– 2021 m. Seule Nacionalinis dailės muziejus pristatė parodą „Atodangos. Tapatybės paieškos Lietuvos fotografijoje“. Kaip atsaką į šią parodą Hanmi muziejus Radvilų rūmuose liepos mėnesį atidarė Pietų Korėjos menininkų parodą „Anapus kadro: meninė Korėjos fotografija nuo XX a. 3-iojo dešimtmečio iki mūsų dienų“. Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kaip prasidėjo šis bendradarbiavimas?

– Viskas prasidėjo nuo paprasto pokalbio. 2019 m. Sianmene, Kinijoje, susipažinau su tuomečiu kultūros atašė Tomu Ivanausku. 2020 ir 2021 m. Lietuva ir Pietų Korėja minėjo diplomatinių santykių 30-metį. Pakalbėjome, kad galbūt galėtume padaryti ką nors drauge. Kadangi esame Fotografijos muziejus, pagalvojome, kodėl nebūtų galima kuruoti fotografijos parodos kartu su partneriu muziejumi. Taip prasidėjo dvišalis projektas.

Tomas mane supažindino su Nacionaliniu dailės muziejumi ir ten dirbančia Ugne (Ugne Makauskaite – aut. past.). Tuomet pradėjome kalbėti apie praktinius reikalus ir visą procesą. Kadangi neturėjome bendrų žinių vieni apie kitus, abu muziejai kuravo po parodą apie savo šalies fotografiją. Fotografija, skirtingai nei kai kurios kitos meno sritys, yra labai intuityvi. Mes nieko nežinojome vieni apie kitų istoriją, bet fotografija visada vystėsi reaguodama į visuomenės politinius, socialinius ir kultūrinius pokyčius. Todėl pagalvojome, kad per šią mediją mes galėtume plačiau pristatyti visuomenę ir pačias šalis. Per šalies fotografiją taip pat galime kalbėti ir apie jos pačios istoriją. Tai tapo šių dviejų parodų atspirties tašku.

G. Grigėnaitės / Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuotr. 

– Kaip manote, kokį poveikį šios dvi parodos turės tolesniems kultūriniams mainams?

– Kai Lietuvos dailės muziejus pristatė parodą mūsų muziejuje, labai nustebome, kiek daug sulaukėme lankytojų. Jie nieko nežinojo apie Lietuvos fotografiją ar pačią šalį, jos kultūrą. Daugumai ši paroda buvo pirmoji pažintis ir juos nustebino jūsų kultūros gilumas. Tačiau labiausiai nustebino, kad, net nežinodami nieko vieni apie kitus, mes puikiai vieni kitus suprantame dėl panašios šalių istorijos. Pavyzdžiui, abi šalys ilgą laiką patyrė okupaciją, išgyveno karus, žmonės susidūrė su dideliais sunkumais. Todėl korėjiečiai, matydami lietuvių fotografijas, puikiai suprato, ką jomis norėjo pasakyti fotografai. Sulaukėme daug lankytojų atsiliepimų parodos metu. Tai gan nustebino abu muziejus.

Šią vasarą atidarėme Korėjos fotografijos parodą Radvilų rūmuose. Po atidarymo sulaukėme gana panašių atsiliepimų. Tarkim, antroje parodos dalyje yra rodomas Kang Woongu darbas – labai seno kaimo kraštovaizdis. Fotografas dažnai sako, kad jo darbus gali suprasti tik korėjiečiai, kadangi be kultūrinio pagrindo ir tam tikrų žinių negali to padaryti, negali jų pajausti. Tačiau dabar pirmą kartą sutinkame kitos šalies žmones, kurie supranta jo darbus.

– Paroda padalyta į tris dalis: XX a. 3–6 dešimtmečiai: meninės fotografijos sąjūdžio pradžia ir raida, XX a. 7–9 dešimtmečiai: modernizmas Korėjos fotografijoje ir XX a. 10-asis dešimtmetis–XXI a. 3-iasis dešimtmetis: fotografija kaip šiuolaikinis menas. Kodėl pasirinkote ją taip padalyti? Ar taip Korėjos fotografiją skirsto ir jūsų šalies fotografijos tyrinėtojai ir istorikai?

– Manau, tai yra labai svarbūs lūžio taškai ne tik Korėjos fotografijoje, bet ir šalies istorijoje. Pirmoji dalis prasideda nuo 3-iojo dešimtmečio ir tęsiasi iki 6-ojo. 6-ajame dešimtmetyje vyko Korėjos karas ir išsilaisvinimas iš Japonijos okupacijos, kuri tęsėsi 43 metus. Tad šiame dešimtmetyje įvyko kertiniai mūsų šalies istorijos įvykiai, taip pat ir fotografijoje, kuri į visa tai reagavo. 9-ajame dešimtmetyje baigėsi šaltasis karas, griuvo Sovietų Sąjunga. Tačiau ir mūsų šalyje vyko itin svarbūs politiniai pokyčiai: perėjome nuo karinio režimo į demokratinį šalies valdymą. Tai buvo didelis pokytis. Fotografai ir kiti menininkai galėjo važiuoti studijuoti į užsienį. Šalies menas pradėjo keistis. Todėl parodą ir padalijome į šias tris dalis, kurios paremtos Korėjos ir fotografijos istorija.

6-ajame dešimtmetyje, kai šalyje vyko karas ir išlaisvinimas, fotografai pradėjo kitaip suprasti fotografiją, sakydami, kad ši turi vaizduoti realybę. Tačiau Japonijos kolonijiniu valdymo laikotarpiu fotografai darė piktorialistines nuotraukas, kadangi visus konkursus organizavo japonai. Norėdami laimėti prizus, fotografai darė tokias nuotraukas. Tačiau po karo fotografai suprato, kad turi įamžinti realybę, net jei ji žiauri.

G. Grigėnaitės / Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuotr. 

– Kaip tik norėjau pakalbėti apie Japonijos imperijos okupacijos laikotarpį. Lietuvoje okupacijos laikotarpiu fotografai ir menininkai ieškojo būdų, kaip kalbėti apie jiems svarbius dalykus. Minėjote, kad japonai primetė savo taisykles. Tačiau ar buvo bandoma išsilaisvinti bent per fotografiją ir per meną ieškoti savosios tapatybės?

– Fotografija Korėjoje atsirado per Japoniją, todėl ir pirminis susipažinimas su šia medija įvyko per japonus. Jie Korėjoje atidarė fotostudijas. Turime kelis pavyzdžius iš laikotarpio prieš okupaciją. Kai kurie karališkosios šeimos nariai keliavo į Rusiją ar kitas šalis ir ten pasidarydavo savo portretų, bet tai labai reti pavyzdžiai. Tačiau, kalbant apie okupacinį laikotarpį, korėjiečiai buvo labiau užimti mokydamiesi apie fotografiją per Japoniją. Dabar daug Korėjos istorikų ir meno kritikų pradėjo analizuoti šio laikotarpio meno kūrinius, archyvines fotografijas norėdami įvertinti kolonializmo ir pokolonializmo padarytą poveikį. Tačiau tai visai kita istorija.

Per kolonijinį laikotarpį vienintelis būdas būti pripažintiems kaip fotografams visuomenėje buvo dalyvavimas fotografijų konkursuose. Juos organizuodavo japonų laikraštis. Nuotraukas taip pat vertindavo japonai. Šie, žinoma, atrinkdavo fotografijas, kuriose šis periodas vaizduojamas gerai. Vyresni Korėjos fotografai stengėsi išmokti japonų atvežtas naujas technikas, tačiau, kaip matoma pirmoje parodos dalyje, jie pasirinkdavo korėjietiškas temas. Tarkim, tradicinius amatus. Todėl fotografai vis tiek bandė kalbėti apie tai, kas yra korėjietiška, per importuotą mediją ir jos technikas.

– Korėjos karas yra skaudi jūsų istorijos dalis. Kai kurie fotografai, kaip Limbas Eungsikas, tapo karo korespondentais. Jo fotografijose „Darbo paieškos“, „Studentas pabėgėlis“, „Mjongdongo gatvė“ galime pamatyti, kaip karas paveikė šalį, jos žmones ir pačius fotografus. Kaip minėjote, tai buvo lūžio taškas Korėjos fotografijoje. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie į karą išėjusius fotografus ir kokią įtaką tai padarė fotografijai?

– Iš tiesų L. Eungsikas yra labiausiai lūžio tašką reprezentuojantis fotografas, kadangi jo darbuose matome du skirtingus laikotarpius. Pirmoji jo darbų dalis 4–5 dešimtmečiais daugiau priklauso piktorializmui, juose įžvelgiame daugiau eksperimentavimo, ilgas ekspozicijas. Kai kurie eksperimentavimo metodai pasiskolinti iš „Naujojo matymo“ fotografijos. Tačiau 6-ajame dešimtmetyje jis pradėjo dirbti kaip karo korespondentas ir suprato, kad fotografija neturėtų būti tokia. Ji turėtų įamžinti realybę. Matome svarbų pokytį ne tik jo kūryboje, bet apskritai fotografijoje karo laikotarpiu. Jis – pirmasis fotografas Korėjoje, padaręs įtaką fotografijos vystymuisi ir ją įtvirtinęs šalyje. Jo asmeninis darbas yra identiškas Korėjos fotografijos raidai. L. Eungsikas nebuvo vien fotografas, jis buvo ir edukatorius. Jis įsteigė fotografijos katedrą universitete, atliko įvairiausius darbus. Po šalies išlaisvinimo įsteigė fotobūrelių, organizavo fotografijų konkursus, rengė konferencijas. Jis į Korėją atvežė MoMA muziejaus kuruotą garsiąją parodą „Žmogaus šeima“. Joje daugiausia buvo rodomi dokumentinės fotografijos darbai. Jis reikalavo, kad fotografija būtų tokia kaip atvežtoje parodoje eksponuojami darbai. Todėl nuo tada daug fotografų tapo dokumentinės fotografijos atstovais. Tai buvo pagrindiniai mūsų šalies fotografijos lūžio taškai.

Tačiau, antra vertus, L. Eungsiko balsas yra per stiprus. Jis vienintelis išleido fotografijos vadovėlius, buvo mokytojas. Nors jo pirmoji karjeros dalis buvo labiau eksperimentinė fotografija, vėliau jis pradėjo ją neigti, kaip ir jai atstovaujančius menininkus. Net iki dabar Korėjoje yra stipriai nubrėžta linija tarp to, ką vadiname menine, o ką dokumentine fotografija. Dėl to man šiek tiek liūdna.

G. Grigėnaitės / Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuotr. 

– Man asmeniškai patiko Joo Myungo Ducko fotografijų serija „Sumaišyti vardai“. Ji man kažkiek net priminė Antano Sutkaus darbus. Nors jie yra sukurti visiškai kitame kontekste, tačiau per vaikų veidus abu fotografai atskleidė laikotarpį, kuriame šie augo.

– Antroje parodos dalyje eksponuojami Joo Myung Ducko ir Kang Woongu darbai, kurie atstovauja dokumentinei fotografijai. Jų kūrybai įtaką padarė L. Eungsikas. Tačiau šie fotografai bando įvaizdinti temą per fotografijų seriją, o ne vieną kūrinį. Juos labiau domino temos sudėtingumas, todėl abu bandė atrasti savo vizualinį braižą. Sakome, kad tai buvo lūžio taškas Korėjos modernistinėje dokumentinėje fotografijoje.

– 9-ojo dešimtmečio pabaigoje Korėja tapo demokratine valstybe. Tada prasidėjo emigracijos banga į Vakarus. Manau, tai puikiai atspindi Bae Chan-Hyo darbai, kuriuose tyrinėjama, ką reiškia būti korėjiečiu Vakarų pasaulyje. Parodoje rodomi ankstesni darbai daugiau kalba apie tai, kas vyksta pačioje Korėjoje. Tačiau dabar matome visiškai kitą požiūrio tašką. Tai kažkiek gal net primena Lietuvos meno sceną nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, kai menininkai atsidūrė Vakarų Europoje ar JAV ir galėjo analizuoti save iš kitos perspektyvos.

– Tai įdomus pastebėjimas. Dirbdama prie abiejų parodų mąsčiau tą patį apie paraleles tarp meno kūrinių ir abiejų šalių istorijos. Bae Chan-Hyo yra jauniausias parodoje eksponuojamų darbų dalyvis, todėl jo darbuose tai gali įžvelgti žymiai aiškiau nei kituose. Jis iki šiol kuria Londone. Jam dabar apie 50 metų ir jis yra pasiekęs karjeros vidurį. Tačiau nors B. Chan-Hyo yra garsus menininkas, šalyje jis nėra labai įsitvirtinęs.

9-ajame dešimtmetyje žmonėms buvo leista išvykti studijuoti ar gyventi į užsienį. Anksčiau turėdavai prašyti leidimo net ir trumpoms kelionėms. Tačiau po 1988 m., kai tapome demokratine valstybe, gavome teisę keliauti, kur norime. Vis dėlto tuo metu vis tiek buvo bandoma priversti žmones elgtis pagal tam tikras taisykles, nes turėjome tokius senus įpročius. Atsirado labai aštrus skirtumas tarp kolektyvinių ir individualių idėjų. Menininkai stengiasi išreikšti savo asmeninį požiūrį per savo darbus. Menas tapo priemone išreikšti asmeninę ideologiją, o ne tai, ko iš tavęs tikisi visuomenė ar valdžia. Tai politinė žinutė, nors pačios temos nevisiškai susijusios su politika. Jaunesnioji karta nusigręžė nuo sentimentų, kolektyvinių idėjų ir nusprendė laisvai užsiimti jiems įdomiu menu, todėl ir atpažįstame tokius skirtumus.

– Ar jūsų šalies menui įtakos daro Korėjos banga? Jaunimas yra gan pamišęs dėl Korėjos popmuzikos. Mus vis daugiau pasiekia korėjietiškų filmų ir serialų. Į audiovizualinį turinį šalyje investuojama vis daugiau. Ar globalus susidomėjimas Korėja įnešė kokių pokyčių į meną? Ar padidėjo susidomėjimas jūsų šalies menu?

– Jaučiu didesnį susidomėjimą Korėjos menu. Dėl studijų reguliariai keliauju į Londoną. Nuvykusi ten praėjusiais metais pajutau didesnį susidomėjimą, kadangi Viktorijos muziejuje vyko Korėjos meno paroda. Manau, tai tik pradžia. Dabar visiems įdomesnė Korėjos populiarioji kultūra nei pats menas. Tačiau menininkai ir fotografai kartais taip pat atranda temų Korėjos kultūros kontekste. Žinau, kad Europoje ir JAV vyksta nemažai kultūrinių mainų, įskaitant fotografiją. Vyksta įvairių konferencijų. Manau, turėtume atsiverti labiau ir į tai pasinerti. Tarkim, žvelgiant į lietuvių kultūrą, matau daug panašumų ir bendrą supratimą. Žinau, kad nelengva atrasti tokį intuityvų supratimą kitoje kultūroje. Tad, jeigu galėtume drauge padaryti kažką daugiau meno kontekste, manau, būtų labai prasminga.