Pastaruoju metu situacija švietimo sistemoje vis labiau kritikuojama. Milžiniškos lėšos yra investuojamos į švietimą, bet tyrimai rodo, jog rezultatai vis prastėja. Tiek pedagogai, tiek švietimo politikai nesutaria, ką daryti. Tarp mokytojų, tėvų ir pačių moksleivių pasitikėjimo stoka auga. Atrodo, lyg mokytojai nebesugeba mokyti, o mokiniai nebesugeba mokytis. Šioje painioje situacijoje esam visi persmelkti įspūdžio, jog nebėra sutarimo, tik kaltinimai, nuolatinė kova, karas...

A. Areimos spektaklis „Klamo karas“, pagal Kai Hensel pjesę, yra sukurtas siekiant šias problemas spręsti, apie jas kalbantis teatre. Žiūrovui pateikiama artima, tačiau asmeniškai nuo jo atsieta situacija, kurioje sistemos sukurti mokytojo ir mokinės pasauliai atsitrenkdami viens į kitą kaktomuša baigiasi vaiko mirtimi. Tai yra aštrus tekstas apie santykius mokykloje. Pastatyme per mokytojo vaidmenį nagrinėjamas vienas morališkai sudėtingiausių atvejų.

Mokytojas Klamas stovi priešais klasę, kuri jį boikotuoja tylėdama. Jų draugas gavo vienu balu mažesnį įvertinimą, ir būtent dėl to nebegalės patekti į universitetą. Mokytojas atsisakė parašyti jam reikalingą balą, nes mokinys to nenusipelnė. Jaunuolis nusižudė. Klasė kaltina mokytoją. Kas yra kaltas? Ar apskritai kas nors yra kaltas? Galbūt švietimo sistema, švietimo ministerija, vyriausybė, Europos Sąjungos komisija...? Spektaklyje į situaciją žvelgiama iš įvairių perspektyvų.

Boriso Dauguviečio auskaro laureatui bei Edenburgo teatro festivalio „Fringe“ laureatui A. Areimai atrodo,  jog mums patiems reikėtų platesnio požiūrio į mokyklą, mokymo procesą, nes mes vis dar esame įpratę galvoti apie mokyklą kaip apie įstaigą su griežtomis taisyklėmis. Iš tiesų kiekvienas mokytojas yra formalus autoritetas klasėje, bet tai nereiškia, kad jis taps neformaliu autoritetu. „Autoritetu turi tapti, tu juo nesi savaime. Ar sistema gali garantuoti mokytojus, kurie yra brandžios asmenybės? Mokiniai vis dar yra farširuojami labai dideliais kiekiais informacijos, kuri po eilinio žinių įvertinimo išsitrina iš atminties. Ką tai turi bendro su ugdymu, kritiniu mąstymu ar pasaulėvaizdžio susidarymu?” – klausia režisierius.