Apie tai kalbamės su režisiere Lina Lužyte, prisidėjusia prie unikalaus filmo „Kartą Vilniuje“ (angl. „Once Upon a Time in Vilnius“), skirto Vilniaus miesto 700-ajam jubiliejui paminėti, kūrimo. 

– Lina, kaip jūs suprantate šiuolaikinio miesto sąvoką?

– Šiuolaikinis miestas man yra toks, kuriame telpa visi. Jauni, brandūs, vaikai, imigravę ir ekspatriantai. Tai miestas, kuriame visi randa savo vietą. Ta vieta nebūtinai viena ir ta pati, jų daug ir jos yra visų.

Pagrindinis šiuolaikinio miesto požymis, kad tai nėra tik jaunų žmonių ar tik senų žmonių miestas – tai miestas, kuris tarnauja visiems. Aš tikiu, kad ne žmonės turi tarnauti miestui, ir manau, kad miestai neturėtų būti statomi dėl reprezentacijos. Miestai turi būti žmonių ir žmonėms. Vienas pavyzdžių galėtų būti Bernardinų sodo erdvė. Daug metų vakarais ten įeiti būdavo baugu, o dabar tai ir vaikų, ir suaugusiųjų parkas, ten gali skaityti knygą, žaisti ar suptis ant sūpynių, braidžioti po Vilnelę.

Manau, kad miestas yra žmonių namai ir jie turi būti patogūs, saugūs, jaukūs ir priimantys.

– O kas jums yra ir ką reiškia Vilnius?

– Vilnius man yra svajonių miestas. Aš labai daug keliavau – po įvairiausius žemynus ir šalis, bet Vilnius visada liko svajonių miestas. Prisimenu, dėl tėčio darbo tekdavo gyventi tai Šiauliuose, tai Vilniuje, ir, kai mes būdavome Šiauliuose, aš nuolat svajodavau apie Vilnių, apie Lazdynų rajoną ir ten esantį baseiną. Visada norėdavau grįžti į Vilnių. Tais etapais, kai gyvenome čia, aš kiekvieną rytą nubudusi galvodavau: „O, Dieve, aš esu Vilniuje ir kaip man gera!“. 

Vilnius man atrodė toks didelis, neišsemiamas ir toks begalinis, pilnas draugų ir koncertų. Vilnius visada buvo ir tebėra svajonė. O svajonė yra tai, ko tu nori, bet ne visada pasieki. Aš Vilnių kartais pasiekdavau, o kartais negalėdavau to padaryti. 

– Ar skirtingais gyvenimo tarpsniais jūsų Vilniaus samprata kito?

– Vilniaus reikšmė keitėsi, ir labai stipriai. Kai būdama aštuoniolikos pradėjau daug ir toli keliauti, grįžus į Vilnių jis man atrodė toks mažas ir be žmonių – ketvirtadienio vakaras, o gatvės tuščios. Būdavo labai liūdna ir netgi klaustrofobiška. Atrodė, kur eini, ten nieko nėra, kur pasisuki, atsitrenki į sieną. Vilnius tuo laikotarpiu atrodė kaip provincija, iš kurios norėjosi bėgti. Ir aš bėgau, gal penkiolika metų. Tik po tiek laiko grįžusi į Vilnių supratau – matyt, ne nuo Vilniaus bėgau, o nuo kažkokių savo vidinių sienų ir vidinės klaustrofobijos. 

– Savo talentu ir patirtimi prisidėjote prie filmo „Kartą Vilniuje“, skirto 700-osioms Vilniaus miesto metinėms pažymėti, kūrimo. Kokia šio filmo koncepcija, pagrindinė idėja, išskirtinumai?

– „Kartą Vilniuje“ yra fantastiškas Živilės Diavaros inicijuotas projektas. Tai autentiškas Vilniaus instagramas, kur žmonės gali kelti savo Vilnių tokį, kokį jį mato. Tai labai įdomu, nes kiekvieno mūsų Vilnius – skirtingas. Šie žmonių į programėlę „Once in Vilnius“ įkelta vaizdo medžiaga bus panaudota kuriant septynių serijų ilgametražį filmą „Kartą Vilniuje“ (angl. „Once Upon a Time in Vilnius“). Prie projekto prisidėjau naratyvo, siužeto idėjomis ir režisavau tris iš septynių serijų. 

Pagrindinė koncepcija yra papasakoti, kad Vilnius – būtent tas miestas, kuris yra visų. Jis nėra tik jaunų ar tik senų, tik intelektualų ar tik darbininkų. Tai visų miestas, todėl atskleisime Vilnių pasakodami apie jį iš skirtingų žmonių perspektyvų. Taip parodysime Vilniaus įvairumą ir kad kiekvieno žmogaus Vilnius visai kitoks. Kažkieno Vilnius nėra mažesnis ar didesnis, visų Vilnius yra tas pats Vilnius, tik jis skirtingas. Čia ir slypi įdomus paradoksas. 

Projekte mes keliame hipotezę, kad miestas – tai žmonės. Todėl apie Vilnių ir pasakosime skirtingų žmonių lūpomis. Koks yra vaiko Vilnius? Koks – brandaus senolio? Kas tas Vilnius užsieniečiui, LGBT bendruomenei? Koks Vilnius kultūros žmonėms ar jauniems studentams, pažįstantiems visą muzikinį ir naktinį miesto gyvenimą? Koks jis visą šį miestą pažįstančių ir gyvenimo mačiusių taksistų akimis? Kiekvienas mes Vilnių matome kitaip.

– Ar vilniečiai ir miesto svečiai gali įsitraukti į filmo kūrimo procesą? 

– Visi – vilniečiai, miesto svečiai, ekspatriantai, gyvenantys Vilniuje dar neilgai – gali įsitraukti į  projektą filmuodami savo Vilnių ir keldami vaizdo medžiagą į nemokamą „Once in Vilnius“ programėlę. Gali būti, kad būtent jūsų į programėlę įkelta medžiaga atsidurs septynių serijų filme apie Vilnių.  

Pagrindinis šio filmo prioritetas yra žmonės ir jų užfiksuotas Vilnius. Kino profesionalai žmonių į programėlę įkeltą turinį suvaldys dramaturgiškai, siužetiškai, montuos ir parinks muzikinį takelį. 

– Kaip galvojate, kokių naujų perspektyvų ir galimybių kino industrijoje suteikia šiuolaikinių technologijų ir inovacijų, kultūros, meno ir bendruomenės įtraukimo į procesą kombinacija? 

– Federico Fellini laikais kinas išskirtinai priklausė žmonėms, baigusiems mokslus, kuriantiems, ir tai kainavo labai daug finansinių resursų. Dabar kinas yra visų. Gražiai leidžiasi saulė – filmuoji, tavo šuo bėgioja prie jūros – filmuoji, valgai skanią picą – gali tai nufilmuoti. Kino mediumas tapo visų mediumu ir mes visi tapome kūrėjais, o kūrėjai yra tie, kurie kuria archyvą ir istoriją. 

– Kokių naujų kūrybinių gylių tai suteikia profesionaliam kino kūrėjui?

– Kai Lietuva tapo nepriklausoma, turėjome keletą aktyvių kūrėjų, bet vėliau, praėjus maždaug dešimtmečiui, Lietuvoje atsirado tarsi tarpas, kuriame lyg ir nebebuvo su kuo kovoti, sovietmetis praėjo, mafija gatvėse nebesprogdino žmonių ir prasidėjo štilis – nelengva buvo rasti temų apie ką kalbėti. 

Man atrodo, tokie projektai kaip „Kartą Vilniuje“ priartina kino kūrėjus prie žmonių, paskatina grįžti į pradžią: spręsti, kas yra miestas, o miestas juk yra žmonės, apsvarstyti, kas yra kinas, o kinas taip pat – apie žmones. Atsiranda labai svarbi jungtis – kino kūrėjai nuo egzistencinių problemų, politinių idėjų grįžta tiesiog prie žmonių. 

Turiu svajonę, kad kinas būtų skirtas tiesiog žmonėms, o ne nišai, ne tik tiems, kurie išmano tam tikrą sritį ar domisi kažkuria filosofine kryptimi. Noriu, kad kinas būtų skirtas masėms ir sakau tai ne blogąja prasme, o turėdama mintyje, kad kinas trauktų žmones, mases. Kai patys žmonės gali dalyvauti kuriant kiną, įvyksta sintezė – kino kūrėjai būna su žmonėmis, o žmonės yra kartu su kino kūrėjais ir kartu jie kuria tai, kas rūpi ir vieniems, ir kitiems. Tai nėra niša ir kažkas  ekskliuzyvaus, tai esame mes, tai apie mus, mes patys žiūrime į save ir save reflektuojame.