau tinkamus kolegas. O aš esu išranki“, - neslepia E.Garanča.

Ji teigia, kad vien išskirtinių vokalinių duomenų nepakanka tapti operos žvaigžde: turi perprasti operos verslo dėsnius, mokėti užsienio kalbas, objektyviai vertinti savo gebėjimus. Balso formavimo ir lavinimo procesas atima daug laiko ir pinigų, tad tenka pasitelkti kantrybę.

Prieš sutikdama imtis naujos partijos, solistė pasilieka sau mažiausiai trejetą savaičių, per kurias mėgindama dainuoti svarsto, ar partitūra jos balsui tinka. Nutarusi, kad netinka, tiesiog atsisako vaidmens. Dar vienas E.Garančos bruožas – solistė atidžiai stebi savo numatytų pasirodymų seką ir niekada nesiblaško tarp pernelyg kontrastingo repertuaro.

„Aš analitikė, kai būnu scenoje, mano smegenys veikia kaip kompiuteris. Nešioju galvoje atskiras programas, skirtas vokalui, vaidybai, kūno laikysenai, scenos kolegoms, dirigentui. Ir prireikus tiesiog atidarau būtinus failus“, - aiškina savo darbo metodus primadona.

Beatodairiškai deginti save scenoje – ne jos atlikimo stilius: „Mano pirmaeilis uždavinys scenoje – leisti klausytojams pasigrožėti balsu. Kad tai padaryčiau, pasitelkiu ekspresyvumą, charakterius, emocijas. Visgi labiausiai rūpinuosi vokalu, nes visų pirma esu solistė, tiesa, gebanti ir vaidinti“.

Baigusi aktyvią solistės karjerą, primadona planuoja atidaryti savo privačią studiją jauniems vokalistams. Autobiografinę knygą vokiečių kalba E.Garanča išleido dar 2013 m. ir pavadino ją Wirklich wichtig sind die Schuhe („Bateliai iš tiesų svarbu“).

Pastaraisiais metais E.Garanča siekia atsisakyti vyriškų vaidmenų ir stengiasi scenoje išreikšti savo moteriškumą. Todėl nuo jaunystėje jos repertuare dominavusių bel canto partijų ir W.A.Mozarto veikalų vis dažniau atsigręžia į verizmą ir dramatines Giuseppe‘s Verdi operų veikėjas, tokias kaip Don Karlo Eboli. Vilniaus festivalio atidarymo koncerte Vilniuje taip pat išgirsime Dalilą iš Camille Saint-Saënso operos Samsonas ir Dalila, Santucą ir Pietro Mascagni operos Kaimo garbė bei Adrianą Lekuvrer iš to paties pavadinimo Francesco Cilea operos. Koncerto pabaigoje E.Garanča leis publikai pasigėrėti neapolietiškų dainų pasažais.