Režisierius, Kinematografininkų sąjungos pirmininkas Gytis Lukšas įsitikinęs, kad lietuviškas kinas gyvas ir dar ilgai gyvens, o didžiausią nerimą kelia ribų tarp profesionalaus bei mėgėjiško kino meno ištrynimas, vienadienių madų vaikymasis ir lietuviško unikalumo atsisakymas.

– Šiemet Lietuvos kino centrui buvo pateikta 121 paraiška dėl kino filmų finansavimo. Ar tai rodo didėjančią kūrėjų iniciatyvą, o gal lietuviškas kinas pagaliau atgimsta? – "Vilniaus diena" paklausė G.Lukšo.

– Iš vienos pusės, taip. Ir gal reikėtų tuo džiaugtis, kad dėmesys kinui, lietuviškam kinui, didėja. Bet kai įsigilini – pamatai, jog tai tampa mados dalyku. Mada labai gerai, kai mes kalbam apie kostiumų dizainą. Visai gerai, kad jis dažnai keičiasi. Kad daug yra pasiūlymų, kad ji sukasi ratu. Bet mada kultūroje, profesionaliajam mene ir konkrečiai kine – ji kartais pražūtinga.

Sovietmečiu buvo akivaizdžiai atskirtas profesionalusis kino menas nuo mėgėjiško kino meno. Buvo skatinamas ir mėgėjų kino menas, kai žmogus, turėdamas visiškai kitą profesiją, nori pabandyti pažaisti. Jam įdomu ir jis su savo žmona, vaikais ar draugais kuria filmą. Buvo mėgėjų kino sąjungų, draugijų, mėgėjų kino festivalių. Visa tai natūralu, suprantama ir gerai. Nemažai mėgėjų vėliau tapo kino profesionalais.

Dabar visa tai susiliejo į vieną krūvą. Ką mes vadiname kino režisieriumi, kino operatoriumi, aktore arba aktoriumi? Mes pradedame nebesuprasti. Užtenka žmogui padaryti vieną filmą, nusifilmuoti televizijos seriale ir žiniasklaida jį vadina aktoriumi. Bet aktorystė yra profesija, jos reikia mokytis ilgai ir atkakliai. O iš tikrųjų – visą gyvenimą.

Minite paraiškų skaičių. Lietuva žinome, kokio dydžio. Mes žinome jos gyventojų skaičių. Mes žinome kino teatrų skaičių Lietuvoje. Mes žinome, kokia jos rinka. Tad paraiškų skaičiai yra išpūsti. Jie juokingi. Jie reiškia, kad tarp visų tų kino kompanijų ir paraiškų tikriausiai daugybė tokių, kurios anais laikais būtų tikusios kino mėgėjų bandymams. Bet jos pretenduoja į valstybės pinigus, o tie valstybės pinigai labai kuklūs.

Audiovizualinio meno finansavimas Lietuvoje, kaip ES valstybėje, yra pats mažiausias. Didžiulį pavojų kelia profesijos niveliavimas. Visų kino profesijų. Tai vyksta visose kultūros ir meno srityse. Aš suprantu, žiūrovas nori pramogos, nes gyvenimas nėra lengvas. Bet jeigu visas menas virsta pramoga? Aš ne prieš pramogą, ji turi būti. Bet ji turi būti profesionali. Ji turi būti padaryta profesionaliai. Reikia ir pailsėti, ir pasijuokti, reikia ir detektyvo, ir trilerio, ir siaubo filmo. Bet svarbu, kaip tai padaryta. Prisiminkime žodį "amatas". Bet ką darant reikia mokėti tai daryti.

– Kalbėjote apie kartų kaitą. Ar jaučiama, kad naujieji kino režisieriai keičia lietuviško kino tradiciją?

– Be abejo, kiekviena karta atneša savo tematiką ir tai visai natūralu. Bet yra žodis "jeigu". Jeigu jie nemėgdžioja ko nors. Jeigu jie nenori daryti, kaip kas nors jau yra padaręs ir tapęs madingas. Aš jį pamėgdžiosiu ir tada ir aš būsiu madingas – tai pražūtinga jaunam žmogui ar bet kuriam menininkui.

Menininkas reikalingas tik unikalus, tik toks vienintelis. Jo kūrinį reikėtų atpažinti kaip piršto atspaudą. Jei tai, ką tu darai, neatspindi tavęs, drįsčiau sakyti – to iš viso nereikia. Negali būti daug vienodų puipų, negali daug būti spilbergų, negali būti daug lukšų. Lukšas yra vienas. Jis gali patikti ar nepatikti. Tai visai natūralu. Bet kūrėjai turi būti atpažįstami. Neturi būti taip, kad tu žiūri lietuviškus filmus ir jauti, jog jie padaryti vieno režisieriaus.

– O ar justi globalumo įtaka tam mėgdžiojimui?

– Yra didžiulis globalumo, globalizacijos pavojus. Ne tiktai visam mūsų valstybės gyvenimui, bet ir mūsų kultūrai. Be abejo, jis yra. Apsiginti nuo to reikia ir jėgų bei stiprumo, ir, atvirai kalbant, noro. Mes turime susimąstyti, kas bus su mūsų kultūra. Ar mums svarbu išsaugoti savo nacionalinę kultūrą, kuri galbūt nesuprantama ir neįdomi amerikiečiams, prancūzams, ispanams ar graikams? Bet ji svarbi mums.

– Kaip išsaugoti tą tapatumą? Ar Lietuvos kinas ir kultūra gali būti įdomūs kitiems?

– Mes galim būti įdomūs kitiems tiktai būdami, kad ir kaip tai paradoksaliai nuskambėtų, visiškai į juos nepanašūs. Mums įdomu tai, kas kitoniška. Juk mums įdomu žiūrėt kokius nors "National Geographic" reportažus apie Afrikos gentį arba dar ką nors. Aš manau, mes būsim reikalingi, jeigu pirmiausia išsaugosim savo nacionalinį savitumą.

Aišku, yra bendražmogiški dalykai. Juk visos tautos visuomet akcentuoja vyro ir moters santykius, dviejų žmonių bendravimą ir analizavimą. Istorijos, susijusios su žmogaus lemtimi, su jo paskirtim šioj žemėje, yra visose tautose. Žiūrint, kaip įtaigiai, profesionaliai mes tai pasakosime. O jeigu prie to dar bus nacionalinis savitumas, koloritas, tai tikrai bus įdomu visiems. Taigi atsisakyti savęs dėl to, kad mes būtume panašūs į kitus, tikrai neverta. Būkim pačiais savim, vartokim modernią, šiuolaikinę kino kalbą ir darykim tai profesionaliai. Žinoma, bendradarbiaudami su kitais. Lietuvos kinui šiuo metu nėra kitos išeities, tiktai bendra su kitomis šalimis gamyba. Ir pinigų stygius, ir labai ribotos mūsų rinkos, filmų sklaidos galimybės neleidžia mums kitaip elgtis.

– Su kokiomis problemomis kinas susiduria dabar? Esate sakęs, kad sovietmečiu buvo finansuojami šeši septyni filmai per metus. Kokia situacija dabar?

– Kitokia. Jūs žinot, didžiausias šokas kino žmonėms buvo tas staigus pasikeitimas. Dar 1988–1989 m., nors mes jau mitingavom ir aš pats buvau Sąjūdžio narys, bet pinigai dar keliavo. Tačiau staiga – viskas baigiasi, nutrūksta. Ir jauna Lietuvos valstybė neturi tiek pinigų, ji tiesiog negali jų skirti. Ir tada atsiranda toks skirtumas: šeši septyni filmai ir vienas. O kartais – nė vieno. Buvo metų, kai nebuvo pagamintas nė vienas filmas.

Ir įsivaizduokite žmones bei pagrindinius kūrybinius darbuotojus. Bet kine dar yra ir vadinamasis antrasis ešelonas, puikūs technikos specialistai, savo srities žinovai. Jie visi lieka be darbo. Ir po truputį prasidėjo erozija, žmonės ieškodami darbo ėjo dirbti į televiziją, į reklamą. Jie norėjo panaudoti tai, ką moka, didžiulę patirtį, kuri staiga tapo nereikalinga. Kino žmonėms psichologiškai tai buvo labai sunkus laikotarpis, ne visi jie atsilaikė. Ne visi sugebėjo prisitaikyti prie to.

Bet palaipsniui vėl atsirado nauja karta kine, atsirado nauji žmonės ir taip po truputį kinas atgijo. Jis gyvena ir visai neabejoju, kad gyvens.

– Manote, pastarieji metai buvo sėkmingi Lietuvos kinui?

– Sėkmingi jau vien dėl to, kad filmai buvo kuriami. Įvairūs. Kad kinui finansavimas šiek tiek padidėjo. Kad pagaliau įkurta institucija, kuri rūpinsis kinu. Aš turiu galvoje Lietuvos kino centrą, kuris rūpinsis ne tik kino kūrimu, bet ir paveldu, edukacija.

Na ir, žinoma, galų gale priimtos pelno mokesčio įstatymo pataisos, kurios skatina privačias investicijas. Tiek užsienio bendrovių, tiek Lietuvos. Jeigu pas mus atvažiuos daugiau užsieniečių, kurie lengvatinėmis sąlygomis galės daryti čia filmus, pirmiausia bus įdarbinti tie antrosios grandies kino specialistai.